„Aš jau ne lašas jūroj, o jūra manyje“, – šiuos žodžius hitu tapusiai dainai „Vandenynai“ Linas Adomaitis (42 m.) parašė Čilėje, kai širdis buvo užlieta jausmo ir žinojimo, kad visai netrukus juodu su žmona, fotografe Irma (34 m.), ant rankų sūpuos savo Saulę. Šiandien Saulutei – šeši mėnesiai, tėčio sukurtą dainą dainuoja visa Lietuva ir visi jaučia tą viską užliejantį jausmą. Juk tokia ir yra tėvystė.
Tai neužmirštama, todėl noriu paprašyti prisiminti TĄ dieną, kai Saulė gimė, ir TĄ dieną, kai parsinešėte ją į namus, nes tai dar vienas stiprus virsmas. Kaip tai patyrėte, ką tą dieną veikėte, kaip ją nugyvenote?
Linas. Labai gerai pamenu tą dieną. Pirmą kartą aprengėme Saulę rudeniniu kombinezonu (jai tai visiškai nepatiko, ji protestuodama savo kalba pareiškė, kad kepurės ir visokie rudeniniai rūbai jai ne prie širdies), bet kai įsėdome visi į automobilį, nusiramino, ir mes susižvalgėme su Irma: „Tai pirmoji mūsų kelionė trise…“ Šypsojomės. Stebėjome mažylės akis. Parvažiavome kupini nuostabos ir nežinomybės – juk namuose mūsų laukia daugybė pirmų kartų ir pačių nuostabiausių patirčių.
Irma. Niekada nepamiršiu to reikšmingo Saulelės žvilgsnio ir surauktų antakiukų, kai vaikščiojome po namus ir jai aprodėme visus kambarius, virtuvę. Šifravome ir citavome jos žvilgsnį tada: „Na, neblogai neblogai gyvensime, vertinu šiuos apartamentus teigiamai.“ Džiaugėmės su Linu, kad mūsų 5 dienų mažylė jau pirmąją dieną namuose mums padovanojo šypseną. Juk kūdikio šypsnys – tai toks didelis trofėjus, kad tą akimirką visi kiti laimėjimai tiesiog nublanksta.
Nuo pat pirmos Saulės dienos dalijatės jos ir visos savo šeimos nuotraukomis, emocijomis, mintimis apie patirtis. Prisipažinsiu, šiais laikais (!) toks drąsus atvirumas šiek tiek stebina, nes dabar žinomi žmonės linkę nerodyti vaiko, kuo mažiau atvirai kalbėti apie asmeninį gyvenimą, o skaitydama jūsų instagramus, feisbukus ir interviu jaučiausi taip, lyg būčiau jūsų šeimos draugė, kuriai leidžiama kartu patirti, išgyventi, pasidžiaugti. Kodėl? Kodėl neslepiate ir nesislepiate bent kol mažoji paaugs?
Linas. Pamenu, mūsų vestuves fotografavo Algis Kriščiūnas ir gražių nuotraukų turėjome labai daug. Sakėme tada, kad nerodysime viešai nė vienos nuotraukos, nes tai tik mūsų šventė, tai tik mūsų šeimos laimė, kurią paliksime tik sau, bet dar tą pačią dieną žiniasklaidoje pasirodė ne mūsų archyvo nuotraukos, kurios buvo baisiai nekokybiškos, o žinutė apie vestuves buvo su grubiom faktinėm klaidom. Nuo to karto nutarėme, kad tokie reikšmingi įvykiai turi išeiti iš mūsų pačių – ir taip, kaip mes norime pateikti. Taigi, vaikelio gimimas buvo ypač svarbus įvykis mūsų gyvenime ir žinia išėjo tiesiai iš mūsų širdžių bei mūsų lūpų.
Irma. Apie šį stebuklą norėjosi šaukti visam pasauliui, norėjosi dalytis šiuo begaliniu džiaugsmu su žmonėmis. Sulaukėme daugybės sveikinimų ir laiminančių mūsų šeimą žinučių. Už jas esame labai labai dėkingi visiems, kurie rašė. Manome, kad geromis istorijomis reikia dalytis, nes jos įkvepia kitus žmones, kažkam suteikia viltį. Mudu su Linu taip pat stengiamės atsiriboti nuo neigiamos informacijos, džiaugiamės kitų žmonių laime ir laimėjimais.
