Išėjusi motinystės atostogų, Inga su šeima iškeliavo į Vokietiją. Būtent čia ir gimė motinystės įkvėptos veiklos – tinklaraščio LINKSMORIJOS – idėja.
Susipažinkime iš arčiau, Inga.
Esu nuostabios pustrečių metų mažylės Tėjos mama, ištekėjusi už šaunaus, palaikančio ir mylinčio vyro, draugo, kompaniono Roko. Jei ne jo nuolatiniai padrąsinimai ir pastūmėjimai, kažin, ar šioji veikla būtų užgimusi.
Man 33 metai, o savo kūrybinę veiklą, kuri teiktų daugiausia malonumo, atradau būtent motinystės laikotarpiu. Išėjus motinystės atostogų, nusprendėm su vyru išmėginti gyvenimą Vokietijoje. Jis viską nori išmėginti savo kailiu, o ne kitų kalbų klausytis. Kadangi aš buvau išėjusi vaiko auginimo atostogų, su pusmečio Tėja iškeliavome į Vokietiją, kur jau gyvena vyro šeima.
Išbuvome čia daugiau kaip 2 metus ir viską apsvarstę, nusprendėme, kad Lietuvoje mieliau gyventi, tad planuojame grįžti. Labai to laukiam.
Ką veikėte iki gimstant Tėjai?
Visad buvau kūrybiškas žmogelis, mokykloje piešdavau graffity su klasės draugais, visad tekdavo kažką meniškai užrašyti, visi sakydavo, kad mano raštas gražus, kažką nuolat namuose dekoruodavau, komponuodavau, jei tik rašiklis būdavo rankose, ir batai, ir kelnės būdavo pagražinti.
Galvoju, kad tai paveldėta iš tėčio, kuris labai gražiai piešdavo, tad ačiū jam.
Laukiantis Tėjos buvau bebaigianti ikimokyklinio ugdymo pedagogiką. Teatrinės raiškos paskaitai gavau užduotį sukurti vaikams kažką kūrybiško ir įdomaus. Galvoje sukosi daug minčių, nes buvo suteikta visiška kūrybos laisvė. Taigi, vaikštinėjau beglostydama pūpsantį pilvą ir galvojau, ką galiu sukurti…
Kadangi esu totali batų maniakė, man jų nuolat mažai, užkliuvo akis už pūpsančių kelių porų batų koridoriuje ir šovė mintis sukurti istoriją – pasaką apie batų gyvenimą. Prisėdus kurti, niekaip nesirašė, tad paėmiau mažiukus vaiko batukus ir juos dekoravau: vienas tapo menišku batu, prikimštu teptukų ir dažų į aulą, o kitas – fėjiška gražuole su puriais plaukais, drugeliais, ryškiom spalvom.
Būtent tą akimirką ir kilo idėja sukurti istoriją vaikams, o su ja pateikti vaikams kūrybinę užduotį. Istoriją, kai turėjau veikėjus, parašiau lengvai, tik kai reikėjo pristatyti savo darbą, dvejojau, ar tikrai gerą variantą pasirinkau. Bet kai perskaičiau istoriją ir pavaidinau su batukais, kolegės net ploti ėmė, visos priėjo, apžiūrėjo dekoruotus batus, siūlė visokius variantus, kaip juos panaudoti. Na, o dėstytoja pasakė, kad galėčiau parašyti knygą vaikams. Ši mintis nuo 2015 metų manęs taip ir nepaleido.
Kokie jausmai aplankė, kai tapote mama?
Sekėsi įvairiai… Džiaugsmą, kad jau turiu rankose savo vaiką, keitė sumišimas, ką ir kaip daryti, kaip viską geriau padaryti. Buvau ir sutrikusi, ir verkiau, visko buvo… Tuo laikotarpiu gelbėjo vyras, kuris, matydamas, kad reikia poilsio, imdavo vaiką ir darydavo viską, kad bent kiek atsipūsčiau.
Mamos dažnai sako, kad gimus vaikeliui, pritrūksta laiko. Taip, trūksta, bet kažkokiais stebuklingais būdais tu jį sudėlioji į lentynas taip, kad viską spėtum ir nieko nenuskriaustum. Atrodo, iki motinystės visada turėdavo būti sutvarkyti nagai, neapsieidavau nė dienos be manikiūro, o dabar išvis negaliu turėti ilgų nagų. Tad manau, kad mamos kažko atsisako natūraliai ir sugeba viską suspėti net dirbdamos kelis darbus vienu metu.
Papasakokite apie savo „Linksmorijas“.
Nuo seno feisbuke turiu puslapį „I.K. Menų studija“, joje sudėti, turbūt, visi mano bandymai ir atradimai: kūriau medžiagines gėles, klijavau dekoruotus vokelius kompaktinėms plokštelėms, dekupažavau, šiuo metu lipdau iš polimerinio molio (ši veikla man irgi teikia daug džiaugsmo). Na, o knygos leidimo proga dabar kuriu tinklaraštį „Linksmorijos“ (linksmos + istorijos).
Ryte pabudusi Tėja ateina į kambariuką ir jau žvalgosi į mamos lentynas, kur būna pridėta daikčiukų kokiai nors numatytai veiklai.
Man patinka daryti eksperimentus su ja, pati sužinau daug įdomių dalykų, kūrybiškai panaudojame senus daiktus. Apie „Linksmorijas“ galvoju kasdien, tai jau tapo šiokia tokia priklausomybe.
Pirmieji „Linksmorijų“ rezultatai yra tokie, kad pasirašiau sutartį su leidykla, knyga turėtų pasirodyti jau šią vasarą. Tuo labai džiaugiuosi, nes tikrai buvo nueitas ilgas kelias.
Leidyklai jau sutikus leisti knygą, po kurio laiko sužinojau, kad neranda tinkamo iliustratoriaus, tad pasiūlė ieškotis naujos leidyklos arba pateikti savo paveikslėlius. Ačiū šauniai „Menų mainų“ grupei, kurioje ir radau iliustratorę Eglę. Ji jau baigia piešti piešinukus pagal istorijas. Tiesa, pirmoji iliustratorė buvo pusseserė Monika, su kurios piešinukais siunčiau pirmąsias istorijas ieškodama leidėjo. Jos piešinukai bus panaudoti apipavidalinant istorijų užduotis.
Iliustratorės yra vieninteliai žmonės, perskaitę visas istorijas nuo – iki. Eglė sakė, kad gali tekti leisti dar vieną knygelę, nes istorijos įdomios, linksmos, pamokančios. Labai džiugu sulaukti tokių atsiliepimų.
Šiandien socialiniuose tinkluose sulaukiu daug palaikymo. Knygelei tapus popierine, galiu sulaukti ir kritikos, bet ją mielai priimsiu, pasimokysiu ir, tikiuosi, nenustosiu kurti.
Pirmai knygai išsiųsta 12 istorijų, naujų, „paslėptų” kompiuterio kloduose, yra jau 7, taigi, sulaukus pirmojo blyno, jei tik jis pavyks, mielai mėginsiu leisti ir antrą knygą.
Kaip sekasi šią veiklą derinti su dukrytės auginimu?
Visai sklandžiai. Tėjai ūgtelėjus ir jau užsiimant įvairia veikla, tapo lengvėliau. Istorijos ir gimė jos dėka, stebint kasdienę veiklą, žaidimus, džiaugsmus ir liūdesėlius. Per jos bemieges naktis
gimdavo daug minčių galvoje, kurias užsirašydavau ant rastų popierėlių, telefono užrašinėje ir pan.
Beje, apie vardus knygoje – jie visi realūs, tai šeimos, artimųjų, draugų vardai su išgalvotomis pavardėmis.
Jūsų palinkėjimas interviu skaitančioms mamoms.
Ko palinkėsiu naujoms mamoms? Ogi atrasti savo veiklą, užslėptą jų minčių kloduose. Tikrai tikiu, kad kiekviena mama kažką turi „paslėpusi” savyje. Jei tai ne kūrybiniai procesai, galbūt verslumo gyslelė, gal dar kažkas neatrasto. Juk motinystė tiek daug dovanoja moteriai, tereikia šiuos turtus surasti savyje ir skleisti kitiems, o jei nesinori skleisti, tuomet atiduoti tai savo vaikui, šeimai. Pati blaškiausi tarp gausybės veiklų ir dabar jaučiu, kad atradau pačią tinkamiausią. Aukit, mielos mamos, kartu su savo vaiku ir rasite savo tinkamą kelią.
***
Norite tapti rubrikos KURIANTI MAMA heroje? Kviečiame užpildyti anketą!
