Garsioji „X faktoriaus“ pora, dainininkai Anžela Adamovič (31 m.) su vyru Žygimantu Geču (26 m.), augina pirmagimį, dviejų mėnesių sūnelį Žaką. Prieš penkerius metus scenoje buvo tikri konkurentai ir kovėsi dėl šou nugalėtojo vardo, šiandien jie – mylintys ir „šviežutėliai“ tėvai.
Kokios jūsų dienos dabar?
Visos labai skirtingos.. Smagu, kad visko vis dėlto spėju daugiau, nei maniau. Prisiklausiusi aplinkos – tų, kurios turi vaikų, atrodė, jeigu jau vaikutis gimsta – viskas, iš namų nebeišeisi. Kartais ir taip nutinka, nieko nepadarysi, bet dažniausiai „sukomponuoju“ savo dienas taip, kad nemažai nuveikiu – ir į filmavimus spėju nuvažiuoti, ir sau laiko randu.
Sūnus – ramus?
Man atrodo, kad ramus, galiu palyginti – mano sesė turi dvi mergaites, draugės augina dukrytes, mums su Žygimantu atrodo, kad mūsiškis labai ramus. Žako gydytoja vis teiraujasi, ar jo nekankina pilvo diegliukai, o aš jai sakau, kad nežinau, kas tai yra. Vadinasi, jų ir nėra kol kas. Yra kūdikių, kurie pavalgo per dešimt minučių, kiti – per tris valandas. Mūsų sūnus valgo apie valandą pusantros, dėl to kartais man miego trūksta, bet kai ryte atsikeli neišsimiegojusi, jis apdovanoja tokia šypsena, kad viską pamirštu. Taip smagu, kai jis jau šypsosi sąmoningai. Kol buvo naujagimis, vis ieškodavau tos šypsenėlės, atrodo, jau šypsosi, bet tai būdavo tik refleksas. Dabar jo sąmoninga šypsena tokia žavinga, kai žinai, kad šypsosi tau ar tėčiui. Galiu tai pavadinti laimės pliūpsniu.
Koks buvo jūsų nėštumas?
Buvo akimirkų, kai man buvo tikrai sunku, bet ne fiziškai, o psichologiškai. Paskutiniais nėštumo mėnesiais mano kūnas kaupė labai daug skysčių, negalėjau išeiti į lauką – tokia karšta ši vasara buvo. Visą liepą praleidome Palangoje, viešbutyje su kondicionieriumi, man tai buvo tikras išsigelbėjimas, nors iš dalies jaučiausi ir savitai įkalinta, noriu kažkur lėkti, o negaliu. Be to, reikėjo koreguoti mitybą, o valgyti norėjosi visko ir daug. Mano toks charakteris, kad man nusėdėti vienoje vietoje yra sunku, buvau pratusi bent kartą per savaitę kur nors išvažiuoti, kur nors pabūti, o per nėštumą teko save varžyti. Jeigu kelionė automobiliu trukdavo tris valandas, kojas, kad ne taip tinčiau, turėdavau iškelti vos ne iki veidrodėlio. Psichologiškai buvo sunku, kad teko tiesiog išmokti pabūti ramiai, išmokti sutramdyti savo charakterį. Ačiū vyrui, jis mane labai palaikė.
Buvote aikštinga nėščioji?
Dabar galiu įsivaizduoti, kad buvau tikra žiežula. Suprantu, kad hormonų šėlsmas – dalykas rimtas – ir tai dar nesibaigia, bet nebe taip baisiai. (juokiasi) Mano draugė sakydavo Žygimantui: „Tu pakentėk, jai tai praeis.“
Kaip praėjo pats gimdymas?
