Iki menininkų ir svajotojų (patys save taip vadina) Linos ir Adomo namų Užpaliuose (Utenos r.) su fotografe Indre važiavome išpūtusios akis. Iš baimės ir nuostabos. Tą lietingą dieną vienintelis trijų kilometrų keliukas per pievas buvo vos pravažiuojamas.
Kaimas ir penki jo gyventojai
Kaime, į kurį važiuojame, – viena troba ir penki žmonės. Tai lygiai viena šeima – mama, tėtis ir trys jų dukterys: Ugnė, Rusnė ir Aušrinė. Tiesa, dar keturi katinai, labai draugiškas šuo Vilkis, koks penkiasdešimt gandrų ir tiek pat pilkųjų gervių, kelios stirnų šeimynos, net briedis, lapės ir vasarą į sodybos parką sulendančios kelios dešimtys karvių. O kiekvienam kampe – ant kiekvienos lentynos, palangės ir visų keturių namo sienų dar „gyvena” moliniai, mediniai, žalvariniai Adomo ir Linos sutvėrimai. Ir daugiau nieko mažiausiai trijų kilometrų spinduliu. Visiška gamta.
„Ekstrymas”
Kai prieš trejus metus iš buto aštuntame aukšte viename Vilniaus daugiabutyje šeima susikraustė į Užpalius, namas buvo negyventas bemaž dvidešimt metų. Įmirkęs, drėgnas ir vos vos laikėsi. „Buvo šiek tiek nejauku ir net nežinia, nuo ko pradėti. Nebuvo geriamojo vandens, nes šulinys senas ir nešvarus, vonios, tualeto, elektros, interneto, net lentynų, į kurias būtų galima viską susidėti. Net įžengti į namą nebuvo saugu – galėjo sugriūti. Pirmą vasarą, kol jį lopėme, gyvenome palapinėje kieme. O čia tokia vėjo pagairė, visi augaliukai horizontaliai, pažeme slinkdami auga. Tai vėjas naktį palapinę irgi beveik iki žemės prilenkdavo, brezentas prie veidų miegantiems priglusdavo. Buvo „ekstrymo”‘, – prisimena Lina.
Be Padingtono patogumų
„Man atrodo, kad pirmaisiais mėnesiais sodyboje sunkiausia buvo mažajai. Apleista, dilgėlės – virš galvos, – pasakoja Adomas, bet Lina atsiprašiusi jį pertraukia: – Adomas tas dilgėles gudriai šienavo: išguldo aikštelę vidury dilgėlyno, o kraštuose jas aukštas palieka. Lieka tokia dilgėlių siena, natūrali riba, kurios nevalia, o ir neįmanoma peržengti. Juokaudavome, kad tai lyg koks elektrinis, tiksliau, dilgėlinis piemuo, saugantis, kad mergaitės nenubėgtų prie tvenkinio ar kito pavojingo vandens telkinio, kurių čia netrūksta”.
Kai prieš trejus metus iš buto aštuntame aukšte viename Vilniaus daugiabutyje šeima susikraustė į Užpalius, namas buvo negyventas bemaž dvidešimt metų. Įmirkęs, drėgnas ir vos vos laikėsi.
Tą pirmą vasarą mergaitės susipažino su uodais, sužinojo, kad kanda. Adomas juokiasi: „Kaip bute gyvenantį vaiką išmokyti nebijoti vabalų? O čia, būdavo, kviečia: „Eikime valgyti ledų į lauką!”, bet vos išeina pro duris visokie vabalai tuos ledus kaipmat aplimpa! Tada atgal į trobą. Būdavo, draugai į sodybą atvažiuoja ir kai jau ruošiasi išvažiuoti, mažoji pribėgusi prašo: „Gal galite mane nuvežti į butą?”
„Kad jaustųsi gerai, vaikui reikia patogumų kaip tame filmuke apie meškutį Padingtoną: vonios ir tualeto namuose, kad nereikėtų į bėgti lauką. Taip pat kad būtų šilta, gražu ir jauku. Mums kol kas dar labai trūksta tų visų meškiškų patogumų”.
Vieno kambario gyvenimas
Linos ir Adomo svajonių namas – tai troba su dviem galais: šiltuoju ir šaltuoju. Ir mažutyte, bet labai meniška virtuvėle. Šiltasis galas – tai vienas didelis kambarys, kuriame telpa visa, kas svarbiausia – senovinis pečius, mergaičių lėlių namai, knygos, kuprinės, rašomieji stalai ir lovos, „suaugusiųjų kampas”, kuriame sudėti trapūs suaugusiųjų reikalai – eskizai, trafaretai ir milijonas idėjų. „Čia tėčio kampas, negalima”, – įspėja mane mergaitės.
