53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Mėnuo Londone: su nerimu širdy Išsiskyrusios 4 vaikų mamos dienoraštis

Mėnuo Londone: su nerimu širdy Išsiskyrusios 4 vaikų mamos dienoraštis

Aktyvi socialinių projektų autorė, keturių vaikų mama Birutė Jakučionytė, išsiskyrusi su vyru, nusprendė naują gyvenimą kurti ne Lietuvoje. Kaip jaučiasi moteris po mėnesio gyvenimo svetur, atviras jos pasakojimas. Be pagražinimų ir nutylėjimų.

Šiandien dėsiu taškus ant “i” už visą mėnesį, o gal net ir ilgiau.

Dalį praėjusios savaitės praleidau Lietuvoje, todėl tai nebus vien tik naujienos iš Londono. Rašysiu ir apie visus savo lietuviškus širdagraužius, kurie mane pasiekia visur.

Vaikų mokyklos lankymo klausimai dar nepajudėjo į priekį anei per kiek ir dėl to jau visiems šiek tiek „važiuoja stogai”. Vaikams iš neturėjimo ką veikti ir neaiškios ateities – juk aišku, kad mokykloje viskas bus angliškai ir jie nieko nesupras, niekur nedingo. Mums su Rasa dėl nuolatinio vieno klausimo – “Mama, ką man veikti?” – kurių per dieną išgirstam gal šimtą kartų. Tas klausimas nėra toks baisus, nes ir Gerviniuose jį girdėjom per dieną ne rečiau, bet kartais į neviltį varo jų nuolatinis pešiojimasis, erzinimasis ir mušimasis. O taip, prisipažįstu, jie mušasi! Taip pat užgaulioja ir bjauriai erzina vienas kitą. Nemanau, kad tai susieta su pasikeitusia gyvenamąja vieta, labiau viską nurašau jų amžiui. Bet jeigu anksčiau dar gebėdavau  tai kažkaip valdyti, stabdyti,
kontroliuoti, tai dabar dažnai nuleidžiu rankas ir tiesiog nekreipiu dėmesio. O pasigavusi po vieną vis stengiuosi paglostyti, bučiuoti, pasikalbėti  ir mylėti kiek tik galiu. Pasakysiu savo mamos atsakymą į šį klausimą. Mes augom aštuoni, tai ji tą klausimą „Ką man veikt?” girdėjo minimum du kartus dažniau, nei aš. O atsakymas buvo suvalkietiškai bjaurus „Apsišikus kelį graužk!”. Kartais aš vaikams irgi taip atsakau ir dažnai pagalvoju, o kaip reikėtų tą sugebėti padaryti – apsišikti sau kojos kelį ir jį graužti?

Kasdieniniai apsilankymai parke yra daugiau Rasos su vaikais pramoga, aš tuo metu mėgaujuosi laisva ir ramia valandėle padirbėti. Tai gi, per tuos pasivaikščiojimus buvo “sužvejotos” dar kelios lietuvės, bet mūsų krašte jų tikrai mažai. Prasidėjo vaikams atostogos, tai parkas ir žaidimų aikštelės pilnos vaikų.

Birutė Jakučionytė Londono gatvėse. Asmeninio archyvo nuotr.

Turiu ir vieną labai man patinkantį pokytį.

Teodoras nuo pat gimimo labai mėgęs maudytis ir pliuškentis vonioje, buvo kažko pasikeitęs neatpažįstamai – jo maudynės paskutinius pusę metų buvo ištisas žviegimas ir isterija. Žinojau, kad jis yra išsigandęs, todėl ir maudėm jį kiek tik įmanoma rečiau. Ir štai, pagaliau, šios savaitės didžiausias Londono pliusas – sėdi Teodoras  vonioje, pliuškenasi ir verkia ištrauktas iš vandens, kad dar nori. Kaip senais gerais laikais. Fu! Net atlėgo – vieną baimę nugalėjom paprasčiausiu vonios pasikeitimu.  Štai tokią dovaną gavau ir esu už ją labai dėkinga ir laiminga. Tedulis nori maudytis!

