JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Per Ameriką su Vėju

Per Ameriką su Vėju

Lukas ir Marija Steibliai gyvena JAV jau septynerius metus, pradėję savo atradimus nuo San Francisko, dabar šeima su sūneliu Vėju jau apie 570 dienų kelyje prikabinamame namelyje ant ratų.

Lukas sėkmingai darė karjerą IT srityje, Marija dirbo šokio teatrų plėtros ir valdymo sferoje. Tuomet šeima uždavė sau klausimą – o kas toliau? Jie užstrigo ten, kur viskas apgalvota iki detalių, suplanuota, suorganizuota taip, kad nelieka vietos ir laiko naujoms idėjoms ir energijai. Taigi su keturių mėnesių sūnumi Vėju šeima leidosi į kelionę. Šiandien jų kelionės istoriją galime sekti instagrame Viena septintoji ir tinklaraštyje Marija.Travel.

 

Kaip Jūs atradote Ameriką?

JAV atradome jau prieš 7 metus. Labai ryškiai atsimename save, sėdinčius kiekvieną ant savo lagamino San Francisko Union aikštėje, belaukiant, kol bus galima įsiregistruoti į naują gyvenimo etapą. Atvykome bandyti šalies, jos galimybių ir vienas kito.

 

Papasakokite savo meilės istoriją.

Susitikome Lietuvoje. Po mėnesio skridome į Ameriką, dar po kelių mėnesių kėlėme vestuves, po kelerių metų susilaukėme Vėjo ir netrukus leidomės į šeimos kelionę, kuri trunka jau beveik dvejus metus. Įdomu, kaip mūsų istorijas apibrėžia laikas, vietos… Juk istorija paprasta, o gyvename ją, atrodo, labai neįprastai.

 

Koks buvo Jūsų laukimas? Kaip tradiciškai praeina statistinės amerikietės nėštumas?

Laukimas turėjo daug. Visų pirma buvo daug vienatvės. Ji padovanojo man gentį moterų, kurios ėmė stipriai mano vienatvę „kontroliuoti“. Visos, atrodo, nematomai susikabino rankomis ir dovanojo savo rūpestį – kassavaitiniai pasimatymai, masažai, skambučiai, treniruotės, išpasakotos patirtys, žinutės. Gavau labai daug globos, kuri mano laukimo laikotarpį pavertė labai brandžia kelione į save ir mano aplinką.

           

Negaliu nupasakoti statistinių tos šalies nėštumų, sunkiai išvis tokius įsivaizduoju egzistuojant. O ir pati esu lietuvė Amerikoje, be giminės moterų šalia, kas gerokai tą statistinį amerikietiško nėštumo įsivaizdavimą iškraipo. Apibendrindama girdėtas amerikietiškas istorijas, galiu pasakyti tik tiek, kad laukimas Amerikoje turi daug vartojimo, neskoningų švenčių ir pasimetimo informacijos sraute.

 

Kokia nėštumo priežiūra? Kiek kartų pas gydytoją, kokie tyrimai?

Gydytojui pirmą kartą pasirodžiau jau suėjus trims nėštumo mėnesiams ir nuo tada kas mėnesį lankiausi pas ginekologą, kuris svėrė, matavo spaudimą ir kartojo, kad viskas yra taip, kaip ir turi būti. Trečiąjį semestrą laukimą šiek tiek apsunkino nėščiosios diabetas ir žemyn galva neapsivertęs kūdikis. Dėl šių priežasčių vizitai pas gydytoją padažnėjo ir atnešė daugiau nerimo.

           

Nėštumo metu kas savaitę gaudavome elektroninių laiškų apie savo vaisiaus vystymąsi. Jo dydis buvo lyginamas su kokia nors daržove ar vaisiumi. Buvo smagu laukti ir spėlioti. Gimus kūdikiui, iki šiol gauname kas mėnesį naujienlaiškių apie vaiko raidą.