Kad ir kaip ruošiausi tam psichologiškai, kiek daug kalbėjau su gimdžiusiomis draugėmis, man atrodė, kad viskas bus kitaip, negu vyko iš tikrųjų. Kad taip skaudės, tikrai neįsivaizdavau. Žakas į šį pasaulį atėjo trimis savaitėmis anksčiau, tačiau visiškai išnešiotas. Pajutau, kad kažkas negerai, nuvažiavau į ligoninę, mane paguldė, tačiau kada vaikelis gims, buvo visiškai neaišku. Žadėjo skatinti gimdymą, tačiau vakare, kai Žygimantas išvažiavo į Vilnių (mes rinkomės gimdyti Trakų ligoninėje), nubėgo vandenys, man pasidarė baisu, nes atrodė, kad ne tokios spalvos, kaip aš buvau skaičiusi. Nuostabi akušerė nuramino, kad viskas gerai.
Vyras spėjo atvažiuoti?
Taip, jis skaičiavo mano sąrėmius, buvau tokia rami – jie kartojosi kas dvi minutes, o man vos vos skaudėjo, galvojau, kad jei tik tokie pojūčiai, galima gimdyti ir gimdyti. Tarp sąrėmių dar spėjau ir pasidažyti, Žygis juokėsi ir klausė, kodėl aš taip darau. O aš jaučiausi tokia baisi, nuo to skysčių kaupimo buvau vos ne trigubai išsipūtusi, norėjau bent gimdydama būti šiek tiek gražesnė. Juokingai dažiausi – vieną akį papiešiu – ir sąrėmis, palaukiu truputį, tada kitą gražinu. Dėl skausmo tai labai apsirikau, kai pradėjo stiprėti, tai oho! Per patį gimdymą jau rėkiau ir vis atsiprašinėjau, kad rėkiu, kažkaip gėda buvo, nors kai šaukiau, man atrodė, kad skausmas palengvėdavo. Žygis nesitraukė nuo manęs nė per žingsnį, jis buvo tas, kuris klausėsi ir girdėjo, ką sakė medikai, nes aš per skausmą jau nieko negirdėjau ir neklausiau. O koks nuostabus personalas! Galėčiau rekomenduoti kiekvienam – elgėsi su mumis ir profesionaliai, ir šiltai, tarsi mes būtume buvę jų artimieji.
Sūnus gimė nedidukas?
Svėrė beveik tris kilogramus. Man vis dar baisu, tie „leliukai“ taip tyliai kvėpuoja, beveik be garso, vis einu tikrinti. O jeigu kokį nors garselį išleidžia, irgi bėgu žiūrėti, kas jam nutiko. Bandau mokytis nereaguoti taip paniškai į garsus, gerai, kad mano vyras daug racionalesnis negu aš. Jis – tas, kuris pasako: „Nurimk, viskas gerai.“
Kai reikia išvažiuoti su reikalais, vyras lieka su kūdikiu?
Taip, aš juo visiškai pasitikiu. Žinau, kad yra mamų, kurios nenori net duoti kažkam kitam vaikelio palaikyti, bet man taip nenutiko. Kai tik vaikutis gimė, Žygimantas iš karto norėjo ir sauskelnes keisti, ir glausti, ir su vaikeliu būti, nereikėjo raginti. Taip džiaugiuosi, kad dabar pasikeitė požiūris į tėvystę, kad tai ne tik moterų reikalas – auginti vaikus. Kai pirmą kartą palikau Žaką su tėčiu, nepaleidau telefono iš rankų, vis atrodė, kad kažkas nutiks, ir viską metusiai teks grįžti namo.
Kaip sekasi žindyti, pienuką nusitraukiate, jei reikia kur nors išvažiuoti?
