Pamatyti pasaulį iš vaiko aukščio. Toks yra Agnės Grigaliūnienės (36 m.) , Gabrieliaus (13 m.) ir Jonės Adelės (2 m. 7 mėn.) mamos, komunikacijos agentūros „Olive” bendraturtės, žaislų vaikams parduotuvės „Children City Vilnius” įkūrėjos, žurnalo „Ikona” rubrikos apie vaikus vyr. redaktorės, siekis.
„Kai pagimdai vaiką, o tau pačiai – vos 22-eji, iš dabartinės perspektyvos žiūrint, tikrai atrodo, kad pati buvai dar visiškas vaikas, mano gyvenimo prioritetai buvo visiškai kitokie nei dabar. Pagimdžiusiai Gabrielių rūpėjo kiti dalykai – mokslai, vakarėliai, verdantis gyvenimas, kelionės, kai esi toks jaunas, juk taip norisi sugerti vis naujas patirtis į save. Taip jau buvo. Kai laukiausi Jonės Adelės, man jau buvo 33-eji, tarsi tam vaikui ruošiausi iš naujo. Dariau tai iš širdies, atsakingai, tai tokia ypatinga brandi. Tuo metu ir supratau, kad Lietuvoje nėra tokios žaislų parduotuvės, nuo kurios iš to gerumo ir malonumo pakirstų kojas. Dauguma žaislų parduotuvių man atrodo kaip prekybos centrų lentynos, kuriose sudėtos tiesiog prekės. Labai norėjau padaryti kitaip, nes juk vaikystė yra ta gyvenimo dalis, kai tu gali fantazuoti, ir nėra jokių ribų. Lankiausi pas draugę Prancūzijoje. Ji tokį – kitokios žaislų parduotuvės projektą jau buvo pradėjusi įgyvendinti. Man pasidarė baltai pavydu, kai įsivaizdavau, kiek tėvų ir vaikų galėtų tuo džiaugtis. Taip tokia vieta atsirado ir sostinėje.”
Tikrasis tėvų palikimas
„Jau buvau bebaigianti savo kitokią žaislų parduotuvę, kai gimė dukrytė, taigi, galima pasakyti pagimdžiau iš karto du kūdikius. Kodėl aš norėjau kitokios, labai gražios ir subtilios parduotuvės vaikams? Kaip pasakytų daugelis psichologų, viskas „ateina” iš vaikystės. Man labai pasisekė, kad augau tokioje šeimoje, kurioje mane supo labai meniška aplinka. Mama – operos ir baleto teatro solistė, daug laiko praleidau užkulisiuose čiaudėdama nuo dulkių, tėtis – meno kolekcininkas, mačiau daugybę geriausių dailininkų, visada buvau apsupta gero skonio, subtilaus ir ypatingo meno. Negaliu sakyti, kad dabar esu visiškai brandi, kartais jaučiuosi, lyg man būtų dveji (juokiasi), dar turiu kur tobulėti, bet dabar galiu pasakyti, kad vaikystės pojūčiai ir potyriai man davė be galo daug. Tas įvairių formų kokybiškas menas, pamatytas, išgirstas vaikystėje, iš tavęs, suaugusios, tarsi išsirita naujomis bangomis. Tai tikrasis ir neįkainojamas mano tėvų palikimas man.
Parduotuvei ieškau žaislų, kurie būtų kitokie – skatinantys kūrybiškumą, saugūs – tokie, su kuriais žaidžiant dar įsitraukia ir kiti šeimos nariai. Šiais laikais, kai vaikai neatplėšia savo nosyčių nuo kompiuterių, mobiliųjų telefonų, taip trūksta to tikrojo, gyvo bendravimo, vieniems su kitais. Žaislai turi būti labai gražiai įpakuoti ir kvepėti vanile, nes nuoširdžiai tikiu, kad vaikui reikia skiepyti estetikos pojūtį nuo pat pirmų jo gyvenimo dienų. Mano mama išmokė, kad šeimos stalas turi būti gražiai serviruotas, stengiuosi, kad mano vaikai net jogurtų nevalgytų tiesiai iš indelių. Tokios smulkmenos ir formuoja gyvenimo grožio pajautimą.”
