Vilniuje, mažą miestelį primenančiame Šnipiškių rajone vaikai nevaikšto įsikibę į virvutę, į baseiną jie važiuoja paspirtukais ir laiką leidžia aplinkinėse pievose. „Esu dėkinga, kad tėvai taip mumis pasitiki“, – sako vaikų darželio „Educado“ įkūrėja Asta Valatkaitė. Mažutė, nė pusantro metro nesiekianti moteris, atrodo didelė ir stipri, kai pradeda kalbėti apie vaikus
– Daugiau nei dvidešimt penkerius metus dirbate pedagoginį darbą. Kodėl pasirinkote, rodos, šiais laikais tokią nedėkingą profesiją?
– Myliu šitą profesiją. Man buvo penkeri, kai pradėjau visiems sakyti, kad būsiu mokytoja. Dvyliktoje klasėje supratau: gal čia tik toks įprotis, bet… vis tiek įstojau į tuometinį pedagoginį universitetą. Trečiame kurse man pasirodė, kad sumanymas visiškai netikęs, tačiau patekau į tuo metu inovatyvią universitetinę mokyklą, kurią kūrė Dainius Numgaudis.
Mokykloje dirbau taip, kaip norėjau ir tai buvo pats geriausias man nutikęs dalykas. Išleidau dvi pradinukų laidas. Prisimenu vieną iš pirmųjų tėvų susirinkimų: ateinu su savo 146 centimetrų ūgiu, atsistoju prieš tėvus ir sakau – važiuosime į mišką su nakvyne. Vienas iš tėvų – žurnalistas Audrius Matonis klausia: „Asta, o vilnones kojines pasiimti?“ Drebu ir galvoju, ką man dabar pasakyti tam žmogui iš televizijos. Iš tiesų mano mokinių tėvai buvo stiprūs ir nuostabūs, jie formavo ir mus, mokytojus, įsuko į keliones, stovyklas.
„Educado“ darželis gimė iš savaitgalinės ir vakarinės kūrybinės mokyklėlės. Neatsispyrėme tėvų klausimams – kodėl jūs neturite darželio?
– Ir, štai, turite…
– Labai stengiamės, kad vaikai čia užsiaugintų stuburą tolesniam gyvenimui, kad pasiliktų gyvenimo skonį. Nes kai kurie jau darželyje to tiesiog nebeturi, ne vienas toks pas mus atėjo. Taip susiklostė, kad mano mama mirė nuo vėžio, mano idėjų draugė ir darželio bendrasavininkė, su kuria jau daug metų kartu dirbame – Lilija Grašytė-Burbulienė šia liga persirgo. Tokie išmėginimai mus labai daug išmokė, privertė pergalvoti daugybę dalykų, natūralu, kad svarbiausias tiesas norime perduoti vaikams.
– Tėvai savo vaikams visada nori paties geriausio. Kaip jiems neapsigauti, kai pasiūla – didžiulė?
– O kaip pasirinkti gydytoją? Gyvenimo būdą?
Kiekvienam iš mūsų pirmiausia vertėtų atsisukti į save ir pažiūrėti, ko iš tiesų reikia mums. Vienodų šeimų nėra ir nebus. Mums visiems duota pasirinkimo laisvė. Ir rinktis, beje, yra labai madinga.
–Ir nuo ko patarsite atranką pradėti?
– Ką daro žmogus, prieš rinkdamasis, kokį filmą norėtų pažiūrėti? Skaito. Neskaitantį žmogų dažnai apvynioja marketingo gudrybės, gražus atvirukas. Juose vaikai nekakoja, neverkia, nevemia, gražiai elgiasi prie stalo, piešia nuostabius piešinius ir klauso pasakos, atsisėdę auklėtojai ant kelių. Bet juk augantis žmogus – ne atvirukas.
Tėvai, atėję į mūsų darželį dažnai klausia: pagal kokią metodiką dirbate? Šis klausimas mane verčia iš kojų. Su vaikais dirbu dvidešimt penkerius metus, kaip man apibūdinti savo metodiką? Ir išvis, ar gali žmogus augti ugdomas vienos pedagoginės linijos?
Turėti kryptį, vadovą – labai svarbu, tačiau, kad ir pagal kokią metodiką dirbsi, tavo vertybės ir požiūris turi atitikti svarbiausius principus.