Saulės laukėte ilgai – aštuonerius metus. Kaip vyrą, moterį, santykius, šeimą keičia ilgas laukimas ir žinojimas, kad vis dėlto niekas gerai ir nežino, kiek dar reikės laukti. Ilgą laukimą patiria nemažai porų ir, deja, ne visos sulaukia, ne visos išsilaiko kumštyje – skiriasi, pykstasi, kaltina vienas kitą, serga depresijomis, puola į kraštutinumus, kurie turėtų užpildyti tuštumą. Ką atradote, praradote, kur link judu kaip šeimą nuvedė ši patirtis?
Linas. Tai, kad ne taip greitai ši svajonė artėjo mudviejų link, mus dar labiau sustiprino. Mes beprotiškai dėkingi Dievui, kad mus supažindino, kad mus sujungė. Irma – nuostabi moteris, puiki asmenybė, aš ją labai labai myliu. Niekada nenukabinome nosies, o kantriai laukėme, kol vaikelis mus pasirinks. Mūsų gyvenime visiškai išnyko žodis „aš“ – jį pakeitė „mes“. Mes kantrūs, mes laimingi, mes dėkingi. Štai, mes jau trise! (šypsosi)
Kokią žinutę norėtumėte perduoti tiems, kurie dar laukia, dar tikisi ir gal net jau yra ties riba?
Irma. Ribos, stabdžiai – mūsų pačių išgalvoti barjerai. Ieškosime sveikatos – ją ir prisišauksime. Ieškosime vilties – būsime ja apdovanoti. Tiesiog gal ne ten kartais ieškome? Ar ne taip atkakliai? Sako, reikia kviesti sielą, kad išgirstų, kad pamatytų du mylinčius žmones ir kad juos pasirinktų. Mes taip ir darėme – maldoje ir darnoje laukėme mūsų stebuklo.
Gimus dukrytei turbūt šeimos jausmo pokytis buvo ryškus? Koks? Kaip Saulė pakeitė žinojimą, jausmą apie šeimą ir judviejų santykius?
Linas. Na, anksčiau sakiau, kad išnykus žodžiui „aš“ atsirado „mes“, dabar išnyko ir tas „mes“, kurį pakeitė „Ji“. Žinote, mes seniai svajojome apie vaikelį, todėl Saulės atėjimas mus tik sustiprino. Atrodo, dar labiau myliu savo moterį, atrodo, dar daugiau kalnų ir jūrų galiu įveikti. Mes kuo puikiausiai viską spėjame tiek buityje, tiek profesinėje srityje. Gimus dukrai įvyko galingiausias mano muzikinėje karjeroje koncertinis turas didžiosiose arenose su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, spėjau išleisti ir albumą „Vandenynai“. Kai nori, viskas yra įmanoma.
Kaip ruošėtės tėvystei? Visko mokotės „čia“ ir „dabar“ jau su Saulute, ar pasirengėte šiek tiek iš anksto: gal kokie kursai, gal knygos ir pan.?
Irma. Besilaukdama uoliai mokiausi: kūdikio priežiūros, pirmosios pagalbos kursai, paskaitos apie žindymą, gimdymą. Labai patiko ir pastiprino psichologės Sigitos Valevičienės knyga „Motinystės kelias“. Rekomenduoju ją besilaukiančioms ir net pagimdžiusioms moterims. Tikrai pirmąkart klausimų buvo daug, o ieškodama atsakymų supratau, kad kiek moterų, tiek skirtingų patirčių. O nuoširdžiai norėjau nepersismelkti kitų išgyvenimais, sulaukti savųjų. Rinkausi patikimą teorinę medžiagą, ant kurios galėčiau auginti savąjį motinystės medį. Labiausiai stengiausi išgirsti ir įsiklausyti į savo vidinį balsą – tikiu, kad jis geriausias patarėjas.