Minutė kartais lygi begalybei
„Labai didžiuojuosi mūsų socialine veikla, projektu „8-a minutė”, kuria skatiname tėvus praleisti daugiau kokybiško laiko su savo vaikais. Šiam projektui – daugiau nei metai, jo veikloje jau sudalyvavo daugiau nei 2 tūkst. šeimų. „8 minutė” atsirado mano galvoje, kai perskaičiau, kad UNICEF paskaičiavo, jog lietuviai su savo vaikais kokybiškai praleidžia tik apie 7 min. Tos minutės – tai ne tada, kai vaikui patieki kotletą ar aprengi, o tada, kai kalbiesi, skaitai, apsikabini ir t. t. Mes visi turbūt suprantame, kaip tai mažai. Tačiau pati esu dviejų vaikų dirbanti mama ir žinau, kaip gali užsisukti kasdienėje rutinoje. Nors aš, pavyzdžiui, griežtai nedirbu savaitgaliais ir juos praleidžiu su šeima. 7 min. liūdnai maža, todėl aštunta minutė reiškia, kad tu nežadėk, kad praleisi su savo vaikais kažin kiek laiko, nes nežinia, ar įvykdysi savo pažadus, nors vieną papildomą minutę pridėk ir tai jau bus labai gerai. Šio projekto simbolis – paguldytas aštuntukas, o tai jau yra begalybė, ko mes visiems ir sau taip pat linkime. Dabar jau matau, kad šis socialinis projektas buvo iš tiesų labai reikalingas, kai gaunu karjeristų tėvų padėkos laiškus: „Ačiū jums, aš tik dabar supratau, kad mano sūnus nori ne futbolą žaisti, o gaminti maistą.” Taip nutiko po mūsų su Beata Nicholson surengtos maisto gaminimo pamokos kartu su tėvais. Pasirodo, tokie paprasti dalykai padeda pažinti savo vaiką, o mes davėme įkvėpimą.”
Svajones paversti tikrove
„Su „8 minute” ieškome kitokių, „nišinių” partnerių, kurie padėtų atsverti tą prekybos centrų kultūrą, kad galėtume sukurti savo vaikams kažką labiau apgalvota, jautraus ir tikra. Kūrybiška aplinka skatina vaiką svajoti, nestandartiškai galvoti, ir tada žmogus gali patikėti, kad visus kalnus galima įveikti ir visas svajones paversti tikrove. Ir, svarbiausia, visi mes galime pasijusti laimingi. Aš pati dabar išgyvenu tokį etapą, kai nesvarbu, kiek tu turi darbų, kiek jų dar laukia namuose, kai namuose du vaikai (pirmasis, gimus sesei, staiga taip pat tampa labai mažiukas, mamos tai patvirtins) ir ne visada žiedlapiais sninga, tačiau aš noriu eiti į darbą ir noriu grįžti namo, tai ir yra gyvenimo pilnatvė.”
Pasaulis iš vaiko aukščio
„Turbūt galiu pasakyti, kad dabartinės mano veiklos įkvėpėja yra mano dukra Jonė Adelė, nes kai tu susiduri su vaikyste, vėl įgauni naujų jėgų. Tarsi atsisėdi ant žemės ir į pasaulį pasižiūri iš tokios perspektyvos ir aukščio, kokį mato vaikas. Taip dariau, kai kūriau parduotuvę, tai sveika padaryti kiekvienam.
Daugelis mūsų gyvename savitame burbule, apsupti savo bendraminčių, kurie gyvena gražiai, „teisingai”, kurie neskriaudžia savo vaikų, kurie nori, gali ir mokosi būti tėvais, bet toli gražu ne visi tokie yra. Dėl to su „8 minute” noriu atkreipti dėmesį, pritraukti kuo daugiau žmonių, kurie galbūt neturėjo patys laimingos vaikystės, jos nemoka suteikti ir savo vaikams. Kiekvienas mūsų daug ką gali nuveikti, tik nebereikia tylėti ir apsimesti, kad nieko aplink nevyksta, užsidaryti vien savo pasaulyje.”