Kad jau apie Teodorą pradėjau, tai papasakosiu ir dar vieną istoriją apie vietines gydymo įstaigas, vadinamas GP. Mūsų įstaiga matosi pro langą – kitoje gatvės pusėje, todėl nuėjau, paėmiau kalną anketų ir visas užpildžiusi nuėjau prisiregistruoti. Teisingo veido registratorė labai susidomėjo faktu, kad mūsų turimas kūdikis (čia taikoma vaikams iki dviejų metų) nėra nei karto skiepytas ir šiaip jam reikalinga ypatinga priežiūra ir aš jį privalau atvesti pas gydytoją. Užrašė mus į priėmimą ir liepė atsinešti visus popierius, kokius tik turim apie vaiko sveikatą. Kas nežinot, prisipažįstu, kad mano vaikai neserga ir pas gydytoją Lietuvoje eidavom vieną kartą per metus – pasiimti pažymų į mokyklą ar darželį. Taigi, tas pats ir su Teodoru. Poliklinikoje buvo gal du ar tris kartus. Man labai įdomu tyrinėti naują sistemą ir naują šalį, todėl su dideliu pasimėgavimu tyrinėju ir situaciją GP.

Taigi, paskirtą dieną einam su Teodoru per gatvę į priėmimą.

Esu nusiteikusi karingai, pasiruošusi kovoti, nes jie norės jį skiepyti, o aš nenoriu. Bent jau Lietuvoje kiekvieną kartą tekdavo profilaktiškai išgirsti, ypač po gimdymo, sakyčiau, reikėto net spaudimą atlaikyti, apie skiepų naudą. Na, galvoju, varykit savo propagandą, aš atsilaikysiu. Gydytoja kelis kartus klausė, ko mes atėjom. Aš sakau, kad liepė. Pasimetusi paskambino registratorei ir paklausė, kam mus čia atsiuntė, jeigu niekuo nesiskundžiam. Truputį sutrikusi surado atsisakymo prašymą dėl skiepų ir pasakė: „Aš jau metai čia dirbu, bet dar nebuvo tokio atvejo, kad nenorėtų skiepų, visi jų nori. Todėl aš nežinau kokią procedūrą atlikti, atsiprašau.” Žodžiu, manęs niekas net nebandė įkalbinėti, aiškinti, versti jaustis nepatogiai. Tavo teisė rinktis. Ir aš manau, kad tai ir yra didžiausias šios šalies privalumas. Teisė gyventi ir elgtis taip, kaip tau labiau patinka ir norisi. Neaiškinant ir nenurodinėjant, kad reikia kažkaip kitaip. Kita vertus, labai daug kilo minčių dėl britų požiūrio į skiepus, t.y. priklausymo sistemai.

Marmite. Šitą žodį išgirdau iš savo anglų kalbos mokytojo brito dar būdama Lietuvoje. Mielių ekstraktas, kurį tepasi, kasdien valgo ir mėgsta kiekvienas tikras britas. Nežinojau, kas tai ir kokio skonio, todėl labai knietėjo paragauti. Parduotuvėje buvau su vaikais, kai pirkau net tris buteliukus – vieną sau ir du mokytojui dovanų, vešiu Lietuvon. Jau jeigu net pardavėja paklausė, ar mano vaikai mėgsta Marmite, tai tikėjausi tikrai kažko labai skanaus ir įspūdinga. Pabandžiau. Būsiu atvira, nežinau, ar dar kada nors norėsiu, pamilsiu, ar man bus skanu, bet pirmą kartą paragavus susižavėjimo šūksnių nebuvo. Manau, panašiai jaučiasi japonai valgydami cepelinus su spirgučių padažu – mums skanu, o jiems tas skonis svetimas. Kažkodėl priminė juokdarį iš viduramžių puotų, kuris susirinkusiems puotos dalyviams porindavo: „Šiandien Jūs turite paragauti keturių skonių patiekalų – saldaus, sūraus, rūgštaus ir kartaus.”  Tai toks man yra Marmite – visų keturių skonių vienu metu.  Pavaišinsiu visus savo svečius juo.

Kaip aš atsidūriau Lietuvoje šį savaitgalį?