Skaičiau Saulės vardo istoriją ir kad reikšmė yra „Išmelstoji“. Jei tik gerai viską supratau, judviem išties padėjo maldos ir naujas, Lietuvoje mažai žinomas, gydymo ir gyvenimo būdo būdas? Gal galite papasakoti apie tai, kokiems pokyčiams turėjote būti pasiruošę?
Irma. Prieš kelerius metus visai netikėtai iš mūsų bičiulių, sėkmingai sulaukusių dukrelės, sužinojome apie NaPro sistemą. Šios technologijos esmė – nuodugnus moters sveikatos ištyrimas ir gydymas bei vaisingumo pažinimas. Greta to yra stiprinamas poros tarpusavio ryšys per maldą. Su NaPro mokytojų ir medikų pagalba moteriai pavyksta geriau įsiklausyti ir pažinti save, atsiranda daugiau žinojimo ir ramybės, o jei yra problemų, jos nuosekliai sprendžiamos. Tai tarsi savo kiemo išsišlavimas ir pasiruošimas sutikti naują žmogutį šeimoje. Tai metodas, stiprinantis tikėjimą ir viltį. Čia nereikia radikalių pokyčių ar aukų. Šiuo keliu eidami buvome apdovanoti savo Saule ir nuskaidrinome mūsų su Linu ryšį.
Linas. O Saulės vardą ji tiesiog pati atsinešė, nes pradėjo belstis į šį pasaulį per savo vardo dieną.
Papasakokite apie Saulę. Tiesiog tai, ką jums norisi apie ją papasakoti.
Linas. Kai pirmą kartą paėmiau ją į rankas, supratau, kad gimus Saulei gimė ir naujas Linas. Pajutau, kad visą pasaulį laikau rankose, ir nepajutau, kaip ašaros pačios teka veidu. Tai buvo šilčiausios džiaugsmo ašaros gyvenime. Ji labai miela mergaitė, nuolat šypsosi, pozityviai reaguoja į muziką, o ir išsimiegoti naktimis leidžia. Nes buvome kai kurių žmonių šiek tiek prigąsdinti, kad nemiegosime ir po pusės metų vaikščiosime pajuodusiais paakiais (juokiasi), bet va, matot, mūsų visų akys šviečia. Saulė gimė sekmadienį, todėl mes sekmadieniais paminime Saulutės savaitadienius, vadindami juos jubiliejais. Žodžiu, pasiklausius manęs jums tuoj susidarys vaizdas, kad mes tik švenčiame ir švenčiame. Bet taip ir yra – mes švenčiame gyvenimą.
Garsi ir labai gera psichologė Aušra Kurienė yra pastebėjusi, kad mūsuose mamų (tėčių turbūt – taip pat) bendruomenė egzistuoja tam tikrais priepuoliais. Buvo supermamų priepuoliukas, dabar esą ištikęs stiprus priepuolis mamų kankinių – tų, kurios tarsi nustebo supratusios, kaip sunku auginti vaikus. Irma, kokia jūsų motinystė? Kokios tikėjotės, o kokia yra? Linai, ar viskas taip, kaip įsivaizdavote? Ar sunku auginti žmogų?
Irma. Tai karūnuojantis jausmas! Taip jautru ir nepaprasta būti atsakingai už mažą žmogų, pradedantį gyvenimą. Koks ištirpdantis malonumas, kai dukrelė prigludusi prie krūtinės nurimsta. Pati Saulė manyje tarsi aktyvina tam tikras savybes, dėl kurių aš esu mama. Pakankamai gera mama, tikiuosi. Auginti žmogų – didelė atsakomybė, svarbus iššūkis ir begalinis įdomumas. Manau, kad forumų informacija mamas išgąsdina, įjautrina ir prigesina intuiciją, kuri čia – esminė.