Šiltasis namų galas primena vaikų vasaros stovyklas, kai šokinėjama ant lovų ir neliepiama jų pasikloti, į kiemą lipama per langus, o palindus po antklodėmis iki paryčių skaitomos knygos. Kaip ir stovyklose, čia nėra dviejų dalykų – televizoriaus ir niekada neišjungiamo kompiuterio. „Nėra poreikio”, – abu kaip vienas tarsteli Adomas ir Lina.
„Vaikai labai skirtingi, pavyzdžiui, vyresnėlei reikia erdvės sau, pabūti vienai. Ji kaip koks Petsonas – išradėja. Tik randa namie tuščią pakuotę, jos rankose ji tuoj virsta kompiuteriu ar fotoaparatu: padaro skylutę, pripaišo mažų paveiksliukų, įdeda į fotoaparatą ir paskui juos ištraukia. Bet kol vyksta remontas, mes visi gyvename kambaryje. Vasarą mergaičių erdvė yra laukas, tada jau gerai: Ugnė lipa į hamaką knygos skaityti, kitos dvi dūksta, štai priminėme joms smagią pramogą – purvo vonias. Duodu kiekvienai po kibirą vandens ir eina purvo maišyti. Vasarą erdvė smarkiai išsiplečia, o žiemą susitraukia. Viena vertus, faina, – sako Adomas. – Aš dirbu, piešiu, pjaustau, lipdau – ir jos kartu su manimi. Antra vertus, gyvenimas viename kambaryje kartais „užspaudžia””.
Tačiau mūsų vaikai mato, kaip į šeimą „ateina” pinigai. Jos kasdien stebi, kaip viskas kuriasi: nuo idėjos, piešinio, molio minkymo, kaip molis virsta kūnu, yra išdegamas, paskui ir parduodamas”, – sako Lina.
Gyvos istorijos
Su Lina ir Adomu šnekučiuojamės apsėdę stalą jų mažoje virtuvėlėje, gurkšnodami arbatą ir valgydami močiutės dovanotą šakotį. Seserys siaučia šiltajame namo gale – garsai kartais nuslopsta, girdisi tik krebždenimasis, šnabždenimasis, kuris vis pratrūksta garsiu vaikišku juoku. O už lango savo gyvenimus gyvena visi kiti, pavyzdžiui, mažas paukštelis, atskridęs į lesyklėlę atsigerti. Klausau Linos ir Adomo, bet stebiu paukštį ir nejučia garsiai stebiuosi: „O, žiūrėkit, ką jis daro! Ojei kaip gražu!”
Kai gyvenome bute, nuolat kaimyno televizorių girdėjome. O čia vyresnioji atrado biblioteką – knygas tiesiog ryja! Vakarais laiką užpildo žaidimai su tėčiu šachmatais, dviejų knygų – vyresniosioms ir mažajai skaitymai ir kitokie smagūs dalykai, kurių netikėtai atsiranda, kai esi kartu, ir tampa vakaro ritualaisLINA
Lina: „Čia vandeningos vietos, rytais ir vakarais gražūs rūkai slenka, rudeniop sueina karvės prie pat namų, ganosi, naktį išeini, žibintu pašvieti – vien tik jų akys tamsoje! Kai pirmą vasarą čia atsikraustėme, gandrų buvo kalnai. Suskrisdavo į pievą koks penkiasdešimt. Čia krūvas gyvybės matai. Būdavo, sėdime prie lango kaip prie televizoriaus ir negalime atsitraukti – kokie jų santykiai rimti ir juokingi, kokius garsus skleidžia!
Ko mieste pati ilgėjausi, tai tą kaime vaikams noriu parodyti. Mokau įsiklausyti, kažko nepražiopsoti, stebėti. Paskui labai gerai ir pati pajuntu, ko vaiką išmokiau. Štai vakare namo grįžtame visada lėčiau, nes žinome, kad ėmus temti ant kelio išlenda gyvūnai – barsukai, lapės. Mergaitės žiūri į kelią akis išpūtusios ir vis stabdo mane: „Ar tik ne per greitai važiuoji?” Baiminasi, kad kurio nesužeistume.
Kai gyvenome bute, nuolat kaimyno televizorių girdėjome. O čia vyresnioji atrado biblioteką – knygas tiesiog ryja! Vakarais laiką užpildo žaidimai su tėčiu šachmatais, dviejų knygų – vyresniosioms ir mažajai skaitymai ir kitokie smagūs dalykai, kurių netikėtai atsiranda, kai esi kartu, ir tampa vakaro ritualais.”