Dažnai perku lėktuvo bilietus, žiūriu kainas, todėl ir žioplų klaidų neišvengiu. Sausio 8 – 15 dienomis buvau Londone, kad prieš atsikraustant čia susirasčiau ir išsinuomočiau butą. Ne paslaptis, kad tai man kainavo daug nervų ir išgyvenimų, todėl sausio 15d.,  laiminga, kad viskas pavyko, važiuoju į Stanstedo oro uostą. Neramu, nes kažkodėl niekaip negalėjau atsispausdinti Boarding Pass grįžimui atgal. Atsispausdinau tik tokį lapelį, kad mokėjus pinigus. Einu tiesiai ir Ryanair. Dėstau savo problemą, o ponia kitoje pusėje langelio ir sako: “Mieloji, normalu, kad tu negalėjai atsispausdinti, nes tavo bilietas atgal yra vasario 15d.” O Dieve mano! Kvaiša! Bet tą dieną man labai reikėjo namo, labai buvau pasiilgus vaikų, visa buvau išsidarkius per savaitę bėgiodama po Londoną, bandydama išsinuomoti butą, todėl susimokėjus brangiai, 193 svarus, grįžau į Vilnių tą pačią, sausio 15 d. Nesiplėsiu apie balius Lietuvoje, kam čia įdomu, jog apie Londoną rašau. Pasakysiu tik tiek, kad man buvo labai linksma ir šokau taip, kad kompanija mane žadėjo siųsti į šokių projektą. Savaitgalis buvo audringas, naktys bemiegės. Grįžau į Londoną aplankius mamą su tėčiu, savo namus Gerviniuose (labai geras jausmas buvo nuvažiuoti pas save į svečius) keletą draugių, prisipirkus lašinių ir gavus naują darbą. Žinau, kad smalsu jums apie tą darbą, bet sužinosite vėliau.

Ir dabar rašysiu jau nebe apie Londoną, o apie savo emigraciją. Jeigu domina tik mano nuotykiai, tai nesivarginkit, skaityti, nebus įdomu.

Labai daug galvoju apie Lietuvą, save, save ir Lietuvą.

Sprendimas išvažiuoti buvo labai intuityvus, todėl dėlioju atsakymą, kokios tikrosios priežastys. Vienas iš jų: Birutei prireikė nuotykių. Bet yra dar daug ir kitų priežasčių, labai skausmingų ir gilių. Viena iš jų – baimė. Daug kam esu pasakojusi keistą įvykį su savimi, kai praeitais metais grįžom iš kelionės po Kroatiją, o aš norėjau verkti, nes pirmą kartą nenorėjau važiuoti namo ir pirmą kartą Lietuva man nebuvo pati gražiausia ir mieliausia regėta šalis. Niekaip negalėjau paaiškinti savo jausmų tol, kol neatsitiko Mergaitės poėmis. Tik tada pradėjau domėtis visos tos istorijos detalėmis. Ta istorija man leido susivokti savo jausmuose – aš bijau gyventi Lietuvoje, bijau, kad vieną dieną į mano kiemą atvažiuos policija ir išveš mane arba vaikus ir aš nieko negalėsiu įrodyti. Paklausit, už ką? Už bet ką. Čia tik principo reikalas, čia nėra jokios teisinės galimybės apsiginti. Daugybę metų turiu savo verslą, auginu keturis vaikus, nuolat kažkaip reiškiuosi visuomenėje  – visada gali rasti už ką pasodinti, o po to dešimt metų aiškintis, reikėjo pasodinti ar ne. Reikėjo nubausti ar ne.

Šiandien vėl skaitau straipsnius apie gimdymus namuose.

Ir su siaubu perskaitau vienos iš kaltinamųjų, penkių vaikų motinos, mano draugės, apkaltinimą. Ji net namuose negimdė. Esu išsigandus, pasibaisėjus ir suvokiu savo bejėgiškumą ką nors pakeisti Lietuvoje. Tikra raganų medžioklė, kaip viduramžiais. Dažnai pagalvoju, kad mano dienoraštis yra savotiška propaganda, kaip gera gyventi užsienyje. Ir gali ateiti laikas, kai būsiu apkaltinta kokia nors nesąmone, kaip „Lietuvos piliečių kurstymas emigruoti”. Skamba kaip iš pasakos, bet man tikrai baisu ir kasdien aš tyliai džiaugiuosi, kad negyvenu Lietuvoje, kad galiu ją mylėti taip, per atstumą, per trumpus apsilankymus.

Kad ir kaip ramiai, linksmai slinktų mūsų dienos čia, šiandien man neramu – negaliu rašyti apie tai be liūdesio, nerimo ir skausmo, todėl atsiprašau, jeigu ši naujiena nebuvo labai linksma ir smagi.

Birutė Jakučionytė – ekodaiktai.lt įkūrėja, “Ežiukų klubo” sumanytoja ir mama Ežienė, daugybės socialinių akcijų organizatorė, šiuo metu vykstančios akcijos “Kamštelių vajus” autorė.

Mano išsaugoti straipsniai