Visus savo reikalus stengiuosi susitvarkyti tarp maitinimų. Teko kartą ir atsiprašyti, kad neatvyksiu, kur buvau sutarusi, teko ir labai pavėluoti, bet nieko čia nepadarysi, jeigu vaikas nori valgyti, jo poreikiai svarbiausi. Stengiuosi pieno nenutraukinėti. Žinau, kad kai kurios mamos labai vargsta žindydamos, aš bėdų neturiu. Kai tik Žakas pirmą kartą paėmė krūtį, net gydytoja nustebo, kaip jam taip puikiai pavyko: „Oho, tai bent vyras!“ Taip apsidžiaugiau, nes vis ruošiausi paskaityti apie žindymą, bet kažkaip atidėliojau, vis galvojau, kad dar turėsiu laiko, o sūnus nusprendė gimti anksčiau, taip ir nespėjau pasiruošti. Man atrodo, kad viskas mūsų galvoje, tikrai nesijaudinau, kad mano vaikas nevalgys, kad mums gali nepavykti. Žakas valgo labai daug, kartais pagalvoju, ar jam pakanka pienuko tiek, kiek aš turiu.
Lankėte kokius nors kursus prieš gimdymą?
Draugės mums rekomendavo vienus kursus, sakė, kad labai aiškiai ir suprantamai viską išdėsto, bet mes niekaip nepataikėme pagal sūnaus gimimo datą. Trys paskaitos – apie nėštumą, gimdymą ir laikotarpį po gimdymo, mes jas nusipirkome įrašytas, kad galėtume abu su vyru pažiūrėti. Pirmą paskaitą pradėjome žiūrėti, bet taip ir nebaigėme. Tada žiūrėjome antrąją – apie patį gimdymą ir vienas dalykas, ką pasakė gydytoja, mane labai išgąsdino. Tose paskaitose viskas labai aiškiai dėstoma, bet man per daug jau taip „tiesiai šviesiai“. Gydytoja aiškino: „Jei jūs manote, kad kai pagimdai kūdikį, galima atsikvėpti, tai klystate, dar reikia pagimdyti ir placentą, o tai labai pavojinga gimdyvei.“ Ta mintis man taip „įlindo“ į galvą, kad vis galvojau, ar išgyvensiu iš viso po to gimdymo… Nieko negaliu blogo pasakyti, paskaitos labai informatyvios, bet man tikrai netiko, gal aš per daug jautri.
Gimdydama to ir bijojote?
Atvykusios į ligoninę akušerė paklausė, ar lankiau kokius nors kursus, tada jai ir papasakojau apie savo didžiąją baimę. Ji man viską paaiškino daug švelniau – taip, kaip galbūt man ir reikėjo, nuramino, bent jau supratau, kad ne visos moterys mirtinai nukraujuoja. Pamenu, kai pagimdžiau placentą, akušerė mums su vyru ją parodė ir paaiškino viską iki smulkmenų. Patikėkite, abu su vyru ramiai žiūrėjome ir be jokios baimės išklausėme, ką pasakojo medikė. Man apskritai labiau patinka, kad man pasakotų tokį vaizdą, kuris būtų lyg per rožinius akinius. (juokiasi)
Girdėjau jūsų interviu per televiziją, jog jūs drąsiai dėdavote savo berniuko nuotraukas į socialinius tinklus, kad žmonės per daug neklausinėtų, o patys pamatytų.
Buvo toks etapas, tik nemaniau, kad pasaulyje tiek daug piktų žmonių. Tikrai dėdavome nuotraukas, kad tėvai, kiti artimi žmonės pamatytų, kaip auga mūsų sūnus, visiems atskirai tų nuotraukų neprisiuntinėsi, į svečius neprivažinėsi. Atrodė, tokia gera mintis ir matysis visa vaikelio istorija. Kiek mes sulaukėme kritikos! Skaudžiausia buvo suvokti, kad labiausiai kritikuoja irgi mamos, kurios taip pat deda savo vaikų nuotraukas. Buvo labai skaudu, įžeidu, todėl padarėme taip, kad mūsų nuotraukas matytų tik artimiausi žmonės. Gal ir suklydome, kad sukūrėme viešą profilį, bet kai gimsta vaikelis, atrodo, norėtum pasidalyti tuo dideliu džiaugsmu su visu pasauliu. O pasaulis, pasirodo, nėra toks draugiškas. Nepykstu ant tų žmonių, bandau pateisinti ir net užjausti piktus liežuvius. Gal toms moterims kažkas nepasisekė gyvenime, o gal jos tiesiog serga depresija, kuri užklumpa po gimdymo. Geriau nelaikyti pykčio širdyje ir kitiems atleisti, kad ir kaip nesmagu būtų.