Linas. Visiškai pritariu Irmai. Dar, kai laukėmės, neįsivaizdavau, koks būsiu tėtis, nemodeliavau ateities, neskaičiau forumų, gyvenau dabartimi, šia diena ir gėrėjausi švytinčiomis Irmos akimis bei augančiu pilvuku. Rūpinausi tais kasdieniais dalykais, kurie apipynė mūsų laukimą nepamirštamais potyriais. Šiuo metu stengiuosi gyventi lygiai taip pat – ramiai, lėtai, fiksuodamas kiekvieną vaikelio raidos žingsniuką: čia ji balsu nusijuokė, čia išmoko apsiversti ant pilvuko, čia pirmą kartą įsikibo man į ūsą, čia netyčia savo gugu kalba pasakė kokį juokingą žodelį. Visi tie dalykėliai vyksta dabar. Ne rytoj, ne po metų. Dabar.
Vis dėlto turbūt tiesa yra tai (o gal ir netiesa, įdomu, kaip judviem), kad žmogaus gimimo euforiją ir stebuklo patyrimą po truputį ima keisti buitis, rutina, tam tikri tvarkaraščiai, vaikutis neišvengiamai pririša ir prie jų, ir prie naujų taisyklių, ir pačių namų. Ar lengva su tuo susitaikyti Pasaulio keliautojams, kūrėjams, kuriems laisvė yra oras ir vanduo?
Linas. Šiuo metu mūsų didžiausias nuotykis ir nuostabiausia kelionė drauge su dukrele. Kas, kad maršrutas paprastas: namai – senamiestis – santaka – Laisvės alėja – namai. Bet Saulei paaugus kartu kelsime sparnus ir toliau, juk pažadėjome jai, kad reikės vėl į Čilę nuskristi ir jau gyvai parodyti vietas, kuriose ji yra buvusi (tik, žinoma, tada dar mamos pilvelyje).
Linai, jūsų instagrame radau liudijimą, kaip kartu su Saule, kai mama išeina į miestą. Ar dažnai išleidžiate Irmą įkvėpti kitokio oro? Ar drąsiai liekate vienudu su Saulute? Įdomu, kokių iššūkių ji „ištaiso“ tėveliui? Koks norite būti tėtis?
Linas. Labai svarbu suvokti, kad moteris daug išgyvena laukdamasi, gimdydama ir paskui rūpindamasi vaikeliu. Ji pavargsta net ir tada, kai šeimoje idealiausi santykiai. Moteriai būtina įkvėpti gryno oro, susitikti su draugėmis, paplepėti, pasivaikščioti ir sukauptą laisvės jausmą parsinešti namo. Vaikelis tai jaučia ir tampa linksmesnis bei ramesnis. O man tikras malonumas likti su Saule, juk dukros visada yra labiau tėčių nei mamų (merkia akį Irmai).
Irma. Tai tiesa, mūsų Saulutė – tikra tėčio dukrelė. (šypsosi)
Kaip manote, ką tėvai privalo duoti savo vaikui?
Linas. Viską! Ar čia per trumpas atsakymas? (šypsosi) Tėvai savo vaikui turi duoti meilę ir perteikti išmintį, jie turi suteikti viltį ir netgi dėkingumą. Yra įprasta manyti, kad tik vaikai turi dėkoti tėvams, bet iš tiesų dėkingumas turi būti abipusis. O dėl ko mes turime dėkoti savo vaikams? Pagalvokite, juk tik vaikai tėvams suteikia tėvystės dovaną. Nuostabiausia dovana, kurią gali gauti dvi mylinčios širdys, – tai dar viena širdis.
Irma, instagrame radau įrašą apie penkias kavos minutes. Kokią prasmę ir emocijas įgavo tas iki penkių minučių susitraukęs laikas sau?
Irma. Kartais taip nutinka, kad mintimis priplanuoju, kiek visko nuveiksiu, kol Saulė miegos pietų: išgersiu kavos skaitydama žurnalą, atsakysiu laiškus, paskambinsiu, iškraustysiu indaplovę… O Saulė ima ir prabunda dar nespėjus nė pirmo plano punkto įgyvendinti! Taip kava ir lieka šalti iki vakaro. (juokiasi) Dabar pristabdau save su tų penkių minučių planavimu ir jomis stengiuosi pasimėgauti kokybiškai. Laikas tapo vertingesnis, nes jį sunkiau planuoti.