Dirbu su šešiamečiais, priešmokyklinėje grupėje. Prieš kurį laiką nutiko tokia istorija: mokinukai apmėtė vienas kitą plastikiniais skaičiavimo kubeliais. Vienas rėkė – jis už Ingridą, kitas – už Gitaną!!! Na, laikykis, galvoju, tuojau turėsi demokratijos pamoką. „Kas pažįsta Ingridą?“ – klausiu. Visi purto galvas – nepažįstam. „O kas – Gitaną?“ – mėginu toliau ir sakau, kad pati nė vieno, nė kito nepažįstu. Vadinasi, kalbame apie du žmones, kurie mėgina tapti Lietuvos prezidentais. Kad ir už kurį būčiau apsisprendusi balsuoti, neturiu jokios teisės agituoti ir net šešėliu parodyti, kuriam jaučiu simpatiją. Privalau kalbėti apie kandidatus, konkuruojančius dėl pozicijos. Kuris iš jų bus geresnis – parodys laikas.
Darželyje turėjome diskusijų apie homoseksualumą, kalbėjomės apie tikėjimą. Esu tikra: turime su vaikais tinkamai ir laiku kalbėtis apie viską, jei norime, kad jie mokytųsi kritiškai mąstyti ir nemėtytų vienas į kitą pomidorų tik todėl, kad šalia esantis galvoja kitaip. Tokius pokalbius kuria natūralios situacijos, tik taip vaikai suvokia, apie ką kalbama.
Į mūsų darželį atėję kai kurie naujokai traiško muses ir sraiges. Kiekvieną kartą tai pamačiusi, turiu progą humanizmo pamokai. Nors esame miesto darželis, gamtoje būname labai daug, – čia tiek gali išmokti ne tik apie augalus, gyvūnus, bet ir apie didžius dalykus. Mūsų vaikai nevaikšto įsikibę už virvės, esu kategoriška šiuo klausimu – eidamas paskui kitus, vaikas negalvoja. O jam juk svarbu išmokti, kur kairė, o kur – dešinė, kur gatvė, o kur – šaligatvis.
– Ką daugiau nei per ketvirtį amžiaus sužinojote apie vaikus?
– Vaikas yra žmogus. Kiek daug dalykų, kurių nedrįstame daryti su savo draugais ir artimaisiais, darome su vaikais. Kuris iš mūsų drįstų kalbėti apie kitą, sakyti – jis arba ji, kai šis stovi šalia? O apie vaikus – kalbame. Gal manome, kad jie negirdi? O gal nesupranta, apie ką kalbame? Kaip dažnai mūsų požiūris į vaiką primena požiūrį į lagaminą – norėjai pasiėmei, nenorėjai – palikai. Argi mums nereikia suplanuoti darbų prieš išvykstant į kelionę? O vaiką tėvai pasiima, kada panorėję ir jiems nesvarbu, kad grįžęs po kelionės, šis dvi savaites serga, nes niekaip negali aklimatizuotis.
Tėvai manęs klausia – gal rytoj nieko svarbaus neveiksite, tai mes kažkur išvažiuosime. Tačiau kartais, nepriklausomai koks tos dienos ar savaitės planas būtų, aš nežinau, ką man kalbės vaikai ir kur jų poreikiai nuves. Gal mes vėl turėsime laisvės ir demokratijos pamoką?
– Yra tėvų, kurie aktyviai dalyvauja ugdymo procese, kiti gi, ugdymo procesą perduoda pedagogams. Turbūt nei taip, nei taip nėra gerai? Kaip mėginate laviruoti?
– Daug su tėvais kalbame. Tėvai dažnai nori paaiškinimų, tuomet pokalbiai virsta konsultacijomis. Stengiamės, kad būtų ramu tėvams ir mums, o ir vaikui – nauda. Esu iš tų, kuri linkusi tėvus išgąsdinti, sakau tiesą, taip, kaip yra, nes man labai svarbu vaiko interesai. Kai matai dešimt žingsnių į priekį, susilaikyti nuo komentarų yra sunku.
Kartais man atrodo, kad mūsų darželis yra prieglobstis tiems, kurie kitur nepritapo, kažkam neįtiko. Kai iš tiesų matome, kad negalime tėvams padėti, tiesiai sakome – nieko nebus. Kad ir kiek mamos slėptų savo vaikų sutrikimus, per tiek metų ištreniruota trečioji akis juos mato. Tada siūlome kreiptis ten, kur vaikui bus suteikta kvalifikuota pagalba.
Būna ir pykčio, ir skausmo, tačiau negalime imtis atsakomybės, kai neturime tinkamų specialistų. Užtat tie, kurie mušasi, spjaudosi, kandžioja darželio vadovus ir grupės draugus, pas mus laukiami. Pasakyti, kad vaikas – nevaldomas yra lengva. Kur kas sunkiau kartu su tėvais spręsti problemas ir visiems drauge iš jų išbristi. Kad ir kaip keista, iš tų nevaldomų dažniausiai išauga matomi žmonės, jau vaikystėje išsiugdę savybę kovoti su pasauliu, kuris juos mato kitokius nei visi.
Terminai – hyperaktyvus, jautrus dažnai tėra etiketės, palengvinančios suaugusiems gyvenimą. Vaikas turi planą, o gal tikrą poreikį, tačiau suaugęs visai jo nesuvokia arba suvokia savo negatyvių patirčių ir baimių pilname pasaulyje.
Kartą su darželio vaikais buvome Bernardinų parke. Mano sūnėnas atsiskyrė nuo visų ir nusėlino prie Vilnelės.
Nubėgusi paskui jį, pamačiau, kaip suradęs ilgą medžio šaką taikosi į vidury upės plūduriuojančią antį. Mano galvoje atsirado mintis! Jis sužeis antį! Sutramdžiau save ir pašnibždomis paklausiau, gal galiu padėti? Ir kodėl jis pagaliu antį bando pasiekti. „Aš ją gelbėju, atrodo, ji įstrigo“, – jis atsakė. Kokią svarbią pamoką gavau! Kaip dažnai reikia tiesiog stabtelėti.
Smerkiame vaikus, o jie advokatų juk neturi. Taip ir naikiname žmogų, jo vertybes. Trimetis trenkti durimis negali, todėl jis verkia arba pradeda muštis. Jei mušasi, vadinasi, negerbia suaugusiojo. Tačiau pirmiausia pažiūrėkime, kaip elgiamės mes. Kiek tėvų, įėję į vaikų pilną kambarį, šaukia savąjį – ei, alio! O jei jis taip pamėgintų? Aha, nepagarba, mums nepatogu prieš kitus, kad štai, šitaip – mūsų vaikas.
Suaugusieji dažnai yra susipainioję savo normose, pasirinkimuose, laisvėse. Aš esu už laisvę, tačiau žinau – ji yra geriausias ir baisiausias dalykas, kurį gali turėti.
Darželyje nei vaikai, nei tėvai, nei auklėtojai nėra palikti vieni. Mes matome viską – kiek kas krapšto nosį, kiek mirksį, ar šlapinasi į lovą miegodami, ar išvis miega. Kad ir kaip gražiai skamba frazė – mano vaikas nemiega dieną, mūsų patirtis kitokia. Vaikai darželyje miega. Ramiai, net ir kelias valandas. Jei nemiega namuose, vadinasi, tėvai nebemoka jų nuraminti, jiems neužtenka fizinio aktyvumo. Dažnas tėvų lūkestis ir klausimas – ar suteiksite sąlygas mano nemiegančiam vaikui pabūti ramiai, pavartyti knygeles, kol kiti miega? Žinoma, visada atsižvelgiame į vaiko režimą, kuris susiformavo iki darželio, iki pietų miego lovos einame pamažu. Bet, kur matėte ramiai būnantį vaiką?
Dešimt minučių – taip, bet visa kita… Vaiko prigimtis yra judėti ir trečią valandą po pietų jam tikrai ne laikas spręsti užduotėles. Tai pats lėčiausias dienos metas, smegenys turi ilsėtis, o ne dirbti.
– Iš tiesų – tėvų reikalavimai, viltys ir lūkesčiai, kai jie kalba apie savo vaikus, dabar – didžiuliai…
– Man užduoda klausimų – ar mokote vaikus anglų kalbos nuo dviejų metų? Lyg ir natūralus klausimas šiais laikais, pati baigiau anglų kalbos studijas, puikiai kalbu angliškai, mano vyras olandas, be šios kalbos neįsivaizduoju savo gyvenimo, tačiau esu visiškai tikra – viskam turi ateiti savas laikas. „Palaukite, o jūsų vaikas jau kalba lietuviškai?“ – tada klausiu. Na, sako, nelabai, porą žodžių gal pasako…
Teiraujuosi: „Ar dažnai keliaujate, būnate svetimose šalyse?“ Oi, ne, tik per atostogas… Tai gal pirmiausia apsispręskite, kiek šiuo metu užsienio kalba vaikui bus reikalinga? Ar tikrai šiandien ji yra esminis vaiko poreikis? Jei suformuosime įprotį smalsauti ir ieškoti žinių, vaikas kalbą neabejotinai išmoks. Ir ne vieną.