           

Na, o jau įsibėgėjus trečiajam semestrui, turėjau kelis „baby shower“. Ir draugės organizavo, ir darbe bendruomenė iškėlė šventę. Buvo labai gera švęsti laukimą. Reiktų pabrėžti, kad tai yra labai graži amerikiečių tradicija. Dabar atrodo labai nelogiška, kad Lietuvoje giminaičiai ir draugai ateina ir dovanoja dovanas po vaikelio gimimo, kai jau viską turi ir absoliučiai nieko nereikia. Amerikiečiai prašo tėvelių nėštumo metu sudaryti reikiamų pirkinių sąrašą ir per „baby shower“ šventę viskas yra dovanojama iš sąrašo. Tokiu atveju išvengiama nereikalingo vartojimo ir tėvams padedama pasiruošti vaikelio gimimui. Tikrai pasijunta, kad lauki ne tik tu, bet ir visa bendruomenė, į kurią vaikelis atkeliauja.

 

Dulą susiradote dar nėštumo metu, koks jos vaidmuo buvo Jūsų atveju?

Apie dulą sužinojau iš savo draugės. Dar nėštumo pradžioje gavau nuostabios moters kontaktus su aiškiu perspėjimu: „Ji geriausia, todėl skambink tuojau pat!“ Taip ir padariau. Ir man labai pasisekė – į kūdikio laukimo ir gimimo kelionę leidausi su labai patyrusia kelrode.

           

Mano atveju dula atliko labai daug funkcijų: supažindino su gimdymu mane ir Luką, atsakinėjo į mūsų klausimus laukimo laikotarpiu, padėjo sudaryti gimdymo planus, palaikė emociškai ir dažnai buvo mūsų informacijos šaltinis, kadangi jokių kursų ligoninėje nelankėme. O dar ji yra profesionali masažistė ir masažais padėjo man megzti ryšį su mažyliu ir savo kūnu. Po gimdymo ji padėjo dėl žindymo sunkumų ir padrąsino apsispręsti dėl mūsų šeimos kelionės.

 

Koks buvo gimdymas? Kaip jis vyko – ligoninėje ar namuose? Kokia įprasta praktika JAV?

Mano kūdikėlis dėl trumpos bambagyslės neapsivertė žemyn galva. Tokiu atveju Kalifornijos valstijoje neleidžiama kūdikio gimdyti natūraliu būdu. Galima rasti tokį gimdymą praktikuojantį gydytoją arba išvažiuoti į kitą valstiją. Mes pasirinkome to nedaryti ir, sulaukus termino, man buvo atliktas cezario pjūvis. Operacijos metu visas patalpoje esantis personalas prisistatė ir supažindino su savo paskirtimi operacinėje. Šalia manęs visada buvo mano vyras Lukas. Prieš prasidedant operacijai, chirurgas paklausė, kokios muzikos norėčiau, ir užleido mano mėgstamiausią grojaraštį. Vėjas gimė skambant Devendra Banhart dainai „Little Yellow Spider“.

           

Kitos dvi dienos ligoninėje buvo labai varginančios, kadangi kas dvidešimt minučių į palatą vis kažkas užsukdavo. Tai dėl tyrimų, tai dėl skiepų, tai dėl gimimo liudijimo… Žodžiu, nesibaigianti biurokratijos grandinė. Ramybė sugrįžo, parvažiavus į namus.

 

Koks požiūris į žindymą toje šalyje? Ar populiaru ilgai žindyti?

Žindymas yra labai skatinamas medicininėse į­staigose. Apie žindymą suteikiama nemažai informacijos ir yra žindymo konsultantų. Deja, pati darbo rinka žindančioms moterims nepritaikyta, kadangi dirbanti mama turi tik du mėnesius apmokamų atostogų po vaikelio gimimo. Bet svarbu priminti, kad kiekvienoje šalies valstijoje patirtis gali skirtis.

 

Vašingtone
Vašingtone
Asmeninio archyv. nuotr.

Kaip sugalvojote keliauti nameliu ant ratų po šalį, dar tokiais neramiais visomis prasmėmis laikais?

„Dideli gyvenimo sprendimai neatsiranda iš niekur nieko, bet jie gali būti priimti akimirksniu. Mes niekada neturėjome svajonės gyventi treileryje, mesti darbus ir atsidurti trapioje ekonominėje ir fizinėje būsenoje. Kaip mes joje visgi atsidūrėme? Sakyčiau, žingsnis po žingsnio.“ (Ištrauka iš tinklaraščio Marija.Travel.)

           

Kai sugalvojome keliauti, laikai buvo ramūs. Visko išsižadėjome ir palikome užnugaryje Kaliforniją dar gerokai prieš ištinkant pandemijai – 2019 metų rugpjūtį.

           

Kol laukiausi, visus aštuonių mėnesių savaitgalius praleidome lankydami San Francisko įlankoje parduodamus namus – norėjome įsigyti būstą. Po begalinių skaičiavimų, svajojimų, diskutavimų, lankymų, įsivaizdavimų ir nesėkmingų pirkimų, gimus Vėjui, nusprendėme radikaliai kitaip pažvelgti į susiklosčiusią situaciją. Šiandien šį sprendimą vadiname likimu. Namui kauptas pradinis įnašas iškeliavo nameliui ant ratų ir tinkamam automobiliui pirkti, tada mūsų daiktai iškeliavo į sandėlį, o mes leidomės į kelią.

 

Šeima namelyje ant ratų
Šeima namelyje ant ratų
Asmeninio archyv. nuotr.

Kodėl sakote, kad dula Jus paskatino ir padrąsino? Papasakokite plačiau.

Gimus pirmagimiui, mūsų baimės akys buvo labai didelės. Vėjas atrodė toks trapus ir pažeidžiamas, tad, aišku, apie savo idėją pirmai papasakojome dulai, kuri tuo metu aktyviai dalyvavo mūsų gyvenime. Paklausėme jos, ar ji mano, kad tai apskritai įmanoma. O ji, atsimenu, tik nusijuokė ir pasakė: „Mano draugai neseniai leidosi po Ameriką su dviračiais, prikabinę kūdikį karutyje, tad jums su tiek patogumų tikrai viskas bus gerai!“ Šie jos žodžiai labai nuramino, kad nedarome nieko baisiai ekstremalaus. Kadangi jau sėkmingai žindžiau, kelyje visada buvo šilto maistuko, Vėjas mėgsta važiuoti automobiliu, tad jokių dingsčių nevažiuoti neliko.

 

Arizonoje
Arizonoje
Asmeninio archyv. nuotr.

Jūs dar švieži tėvai, kiek laiko taip gyvenate „ant ratų“? Kokie privalumai ir trūkumai?

Kelyje gyvename jau 570 dienų. Šio pasirinkimo privalumai ir trūkumai slypi viename atsakyme – šeimos laikas kartu. „Trys žmonės, praleidžiantys 24/7 dvidešimt trijų pėdų ilgio aliuminio dėžutėje su misija gyventi, planuoti, strateguoti ir keliauti iš vienos vietos į kitą, kad visų poreikiai būtų patenkinti, nėra lengva užduotis! Sakyčiau – išbandymas.

           

Pradėkime nuo privalumų. Po penkerių metų santuokinio gyvenimo ir neseniai prie mūsų prisijungusio Vėjo labai įdomu stebėti viens kitą, kuo mes tapome, ir rasti naują dinamiką šeimoje. Taip pat visos mamos supras mane, kokia išskirtinė proga yra dalytis kūdikio priežiūrą. Ir aš čia ne apie vienodą atsakomybių pasi­skirstymą, bet ir lygiavertę kūdikio priežiūrą laiko atžvilgiu. Galiu tik pridurti, kad nors ir lengviau, vis vien sunku.

           

Tarp iššūkių įvardyčiau smulkų moralinį smurtą namuose – kai supyksti, neradęs daikto, nes padėjai jį ne ten, kur jis priklauso, pritrūkęs laiko ir ramybės darbui, praleidęs daugiau laiko prie namų ruošos darbų. Ir, aišku, vienintelis, ką kaltinti – vienas kitą.

           

Geras dalykas yra tas, kad mes neturime kur pabėgti viens nuo kito ir visa įtampa turi būti nugesinta greitai šioje mažoje erdvėje. Mes esame pastūmėti kalbėti ir kartais net turėti kelis pokalbius vienai problemai išspręsti, kol galiausiai surandame sprendimą. Tada mes judame prie kito konflikto. Laikui bėgant, mes pradėjome statyti pamatus šiam gyvenimo būdui. Tai procesas. Be abejonės, ir liks procesu iki kelionės pabaigos.“ (Ištrauka iš tinklaraščio Marija.Travel).

           

Visas 570 dienų pusryčiavome, pietavome ir vakarieniavome prie vieno stalo, žiūrėdami vieni kitiems į akis. Tai labai suartino. Į kelią leidomės norėdami pajusti naują šeimos dinamiką. Norėjome labai aiškiai pajusti, kaip kinta tarpusavio santykis, stebėti Vėjo augimo procesą ir tiesiog kartu būti šalia mažylio.

 

Jutoje
Jutoje
Asmeninio archyv. nuotr.

Kaip atrodo Jūsų įprasta diena su Vėju?

Ar būna įprastų dienų su vaiku? Ar būna įprastų dienų kelionėje? Nemanau. Bet turime dienos ritualų, aplink kuriuos dėliojasi dienos: pusryčiai, dušas ir vakaro skaitymas. O tarp šių ritualų telpa 41 valstija, augantis Vėjas, tėvystė ir daugiau nei 80 000 nuvažiuotų kilometrų. Kasdien keliaujame apie tris valandas – prisitaikome prie Vėjo poreikių, nes paskui jam atsibosta sėdėti. Taip ir planuojame savo kelionę, nes žinome, kad jeigu ne šiandien, tai rytoj pasieksime tikslą.

 

Kaip manote, ką toks gyvenimo būdas duoda Jūsų vaikui?

Nuolat kintančiame pasaulyje Vėjas mokosi gyventi, keičiantis aplinkai. Mūsų namų kiemas kinta kas kelias dienas, bet namelis ir šeima viduje vis tie patys.

 

Ar nebaugu, kaip kiekvienai mamai, kad gali kažkas nutikti, o šalia nebus reikiamos pagalbos? Ar nesate iš tų itin jautrių ir įsibaiminusių tėvelių?

Aišku, kad buvo baugu. Bet sprendimus priimu ne per baimės prizmę, o per galimybių. Kai bus problema, tada ją ir spręsiu, pagalvojau. Ir viskas išsisprendė puikiai – gavome visus reikalingus skiepus, turėjome visas sveikatos apžiūras, tiesa, vis kitoje valstijoje ir vis pas kitą gydytoją, bet jaučiu, kad tai buvo privalumas, o ne trūkumas.

Kolorade
Kolorade
Asmeninio archyv. nuotr.

 

Kaip patys socializuojatės, ar Jums patiems netrūksta bendraamžių ir bendraminčių?

Kelyje pavyko sutikti nemažai naujų draugų, o ir seni lankė mus valstijose, po kurias pakeliauti norėjo patys. Neslėpsiu – būna vieniša. Būna ir visko per daug. Šiandien renkamės gyventi taip, o tai reiškia, kad renkamės priimti tokio gyvenimo būdo dovanas ir iššūkius.

 

Amerika – tokia daugiatautė, daugialypė ir visokia „daugia-“, ko iš jos semiasi Jūsų šeima?

JAV – mums antrieji namai. Jau seniai. Joje vaduojamės iš stereotipų, „normalių“ gyvenimo scenarijų, o akys niekada nepavargsta sugerti jos grožio.

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI