JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Eglė Daugėlaitė: motinystei ruošiausi tarsi egzaminui

Eglė Daugėlaitė: motinystei ruošiausi tarsi egzaminui

Vienam mylimiausių televizijos veidų – Eglei Daugėlaitei-Kryževičienei šios Kalėdos – visiškai kitokios. „Nors Jonukas dar mažas, nelabai turbūt prisimins savo pirmąsias šventes, pirmąją žiemą, bet mes, jo šeima, pasistengsime viską užfiksuoti ir sudėti tas akimirkas į albumus, kad išliktų ateičiai“, – šypsosi jauna žavi moteris.

Jei Kalėdų Senelis galėtų išpildyti vieną vienintelį norą, Eglė sako, kad prašytų, jog visi būtų sveiki ir galėtų ne tik per šventes būti drauge, o susitiktų dar dažniau.

„Sūnaus atsiradimas tikrai paskatino, kad visos šeimos judėjimo trajektorijoje kuo dažniau atsirastų mūsų namai. Smagu. Juk mūsų artimieji, bendravimas, buvimas kartu – tai svarbiausia ir brangiausia, ką turime, – pastebi. – Norėčiau, kad mano vaikas lauktų švenčių taip pat, kaip ir aš jų laukdavau, kad rašytų laiškus Kalėdų Seneliui ir tikėtų tuo kalėdiniu stebuklu. O jau kai paūgės, neabejoju, kad atsiras naujų talentų šeimoje, kaip tas šventes paversti kuo nuotaikingesnėmis. Manau, šias Kalėdas sutiksime trise ir labai lauksime svečių pas mus. Abejoju, ar šįkart labai norėsis keliauti maršrutu Vilnius–Klaipėda–Vilnius. Tačiau ką gali žinoti, kaip susidėlios didysis švenčių planas.“

 

Egle, Jūsų sūneliui – pusmetis. Gal galite apibūdinti motinystę – kokia ji? Ar kažkaip įsivaizdavote šį vaidmenį, ruošėtės šiam etapui ir koks jis Jums pasirodė realybėje?

Manau, dauguma moterų turi tam tikrų įsivaizdavimų, spėjimų ir nuogąstavimų, kaipgi viskas bus, tapus mama, tačiau tik gimęs vaikelis padiktuoja savas taisykles, kas ir kaip. Būtina jį stebėti ir pamiršti iki tol turėtą planą. Visa tai supranti tik tada, kai porą kartų kas nors nepavyksta, nespėji, turi ką nors atšaukti. Vaikai tokie pat nenuspėjami, kaip ir oras. Juk negali iš anksto žinoti, kaip seksis maitinti, naktimis keltis, ar kūdikį vargins diegliukai, pilvo pūtimas.

Dantų dygimas taip pat – visiška loterija. Ne kartą pagavau save juokaujant, kad būtų turbūt pernelyg nuobodu, jei kiekvienas vaikas gimtų su instrukcija, ko nori, ką su juo reikia daryti, kad patenkintum poreikius. O dabar kas dieną – po naujieną, atradimą, patyrimą, nerimo krislelį, jei kas nors pasikeičia ne į gera, jei kokia nors drama nutinka ar nuotaika – ne ta.

Juokinga, aišku, prisipažinti, bet motinystei ruošiausi tarsi rimtam egzaminui. Kas vakarą prieš miegą paskaitydavau tam tikrus dalykus, kad geriau įsiminčiau, kai kas pasiteisino, kai ką nuolat turiu skaityti, kad iš naujo prisiminčiau. Pavyzdžiui, kvėpavimo pratimai, kuriuos kartojau, išties palengvino visą sąrėmių ir gimdymo laiką. Šiuo metu man įdomiausia vaiko raida ir pasiekimai, jis taip greitai keičiasi, tobulėja, pradeda šypsotis, reaguoti, guguoti, žiūrėk – verčiasi, jau ant pilvo guli, o čia jau sėdasi. Manau, tie pirmieji metai prabėgs labai greitai.

Egle, koks buvo Jūsų nėštumas, gimdymas? 

Nėštumą ir gimdymą galiu apibūdinti kaip pakankamai sklandų ir ne tokį skausmingą procesą. Ar mėgavausi paskutiniais nėštumo mėnesiais? Ne itin. Labai nepasiilgstu to nerangumo, apsunkinto judėjimo, pilvo tempimo, negalėjimo būti 100 procentų savarankiška. Pirmi du trimestrai praėjo be didesnių sunkumų, net keltis į darbą nebuvo taip sunku. Priguldavau popietinio miego, neturėjau ypatingų ir keistų norų. Tiesiog laukiau pirmųjų pilvo gyventojo judesių, kad būtų ramiau.