Truputis Londono Užpaliuose
Miesto mamos kaimo mamoms pavydi vieno dalyko: čia vaikai visą dieną lauke. „Nieko panašaus! Ir mums vaikus į lauką išprašyti nelengva. Rudenį ir žiemą čia molynas, mažai patogumo, vasarą viskas gerai, bet nėra taip, kad nuo ryto iki vakaro kieme sėdėtų. Mūsų dukterys – „namisėdos”, – į ūsą šypsosi Adomas ir prisimena dar vieną juokingą nutikimą: – Kartą, girdžiu, žaidžia vaidmeninį žaidimą. Siužetas toks: tėvai išsiunčia vaikus kažko ieškoti, o šie grįžta nieko neradę. Supyksta tėvai baisiausiai ir skiria vaikams… lauko areštą visai dienai!”
Tačiau šis tas kaime iš tikrųjų kitaip.
„Regis, aplink – nė gyvos dvasios, tačiau iš tikrųjų bendraujame daugiau nei mieste. Čia visa mažutė bendruomenė kaip ant delno. Ir vaikai labai skiriasi. Kaimo vaikai lyg giedresni, nuoširdesni, mažiukai su akimis lyg debesais, baisiai smalsūs”, – įspūdį prisimena Adomas.
„O kaip čia vaikams draugauti, kai artimiausi kaimynai – už keturių kilometrų?” – klausiu. „Čia veikia toks pats principas kaip, pavyzdžiui, Londone ar bet kuriame kitam Europos didmiestyje: mes vežame vaikus pas draugus arba draugus atveža pas mus. Užpaliuose atstumai nedideli, o smagumas didelis: jei jau atvažiuoja draugė, tai visai dienai!
Ir šiaip čia patogumo daugiau. Mergaites į darželį ir mokyklą, nes viskas viename pastate, veža autobusiukas, o vakare parveža, joms tereikia ryte iki posūkio nueiti. Į Uteną, muzikos mokyklą, vežu aš. Viena smuikuoja, kita akordeonu groja, trečia nori groti fleita. Užpalių gimnazija labai gera, Vilniuje už tokias sąlygas turėtume mokėti didelius pinigus. Miesto mokyklose, jei nori vaiką į būrelį užrašyti, eini, lenkiesi, klausi, ar priims, o tau išdidžiai atsako: „O, pažiūrėsime, pažiūrėsime, čia daug norinčiųjų, eilės!, o čia atvedi vaiką ir girdi: „O koks džiaugsmas!””
Mergaitės važiuoja į miestą!
Per Velykas šeima nevažiuoja niekur. Namuose penkiese švenčia tokią šventę, kokią susigalvoja. „Per Velykas būtinai supamės! – sako Lina. – Mergaitės susėda nugaromis ant sūpynių, susisuka į tamprią pynę, paskui kad pasileidžia! Šį supimosi būdą pavadino visuomenės suktuku!”
Savo šventę turi ir Adomas. Tai diena, kai namuose jis lieka vienas, nes merginos išvažiuoja į miestą.
Lina: „Turime tradiciją per mergaičių gimtadienius važiuoti į Vilnių, į prekybos centrą, ten važinėjame traukinuku, laižome ledus, dūkstame vaikų kambaryje ir kitaip pramogaujame. Namo grįžtame naktį ir iškart griūname miegoti.”
Kasdien kažkas nutinka
Važiuodamos atgal tuo pačiu pažliugusiu keliuku kiekviena viduje saugojome tokį gerą šiltą jausmą, pagaliau mums išsprūdo: „Bet kokie gražūs santykiai!”
Senokai mačiau taip nuoširdžiai ir tiek daug besijuokiančius žmones. Nes juk seniai niekas nesijuokia iš nieko: tuščio puodelio, kai fotografė prašo suvaidinti, kad jame dar yra arbatos, iš mamos romantiško žiūrėjimo pro langą (prašė fotografė), kai tėtis, kad įkvėptų mamą, jai sako: „Įsivaizduok, kad ten, kieme, tavo dirbtuvėlė.” „O taip, dirbtuvėlė…” – atsidūsta Lina žiūrėdama į lietaus permerktą kiemą ir šeima juokiasi.
Lina: „Mes gražiai sutariame gal dėl to, kad daug būnam kartu. Visada. Ir visada turime apie ką kalbėtis, juk kasdien nutinka kažkas, kuo nori pasidalyti su savo žmogumi.”
Tekstas spausdintas „Tavo vaiko” žurnale, 2016 m. nr. 4
***
Liepos mėnesį TAVO VAIKO žurnale skaitykite:
Interviu su aktoriaus Roko Petrausko šeima
Nauja žurnalo rubrika – „Iš tėčio užrašų“
Specialus priedas “Pažink gamtą”
Interviu su gydytoju V. Urbonu apie kūdikių primaitinimą.
Gydytoja odontologė pataria, koks maistas yra sveikiausias dantims.
Žurnalo anonsas – ČIA.
