Kūrybingas mamas pristatanti mūsų portalo rubrika KURIANTI MAMA laukia jūsų. Jeigu norite, kad apie jūsų veiklą sužinotų daugiau žmonių, rašykite el.p. portalas@tavovaikas.lt. Šiandien pas mus svečiuojasi Lietuvos Shotokan ir Olimpinio karatė čempionė Jurgita Januškaitė-Žilinskienė.
Susipažinkime, Jurgita, papasakokite apie savo šeimą.
Esame Jurgita, Tomas ir Emilija Žilinskai – sportininkų šeima. Emilijai – 10 mėnesių. Abu su vyru nuo mažens sportavome Vilniaus Rytų kovos menų ir sporto klube „Karate Do“ (www.karate-do.lt), ten ir susipažinome, dalyvavome kartu Lietuvos, Europos ir Pasaulio karatė čempionatuose, stovyklose, įvairiuose seminaruose. Šiuo metu esu šio klubo prezidentė ir vyr. trenerė, mano vyras dirba treneriu.
Nuo pilnametystės, kai apsigyniau juodą karatė diržą, pradėjau vesti karatė treniruotes vaikams. Baigiau Ergoterapijos bakalauro studijas, dirbau pagal specialybę reabilitacijos centre. Vėliau kėliau savo kvalifikaciją, įgijau Edukologijos magistro laipsnį, taikomosios kūno kultūros specialybę. Dirbau gydomosios kūno kultūros mokytoja specialiojoje mokykloje. Visad žinojau, kad noriu dirbti su vaikais, taip pat visad buvau sportiška ir mėgau sportuoti. Po savęs ieškojimų ir žinių bagažo kaupimo, dabar dirbu tai, kuo galiu mėgautis kiekvieną dieną. Esu trenerė ir mitybos specialistė, padedu vaikams pamilti sportą, o suaugusiems siekti sveikos gyvensenos tikslų.
Ar sunku buvo ryžtis motinystei ir daryti pertrauką sportinėje karjeroje?
Kai vyras pasipiršo, pradėjome kartu ruoštis tėvystei. Buvo daug klaustukų, žinojau, kad reiks daryti pertrauką sportinėje karjeroje. Aš turėjau savo prioritetų eiliškumą, kad šeima yra svarbiausia, o tik po to darbas ir karjera, beje, tai stengiuosi perduoti ir savo mokiniams. Pradėjome kartu su vyru lankyti pasiruošimo tėvystei, gimdymo, žindymo ir kitus kursus, skaitėme daug knygų, dar rimčiau pradėjome laikytis sveikos gyvensenos principų, nes turėjome tikslą po vestuvių kviesti savo dukrytę ar sūnelį ateiti į mūsų šeimą.
Nors ir turėjau daug žinių, kaip sportuoti nėštumo metu, pats nėštumas sportininkei yra iššūkis. Kiekvienas nėštumas yra skirtingas ir, manau, reikia labai klausytis savo kūno, ką aš ir dariau. Pastojusi sporto neapleidau, sportavau iki pat galo. Turėjau atsisakyti tik vieno man svarbaus dalyko – dalyvauti varžybose. Sunku buvo užleisti be kovos Lietuvos čempionės titulą. Bet žinojau, kad pagimdžiusi tikrai turėsiu vėl šansą lipti ant tatamio.
Kaip sekėsi po gimdymo sugrįžti į varžybas ir darbus?
Pagimdžiusi planavau pradėti vesti treniruotes po mėnesio, nors dar neįsivaizdavau, ar tai įmanoma. Aplinkui daug girdėjau įvairiausių nuomonių, daktarai po cezario pjūvio operacijos siūlė nesportuoti bent du mėnesius. Bet mano nuomone, jei bus laiminga mama, bus laimingas ir vaikas. Apsipratusi su Emilijos atėjimu į mūsų šeimą, po dviejų savaičių pasakiau vyrui, kad jau noriu sportuoti ir vesti treniruotes. Taip ir grįžau į sportą, mažais žingsneliais didelio tikslo link.
Buvo sunku tik dėl žindymo, buvome apsisprendę, kad maitinsiu savo pienu, bet bijojome, kad Emilija gali priprasti gerti nutrauktą mano pieną iš buteliuko ir neims krūties. Apsilankėme Vilniaus gimdymo namų žindymo kabinete, kur gavau tikrai daug naudingų patarimų. Pradėjau po truputį kaupti pieno atsargas. Bet visos baimės nepasitvirtino. Kai būdavau namie, Emilija puikiai žįsdavo krūtį (maitinu iki dabar), o kai manęs nebūdavo – tėtis maitindavo nutrauktą pieną iš buteliuko.
Pildydama motinos pieno atsargas šaldiklyje pamačiau, kad jo prikaupiu daugiau nei Emilijai reikia. Pradėjau domėtis, ar Vilniuje yra pieno bankas. Tada susitvarkiau visus formalumus ir kol Emilijai sukako šeši mėnesiai, aukojau savo pieno tiems, kuriems jo ypač reikia.
Pradėjusi treniruotis turėjau tikslą – dalyvauti ir užlipti ant apdovanojimų pakylos artimiausiame Lietuvos karatė čempionate, kuris turėjo vykti po pusės metų nuo gimdymo. Treniruotėse būdavo visko, kartais viskas atrodydavo lengva, bet kartais mausdavo pilvo apačią, žinodavau, kad reikia sustoti, kad persitempus tikrai nepasieksiu gerų rezultatų. Treniruotė po treniruotės, ir tapau šių metų Lietuvos Shotokan ir Olimpinio karatė čempione. Kai Emilijai buvo aštuoni mėnesiai, kartu išskridome į Europos Shotokan karatė čempionatą, kuriame tapau nugalėtoja.
Papasakokite apie treniruotes, kurias vedate mamytėms ir tėveliams, sportuojantiems su mažyliais.
Kadangi kiekvieną dieną su Emilija einame į lauką pasivaikščioti ir sutinkame begalę mamyčių bei tėvelių, stumdančių vežimėlius, gimė mintis suburti jaunus tėvelius ir tą laiką praleisti kalbant apie sveiką gyvenimo būdą, jo naudą ir tuo pačiu metu pasimankštinti. Taip ir pradėjome rinktis tris kartus per savaitę mokyklos stadione, nesvarbu, kokios oro sąlygos.
Kadangi esate mitybos specialistė, sporto trenerė, negaliu nepaklausti, kokių patarimų turite moterims, norinčioms susigrąžinti buvusią iki gimdymo fizinę formą?
Jei mamytės prieš pastojant ir nėštumo metu sportavo, tai tikrai patarimų joms duoti nereikia, jos jau yra susipažinusios su sveiko gyvenimo būdo principais. Jei sportavo iki nėštumo, jos sportuos ir pagimdžiusios, o po kelių mėnesių nuo gimdymo fizinė forma tikrai bus tokia pati, kokia buvo.
Bet yra tokių mamyčių, kurios prieš pastojant nesportavo, gal šiek tiek pradėjo judėti nėštumo metu, kai gydytojai rekomendavo mankštas baseine ar salėje. Tada tikrai galiu patarti:
- Sportuoti pradėti niekada nėra vėlu.
- Jei gali kiti, tikrai gali ir tu.
- Pradėk sportuoti kartu su treneriu, jis savo srities spacialistas.
- Nebijok keisti treniruočių ir trenerio, turi rasti tai, kas tau teiks malonumą.
- Išsikelk tikslą ir nusistatyk laiko terminą, per kurį jį pasieksi.
- Tikėk, jei nepasisekė šiandien, pasiseks rytoj!
Kaip šiandien sekasi suderinti veiklą su motinyste?
Mano nuomone, svarbiausia yra noras, jei kažko tikrai nori, rasi būdą kaip to pasiekti. Emilija keliauja visur su mumis kartu. Ar tai būtų varžybos, ar treniruočių stovyklos, ar poilsinė kelionė. Jei manęs paklaustų, ar nėra sunku visas veiklas derinti su motinyste, atsakyčiau, kad papildomai reikia tik daugiau daiktų ir geresnio laiko planavimo. Vaikas tikrai netrukdo siekti savo tikslų, manau, jis net padeda. Juk jei vaikas matys sveikus, sportiškus, aktyvius tėvus, mes ir jį motyvuosime laikytis sveiko gyvenimo būdo principų. Su kiekviena kelione Emilija išmoksta kažko naujo, ji nenustoja mūsų stebinti. Dabar kiekvienas iškovotas medalis yra skirtas jai, o norisi, kad ji jų kuo daugiau turėtų.
Ko palinkėtumėte moterims, kurios neseniai tapo mamomis ir dabar skaito interviu su Jumis?
Pirmiausia – mylėkite save, skirkite sau laiko, tik tada galėsite visa meile apgaubti savo atžalas. Jei norisi šiandien pagulėti – tą ir darykite, jei norisi lėkti į treniruotę – pasiimkite sportinius batelius ir eikite. Vaikas nėra kliūtis, Jūs viską galite daryti su juo. Kai Emilija mato mano plačią šypsena, visada atsako tokia pačia. Laiminga mama – laimingas vaikas.
Nuo redakcijos: daugiau apie Jurgitą ir jos veiklas rasite feisbuko paskyrose #karatedovilnius ir #coachjurgita.