Turiu draugę ginekologę, kuriai bet kada galiu parašyti, tai jei tik kas nors neramindavo, rašydavau ir gaudavau atsakymą. O gimdymas… Jam ruošiau ne tik savo kūną (kiek jau įmanoma paruošti), bet gal labiau dirbau su savo galva, nusiteikimu, žinojimu, kas būtent vyks per gimdymą. Tikslas – neprarasti ramybės, girdėti gydytojos, akušerės nurodymus, patarimus ir kartu priimti būtinus sprendimus. Neturėjau gimdymo plano, nes niekada nežinai, kaip gali viskas pasisukti.

Buvau nusiteikusi viskam: ir epidūrinei nejautrai, ir cezario pjūviui (tačiau to neprireikė). Gal dėl to nusiteikimo viskas tikrai sklandžiai praėjo, o gal tiesiog mano organizmas pakankamai gerai toleravo skausmus ir vaikelio atėjimas į šį pasaulį nebuvo tokia patirtis, kurios daugiau niekada nekartočiau.

Koks Jūsų mažylis? Kaip dabar atrodo Jūsų diena? 

Jonas – ypatingas vardas abiejose giminėse. Jonuko proseneliai taip pat Jonai. Sūnaus charakteris dar tik ryškėja. Vaikas pakankamai socialus, nesibaimina per daug žmonių, daug šypsosi ir gugena. Šiaip aktyvumo jam netrūksta, kaip bus ateityje – pamatysiu. Ką matau šiandien – tai, kad mano vaikas tikrai ne tas, kurį paguldai ir jis guli sau ramus. Jonas nekenčia rengtis, geriau nuoginėtų visą parą. O miegas jo visoks ir naktis nakčiai nelygi. Sakyčiau, sunkesnių naktų mums su vyru tikrai buvo, bet tai nesitęsė mėnesiais. 

Be įprastų ritualų: vonios, žaidimų ir pasivaikščiojimų, mėgstu Jonui padainuoti – labai smagu stebėti, kaip sūnus reaguoja į muziką. Ne visai dar suprantu, ar patinka, pamatysiu tai ateityje. Labai tikiuosi, kad mažylis bus ne tik aktyvus ir sportiškas vaikas, bet ir muzikalus.

Kokios buvo pirmosios savaitės po gimdymo? Ar tiesa, kad vienu didžiausių iššūkių dažnai moteriai tampa kūdikio žindymas? Kas Jums labiausiai padėjo šiuo klausimu, o gal viskas buvo kaip tik labai lengva ir paprasta? 

Bent jau man sunkesni ir buvo būtent žindymo bei pogimdyminis etapai nei pats nėštumas ar gimdymas. Ypač pirmosios 3 savaitės, kai viskas pamažu dėliojasi į stalčiukus, kas ir kaip. Nors, kaip ir minėjau, labai daug skaičiau, ruošiausi ir pirkau visas pagalbines priemones žindymui, vis vien reikėjo labai nemažai kantrybės, kol susikalibravo kūdikis ir aš. Mane kitos mamos įspėjo, kad suprasiu, kas yra skausmas maitinant, kai riečiasi net kojų pirštai.

Galvojau, nusiteiksiu, ištversiu, bet gal man taip nebus. Deja, buvo. Bet visa tai praeina sulig trečia savaite, lyg kas būtų brūkšnį nubrėžęs. Ir miego rezervai papildomomis valandomis pasipildo, tad pagaliau gali iš tikrųjų nuoširdžiai džiaugtis motinyste, maitinimu ir tiesiog buvimu su savo mažyliu. Ir pagaliau gali patirti tą žindymo stebuklą, kuris parodomas paveiksluose.

Ar Joną jau pradėjote primaitinti kitokiu maistu? Kaip sekasi?

Planuoju pradėti primaitinimą, kai sūnui sukaks pusmetis. Pamažu tam ruošiuosi, vėlgi – skaitau (kai vaikas miega) ir puikiai suprantu, kad nebus taip, jog mažyliui sukaks 6 mėnesiai ir jis jau su pasimėgavimu valgys įvairiausias košes. Iššūkių bus ir čia.

Kaip vertinate skiepus, ar skiepijate savo kūdikį?

Esu ta mama, kuriai skiepai baisūs tarsi begemotui, išgyvenu kartu su mažyliu kiekvieną dūrį, bet puikiai suprantu, kad vakcinos reikalingos ir nuo kokių baisių ligų bei jų komplikacijų apsaugo. Tad viso skiepų plano ketinu laikytis. Nenoriu rizikuoti ir galvoti – o gal mano vaikas nesusirgs ir nepaskiepytas?

Kiek namuose ir auginant sūnų Jums padeda vyras? Ar pritariate teiginiui, kad bent pirmąjį mėnesį po gimdymo dažna moteris mielai ir tarnaitę pasisamdytų – taip tos pagalbos buityje kartais prireikia?

Tas mėnuo tėvystės atostogų, kurį vyrai turi, gimus vaikui, – labai didelė dovana. Žinoma, į pagalbą gali atskubėti ir mamos, sesės, broliai, draugai. Smagu, kad viskuo su vyru galėjome ir galime dalytis perpus. Turbūt visos mamos sutartinai patvirtins, kad labiausiai nelaukia laiko, kai vyrui vėl reikia eiti į darbą, o tu lieki viena su vaikeliu. Nelaukiau ir aš (šypsosi). Žinoma, sulig kiekviena diena daraisi savarankiškesnė, įgundi daug greičiau aprengti mažylį, išsiruošti, pati susiruošti, nesugaištant pernelyg daug laiko.

Mano manymu, tas mikroklimatas namuose, kurį abu tėvai gali sukurti per pirmąjį mėnesį, gimus vaikui, labai visiems svarbus: ir kūdikiui, ir mamai, ir tėčiui. Aš tikrai nesu iš tų mamų, kuri vyru nepasitiki arba neturi kantrybės laukti, kol jis galbūt vaiką ilgiau rengs ar praus. Juk visi mokomės kartu su tuo pirmagimiu (šypsosi).

Kokių auklėjimo principų laikysitės, kuo ketinate vadovautis? Juk dabar labai daug visokios literatūros, patarimų, labai sunku atsirinkti, kas yra teisinga, naudinga, o kur tik madingos idėjos.

O taip – tikra tiesa. Pasiklysti nesunku. Mano skaitoma literatūra dabar orientuota į vaikų psichologiją. Nors eilėje laukia ir nemažai grožinės literatūros knygų. Tereikia laiko ištaikyti ir joms. Atsirinkti išties nelengva ir, atrodo, to tobulo recepto, kaip auginti ir auklėti vaiką, nėra. Stengiuosi klausytis savo vaiko, auklėti jį taip, kaip pati buvau auklėjama, kartu įtraukiant šiuolaikinių autorių, edukologų patarimų. Bent jau dabar man, stebint kitus, pats baisiausias periodas atrodo paauglystė. 

Kokie yra Jūsų ir vyro tėvai, kokį pavyzdį imsite iš savo šeimų, auklėdami sūnų, o ką vengsite daryti? 

Sunku turbūt atsakyti, kaip ir kokį pavyzdį imsime. Pagarba, gebėjimas išklausyti, kantrybė, meilė ir rūpestis. Tai pirmiausia, kas man šauna į galvą. O jau tada lipdosi visi kiti dalykai. Man labai patinka šeimos tradicijos, sekmadieniniai pietūs, mamos ir vaiko laikas, tėčio ir vaiko laikas, kūrybingas buvimas kartu, tiesiog bendravimas. Juk dabar dažnai pritrūkstame laiko pabūti drauge, vis skubame. O, žiūrėk, ima kažkokie kodai ir nulūžta. Rezultatas? Nebemokame būti visi kartu. Labai nenoriu to patirti. Labai norėčiau ir viliuosi sukurti su vaiku tokį ryšį, kad būtume atviri ir kalbėtumėmės, o kaip bus ateityje – pamatysiu ir tikrai sužinosiu, ar pavyko planas, ar ne. Manau, kad daugelis tėvų su manimi sutiks, jog vaikas yra nuolatinė kaita, perpetuum mobile, kaskart reikia paskaityti, pasidomėti, galbūt patarimą iš specialistų gauti. Įdomybės dar tik laukia, tuo neabejoju.  

Kadangi Jūsų profesija leidžia gana nesunkiai derinti darbą ir motinystę, ar ilgai galvojate būti namie su mažyliu? Ar greitai vėl galėsime išvysti Jus TV ekrane?

Taip, mano darbo valandos tikrai kitokios ir galbūt net į naudą, auginant vaikus. Esu nusprendusi metus tikrai būti su vaikeliu, bet kad neprarasčiau pulso, formos – kur ne kur pasirodyti. Daug darbų nenoriu apsiimti, kažkaip dar nemoku atsiriboti, bet vaikelis auga, savarankiškėja, daug kas aiškėja, tai, manau, keli išėjimai, transliacijos ar koncertai bus smagus prasiblaškymas ir man, ir galbūt geras laikas vaikui pabūti su tėčiu. Neneigsiu – darbą myliu, stebiu kasryt kolegas, išties net pačią stebina, kaip atsitraukimas leidžia pamatyti dalykus kitaip, įvertinti laidos tėkmę, struktūrą.

Per vieną veiklių moterų konferenciją teko susipažinti su nuostabia moterimi, dirbančia Šveicarijoje IT srityje. Ji man davė puikiausią patarimą: sako, neskubėk po pusmečio pulti į darbus, išnaudok tą laiką sau ir buvimui su mažyliu, nes po pusmečio jis pradeda neatpažįstamai keistis kasdien ir to praleisti tu nenori. Aš ją išgirdau. Jau ir dabar kasdien vis kokių nors naujienų, pasiekimų būna, auginant Jonuką. Tad graužčiausi, jei viso to nepamatyčiau.

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI