Editos žindymo istorija panaši į daugelio mūsų: iš pradžių atrodė, kad pieno gaminasi per mažai, ir teko mažylį primaitinti. Tačiau mamos užsispyrimas ir atkaklumas pildo svajones.
Kai Lukui suėjo 1,5 mėnesio, ir man pagaliau pavyko išžindyti jį visą dieną, atrodė, kad paneigiau kokį šimtą mitų ir apie žindymą, ir apie nežindymą. Jausmas, kad esu žindanti mama, buvo nuostabus.
Rimtai pagalvojus, tai paneigiau tik vieną mitą – kad gavęs gerti iš buteliuko, vaikas nebenorės krūties.
O dabar apie viską iš pradžių.
Lukas gimė po cezario operacijos. Nors jau pirmosios dienos didesnę dalį buvome kartu, tačiau jis nenorėjo valgyti! Naktį teko praleisti atskirai, nes dar nebuvau pakankamai stipri rūpintis, o kitą rytą jis vėl buvo ramut ramutėlis, pats mieliausias vaikas pasaulyje, bet nevalgė. Galbūt naujagimių skyrius jau buvo pasistengęs tuo klausimu, o gal dėl to, kad pasak vaikų gydytojos, jis buvo „prisivalgęs” vaisiaus vandenų, kai gimė.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Lietuviškieji kukurūzų labirintai laukia nuotykių mėgėjų
Žindančios ir joga užsiiminėjančios nuogos moters nuotrauka kelia daug diskusijų
Visgi, per antros dienos priešpiečius Lukas pagaliau pradėjo zirsti, ir aš kantriai stengiausi jį išmokyti žįsti. Ir iš pradžių viskas labai gerai sekėsi. Vaikas valgė kas tris valandas, tarp maitinimų labai saldžiai miegojo, bet… Dar po paros, naktį, jis pradėjo labai ilgai žįsti ir vis nepasisotino. Daviau krūtis ištisai pakaitomis, o jis nenorėjo užmigti.
Kvailiausia, kad aš kažkodėl galvojau, kad blogai duoti taip ilgai žįsti.
Spenelius truputį buvo nugraužęs, bet skausmas buvo visiškai pakenčiamas, ir fiziškai, matyt, būčiau galėjus žindyti ir visą naktį. Seselei pastebėjus, kad „dirbu čiulptuku” nustojau žindyti, galvojau, nuraminti sūpuodama, bet Lukas paleido tokias dūdas, kad palatos kaimynė praktiškai išvarė prašytis mišinuko.
Kai grįžau su vaiku, pavalgiusiu iš buteliuko ir jau saldžiai miegančiu mano glėby, ašaros tekėjo upeliais.
Paskambinau vyrui pasisakyti apie šitą didelę nelaimę ir tai, ką jis pirmiausia išgirdo, buvo tiesiog kūkčiojimas ir negalėjimas prakalbėti pro ašaras. Veikė hormonai ir prisiskaitymas apie tai, kaip svarbu žindyti ir, kad davus mišinuko, vaikas atpras nuo mamos pieno. Nebandau nė įvardinti, ką galėjo vyras pagalvoti, atsiliepęs tada telefonu.
Iki išleidimo namo, aš vėl pati žindžiau, ir tuo metu pieno pakako.
„Linksmybės” prasidėjo grįžus namo. Vaikas verkė, vėl jam nepakako pienuko. Vyrą išsiunčiau nupirkti paties brangiausio mišinuko, nes neturėjau žalio supratimo, kokį rinktis. Tiksliai nežinojau, kiek jo reikia vaikui duoti.
Krūtys nežmoniškai sukietėjo, paraudo, skaudėjo, jaučiausi siaubingai. Nebežinodama, ką daryti, paskambinau savo gydytojai, kuri pasakė, kiek duoti mišinuko, liepė nusipirkti pientraukį ir dar kažką patarė dėl krūtų, ko jau nebepamenu. Atsimenu tik tokį gerą jausmą ir dėkingumą už tai, kad tiesiog susakė, ką daryti, ir nesmerkė, kad nepavyksta maitinti pačiai.
Aš, žinoma nepasidaviau.
Pirma visada duodavau savo pienelio. Lukas valgyti norėjo gana retai, sočiai pavalgęs išmiegodavo ir 4, ir 5 valandas. O aš nedrįsau budinti. Prisiskaičiau, kad pienas gaminasi, jei kuo daugiau žindai. Na, jei žindyti dažnai neišeina, nusprendžiau kompensuoti pientraukiu.
Prasidėjo maratonas… Vaikas atsibunda, aš pirma jį pažindau pati, tada jei dar verkia, duodu mišinuko. Tada bandau įvertinti, kiek miegos, ir per vidurį to miego dar pasidarbuoju su pientraukiu. Naktimis, kai jis užmigdavo ilgam, aš pribusdavau jau su pilnomis pieno krūtimis ir gi imdavau į rankas pientraukį. Kartais tą pienelį dar išsaugodavau ir sugirdydavau, jei pritrūkdavo žindant.
Net rašiausi, kiek kiekvieną kartą išgeria mišinuko, kad matyčiau, ar darau pažangą su žindymu. Gana greitai atėjo laikas, kai man pienelio pritrūkdavo tik vakarais prieš naktį. Atsimenu, kaip vieną vakarą, kai aš garsiai su savim šnekėjau, svarstydama, kiek padaryti mišinuko, vyras suokalbiškai Lukui sako: „prašyk 90 ml”. 90 ml buvo bene daugiausia, kiek jam yra tekę duoti. Paskui perėjom prie 60, o praėjus 6 savaitėms nuo gimimo, jis ėmė ir užmigo be mišinuko.
Vis tiek kurį laiką šiek tiek kompleksavau dėl savo žindymo, nes dar keletą mėnesių vienam žindymui prireikdavo abiejų krūtų, ir to pieno vienu ar kitu dienos metu gerokai apmažėdavo. Bet nuo to momento, kai pavyko, mišinuko atsisakėme.
Tiesiog visada jaučiau, kad vaikui reikia mano pienuko.
Juk jis buvo toks ištikimas – nors tiek kartų gavo mišinuko iš buteliuko, niekada neatsisakė krūties.
Mano nuomone, mamoms, kurioms pačioms iš pradžių nepavyksta žindyti, nepadeda tokie teiginiai, kaip „beveik visos gali žindyti, bet nenori”, „negali pritrūkti pieno”, arba „jei jau davei žinduką ar buteliuką, vaikas nebenorės žįsti”. Joms padėtų nesmerkimas ir padrąsinimas.
Edita
Rugpjūčio 1-7 dienomis minima Tarptautinė žindymo savaitė. Šių metų šūkis: „Žindymo parama: arčiau mamų”. Jeigu ir jūs susidūrėte su žindymo sunkumais, kuriuos įveikėte, laukiame Jūsų pasakojimų el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Dalinkimės patirtimi ir įkvėpkime viena kitą! Istorijų konkurso sąlygas rasite čia.