Kaip suprantu, judu su vyru puikiausiai tvarkotės dviese. Negi seneliai nesiveržia į pagalbą?
Seneliai norėtų, oi, kaip norėtų (juokiasi). Bet man gal būtų dar šiek tiek nedrąsu, jie dar nesupranta Žako „kalbos“, kada jis nori valgyti, kada jam skauda pilvuką ir pan. Senelius raminame, kad tikrai ateis metas, kai galės pasidžiaugti anūku, žaisti ir lepinti, kiek tik panorės, bet tai bus šiek tiek vėliau.
Jūs tokie drąsūs, kad viską darote patys, be niekieno pagalbos.
Aš tai visko bijau, bet pirmojo sūnelio maudynių bijojome abudu su vyru. Viską, ką tu perskaitai, tau paaiškina ar pamatai internete – tik teorija, o kai tikrai paimi tą mažutėlį ir turi jį išmaudyti, atrodo, tai taip sudėtinga. Man bent jau tas pirmas kartas sukėlė net tokių minčių, kad lengviau pagimdyti, negu išmaudyti naujagimį. Gali bijoti ir nerimauti, bet juk tai tavo vaikas, kas už tave tai padarys? Tam ir tapome tėvais, kad visko išmoktume, ko reikia mūsų vaikeliui.
Dabar jau suprantate, kad tas mažas žmogutis ne toks jau trapus?
Vakar kaip tik tą jausmą ir patyriau, kai buvome pas gydytoją svertis, matuotis ir skiepytis. Ji paėmė jį taip, kad mano atrodė, jog mažiukui turėtų tikrai skaudėti. Aš išsigandau, bet mačiau, kad Žakas buvo patenkintas. Grįžusi namo pažiūrėjau įvairių filmukų apie pačias įvairiausias vaikų mankštas ir tikrai suvokiau, kad vaikai nėra tokie trapūs, kaip iš porceliano. O buvo metas, kai sukdavau galvą, kažin ar ne per smarkiai savo berniuką paglosčiau (juokiasi).
Dabar jūs – tik mama, daugiau jokių veiklų?
Visko, kas susiję su scena, stengiuosi „nepamesti“ – fotosesijos, filmavimai, po truputį ruošiuosi grįžti viena arba su vyru Žygimantu, mudu koncertuodavome kartu dar iki gimstant vaikeliui.
Su savo vyru nesunku lipti į sceną? Pasitaiko susipykti, pavyzdžiui, prieš koncertą?
Kaip ir visiems žmonėms, visko pasitaiko (juokiasi), tačiau scena ir žiūrovai daro stebuklus. Žmonės, kurie atėjo į koncertą, nori gero reginio, ambicijas ir pykčius tenka „padėti“ į šoną. Kartais tai grįžta nulipus nuo scenos, įvairiai būna.
Namuose dainuojate?
Dainuojame – ir Žakui tai patinka, jis pradėjo pratintis prie muzikos dar mano pilve. Anksčiau sūnaus mėgstamiausia buvo latino muzika, nuo vienos dainos „Nota de amor“ jis iš karto užmigdavo. Dabar jam leidžiame klasikinę muziką, skaičiau, kad ji padeda vystytis intelektui.
Labai stengiuosi nepamiršti savęs, aišku, vaikelis – svarbiausia, bet ir aš pati niekur neišnykau, jei pamirštu, Žygimantas primena, kad metas plaukus pasidažyti, manikiūrą pasidaryti. Ir apie dainavimą primena – žodžiu, jis – mano didysis ramstis. Manau, taip yra teisinga, pirmiausia aš – mama, bet nereikia pamiršti, kad ir žmona, moteris, galų gale – žmogus.
