Tokiu moto vadovaujasi logopedė Dina Kubilienė, savo žiniomis, energija ir širdies šiluma kasdien besidalijanti su vaikais, turinčiais įvairių raidos sutrikimų.
Logopedės profesiją D. Kubilienė pasirinko prieš daugiau nei 20 metų. Taip pat specialistė yra įgijusi socialinio pedagogo kvalifikaciją. Daug metų D. Kubilienė dirbo Lietuvos darželiuose ir mokyklose, taip pat buvo autizmu sergančios mergaitės asmenine asistente Norvegijoje.
Pastaraisiais metais Dina dirba logopede Vilniaus miesto kompleksinių paslaugų centre „Šeimos slėnis“ (ilgamečiuose sutrikusio vystymosi kūdikių globos namuose). Kasdien ji veda kalbos korekcijos pratybas į įstaigos Dienos centrą tėvelių palydėtiems raidos sutrikimų turintiems vaikams iš biologinių šeimų ir 17 tėvų globos netekusių neįgalių vaikų, kuriems „Šeimos slėnis“ – vieninteliai jų namai.
Kas jums teikia prasmę šiame darbe?
Esu laiminga, galėdama dalytis su savo mažaisiais pacientais viskuo, ką turiu geriausio. Kaip specialistė – profesinėmis žiniomis, kaip žmogus – savo širdies šiluma ir besąlygišku priėmimu. Kasdieniame darbe man itin svarbus ryšys ir bendravimas su kiekvienu vaiku. Raidos sutrikimų turintiems vaikams itin svarbu jaustis saugiems, nebijoti bandyti, klysti ir dėl to nesijausti prislėgtiems.
Kalbant apie įstaigoje augančius tėvų globos netekusius vaikus, biologinių tėvų netektis yra milžiniška psichologinė trauma, kuri lydi žmogų visą gyvenimą. Todėl mūsų įstaigos darbuotojų tikslas yra vaikus ne tik mokyti ir ugdyti, bet ir dalytis šiluma, supratimu bei palaikymu. Siekiame, kad beglobis vaikas pasijustų priimtas, svarbus ir mylimas. Jaustis besąlygiškai mylimam – kiekvieno žmogaus psichologinės gerovės pamatas.
Ar skiriasi biologinėse šeimose augančių vaikų, kurie lanko Dienos centrą, ir vaikų, gyvenančių įstaigoje, problemos, kurias sprendžiate?
„Šeimos slėnyje“ dirbu su vaikais, turinčiais cerebrinį paralyžių, epilepsiją, alkoholinį vaisiaus sindromą, Dauno sindromą. Dienos centro ugdytiniams dažniausiai būdingas autizmo spektro, įvairiapusis arba mišrus raidos sutrikimas. Tai – vidutinio ir sunkaus neįgalumo atvejai. Mano pacientų psichomotorinė raida vystosi savitai arba pavėluotai. Visi mano kabinete apsilankantys vaikai turi kalbos sutrikimą. Tačiau jų raida labai skiriasi, žvelgiant per socialinę prizmę. Šeimos pavyzdys yra labai reikšmingas vaiko raidai. Šeimose augantys raidos sutrikimų turintys vaikai kasdien mato ir stebi tėvų elgesį, juos supa sveika savų namų aplinka. Augdami jie pagal galimybes kopijuos savo tėvus, daugiau ar mažiau bandys atkartoti jų elgesį, gestus, mokysis kalbos.
Kūdikių globos namų auklėtiniai neturi galimybės matyti įprasto šeimos modelio. Dirbant su jais, kartais tampa keblu praplėsti kalbos žodyną, nes vaikai su daugeliu įprastų dalykų nesusiduria praktiškai. Pavyzdžiui, susitikimo metu turime temą apie maisto produktus, tačiau centro auklėtiniai kasdien gauna jau pagaminto maisto. Darbuotojai pagal galimybes stengiasi supažindinti vaikus su maisto ruoša, produktais, visi kartu kepa blynus, vafliukus, bet vaikams trūksta praktinių žinių. Tinkama socialinė aplinka yra labai svarbi, norint padėti kalbos sutrikimą turinčiam vaikui.
Ar beglobiai vaikai prisiriša prie specialistų, su kuriais kasdien dirba?
Įstaigoje augantys vaikai labai nori kontakto su suaugusiais asmenimis. Jie noriai eina į užsiėmimus su specialistais. Mūsų įstaigoje dirba puiki profesionalų komanda: logoterapeutas, psichologas, ergoterapeutas, kineziterapeutas, masažuotojas, užimtumo specialistas, muzikos terapeutas ir kiti.
Kai įeini į grupę pasiimti vaiko į užsiėmimą, jie, vienas kitą pertraukinėdami, šaukia: „Aš – pirmas!“ Liekantieji grupėje nuliūsta, pyksta, verkia. Vaikai yra išalkę dėmesio, bendravimo. Tačiau negali pasiduoti emocijoms, turi laikytis tvarkos – su kiekvienu vaiku individualiai dirbame tą dieną, kuri jam oficialiai paskirta.
Labai smagu, kad įstaigoje gyvenančių be tėvų globos likusių vaikų skaičius kasmet mažėja. Pavyzdžiui, 2017 metais įstaiga globojo 70 vaikų, o 2020 metais liko 27 vaikai. Visi darbuotojai jaučiasi labai laimingi, kai įstaigos auklėtinis patenka į mylinčių globėjų ar įtėvių šeimą.
Kaip prisijaukinate vaiką, turintį raidos sutrikimą?
Dirbdama su kūdikių globos namų ir Dienos centro vaikais, turiu galimybę pirmiausia stebėti juos grupėje. Tai man suteikia daug informacijos – kaip vaikas bendrauja su suaugusiuoju, kaip – su kitais bendraamžiais. Vertinu paciento žaidimo ypatumus, interesų ratą, verbalines išraiškas laisvo žaidimo metu, komunikacijos lygį. Surinkusi šią informaciją, ieškau būdo, kaip su vaiku užmegzti ryšį. Darbui kabinete naudoju paveikslėlių korteles, nuotraukas. Jais naudodamasis, mažasis žmogutis geba reikšti savo norus, poreikius ir tokia forma komunikuoti su aplinkiniais.
Taip pat savo darbe visada naudoju veiklos struktūravimą. Tai paveikslėlių ar nuotraukų seka, kuriuose pavaizduota mūsų susitikimo eiga. Iš anksto matydamas, kokias veiklas vykdys, vaikas mažiau nerimauja. Tai padeda esant dėmesio ir aktyvumo sunkumams, elgesio korekcijai. Patiems mažiausiems pacientams tinka sistema „dabar – po to“. Pavyzdžiui, dabar mūsų laukia dėlionė, po to – dainelė.
Kokią įtaką vaiko progresui kalbos srityje turi tėvelių darbas su juo namuose?
Papildomas tėvų įdirbis namuose yra labai reikšmingas. Labai skatinu tėvus papildomai dirbti namuose. Rekomenduoju jiems specialias artikuliacines mankštas, pratimus tarimo sutrikimams šalinti. Šiais laikais yra daug prieinamos informacijos. Iš Vaiko raidos centro gavę išvadą, tėvai labai daug literatūros, kaip padėti savo vaikui, gali nemokamai rasti internete. Namuose galima naudoti ir minėtas vaizdines korteles, nuotraukas. Pavyzdžiui, jei vaikas nenori rengtis ar valgyti, galima naudoti skirtingas veiksmo korteles, paaiškinant, kad pavalgius bus galima piešti dažais arba apsirengus rūbus – eiti į lauką pasisupti.
Tėvai yra geriausi specialistai savo vaikui. Žinau atvejų, kai tėvai dėl vaiko ligos keičia profesiją ir tampa logopedais, specialiaisiais pedagogais. Gimdytojai, kurie supranta, kad darbas su neįgaliu vaiku bus jų pagrindinė veikla, ima studijuoti ir taip suteikia galimybę savo vaikui ir visai šeimai nugyventi kokybiškesnį gyvenimą.
Iš jūsų praktikos – ar tėvai noriai bendradarbiauja?
Apie pusė tėvų taiko mano rekomendacijas, pusė, deja, ne. Kartais vaikui, turinčiam raidos sutrikimą, sunku padėti, nes tėvai niekaip negali susitaikyti su diagnoze. Jie užstrigę pykčio, neigimo fazėje. Labai svarbu priimti savo vaiką tokį, koks jis gimė. Tai nelengvas procesas, nes kiekvienas tėvas turi lūkesčių, iliuzijų, koks jo vaikas turi būti ir ką gyvenime turėtų pasiekti.
Džiaugiuosi, kad mūsų įstaigoje yra psichologų, dirbančių su mažųjų pacientų tėvais. Organizuojama savipagalbos grupė tėvams, auginantiems neįgalius vaikus.
Kokio amžiaus vaikas imliausias darbui su logopedu ir kalbos pokyčiams?
Tėvai yra pirmieji, kurie pastebi, kad ankstyvajame amžiuje su vaiku kažkas yra ne taip. Aš skatinu kreiptis į specialistus kuo anksčiau, nereikia laukti, iki kol vaikui sueis 3 metai. Visada atkreipiu dėmesį į tinkamą vaiko stimuliavimą ikilingvistiniu etapu – jis trunka pirmuosius metus. Tuo metu mažylis savo poreikius ir norus reiškia rėkimu bei verksmu. Pagal tam tikrą verksmo toną, rėkimo intonaciją tėveliai intuityviai sprendžia – vaikui skauda, o gal jis išalkęs ir pan.
Nuo pirmųjų vaiko gyvenimo minučių mažylis turi būti kalbinamas, šnekinamas, jam šypsomasi, dainuojamos lopšinės. Nors ir nesupranta, kas jam sakoma, vaikas geba įsiklausyti į gimdytojų intonacijas ir pradeda guguoti. Dviejų mėnesių vaiko tariamus garsus dažniausiai sudaro balsiai a, e, i, u, o. Tėvelius skatinu kartoti visus tariamus vaiko garsus, tarsi atspindėti jį. Apytiksliai 4–7 mėnesiais prasideda kitas kalbos raidos etapas – čiauškėjimas, atsiranda priebalsių, tariami garsų junginiai ba, va, ga, ag, av ir kt. Skiemenų junginiai ilgainiui susijungia į pratisą dainingą čiauškėjimą.
Šiuo laikotarpiu vaikas imlus ne tik aplinkinių kalbai, bet girdi, įsiklauso ir į savo paties tariamus garsų junginius. Vaikas bando mėgdžioti daugelį garsų, todėl svarbu, kad jis kuo dažniau matytų tėvelių ir aplinkinių veidą, lūpas. Jau šiuo laikotarpiu, dar netardamas žodžių, savo intonacija vaikas ištransliuoja mums labai daug informacijos apie savo poreikius, norus ir būsenas. Pirmieji žodžiai gali atsirasti labai įvairiai, vieniems 10–11 mėnesių, kitiems 1–1,5 metų. Visų vaikų psichomotorinė raida skirtinga, todėl, kalbėdami apie kalbos raidą, negalime vieno vaiko lyginti su kitu.
Vienų metų vaikas turėtų tarti bent vieną žodį. Tikėtina, kad pirmų metų pabaigoje jis sąmoningai tars 8–10 trumpų dviskiemenių žodelių. Antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais kalbos supratimas ir žodynas sparčiai plečiasi. Žodžiai pradedami jungti į sakinius. Dvimetis jau gali parodyti ir įvardyti artimos aplinkos daiktus, šeimos narius, savo kūno dalis. Dvimetis turėtų vartoti bent 100 žodžių. Trejų metų vaiko žodynas plečiasi iki 1 000–1 200 žodžių. Rišlioje kalboje naudojami 2–4 žodžių vientisiniai sakiniai. Tad jei pastebime, kad vaiko žodyne labai mažai paprastų dviskiemenių žodžių, jei kalba neaiški, sudarkyta, vaikas neparodo jam pažįstamų daiktų, jei mieliau žaidžia su savimi nei su aplinkiniais, nerodo daikto pirštuku, galbūt nemėgsta būti apkabinamas ir pan., patartina kreiptis dėl kalbos įvertinimo į specialistus.
Kalbos funkcija nėra susijusi tik su artikuliaciniu aparatu, burna, lūpomis ir tinkama jų inervacija. Tinkamam kalbos vystymuisi tiesioginės įtakos turi ir tam tikrų smegenų centrų branda, tinkamai besiformuojantys neuronų ryšiai. Ne mažiau svarbu yra sudaryti sąlygas įvairiems pojūčiams lavėti. Vaikas turėtų gauti kuo daugiau sensorinių stimulų, taip smegenyse formuojasi nauji neuronų ryšiai, gerinamas smegenų neuroplastiškumas.
Kokių savybių reikia, dirbant su raidos sutrikimų turinčiais vaikais?
Kiekvieno specialisto pareiga – nuolat mokytis, skaityti, gilinti įgytas žinias. Į „Šeimos slėnį“ pagalbos ateina labai ypatingų vaikų. Mes neturime normalios raidos pacientų. Net tie, kurių diagnozė yra ta pati, skiriasi. Kartais vaikų būklė būna tokia išskirtinė, kad negali pritaikyti turimų teorinių ir praktinių žinių. Kaip specialistas nuolat ieškai geresnio rezultato, taikai naujas metodikas, analizuoji rezultatus. Nepateisinus lūkesčių, taikai kitą metodiką.
Taip pat logopedo darbe labai svarbus bendradarbiavimas su kitais įstaigos specialistais. Mes kalbamės, tariamės, klausiame vieni kitų, ką kiekvienas taikome su vienu ar kitu mažuoju pacientu, ir perkeliame gerąją patirtį į savo kabinetus. Kiekvieno vaiko atvejis yra vertinamas individualiai, jam skiriama kompleksinė specialistų pagalba, kuri atliepia individualius vaiko poreikius. Dirbi, surinkdamas informaciją apie vaiką po kruopelę, ir vis išbandai naujus dalykus. Mano darbas yra dinamiškas, tačiau motyvuojantis, nes augina mane, kaip specialistę.
Kokios asmeninės savybės praverčia logopedo darbe?
Svarbiausia – mylėti ir gerbti vaikus, nes jie labai jaučia, ar bendrauji nuoširdžiai. Vaikai turi gebėjimą nuskaityti tave – jei esi liūdnas, jie tai jaučia. Antra savybė – gebėti bendradarbiauti ir bendrauti su vaiko tėvais bei kolegomis specialistais. Tai turi daug įtakos darbo rezultatams. Vaikas ir tėvai, specialistas bei kiti komandos nariai sudaro visos sėkmės šerdį. Esant sėkmės atvejui, nė vienas iš specialistų nepasakytume: „Tai – mano nuopelnas“, nes savo įnašą įdėjo visi. Taip pat reikia turėti psichologinių žinių – kaip užmegzti ryšį su vaiku ir jo tėvais. Kaip visą šeimą įgalinti, paskatinti įsitraukti į darbo ir pagalbos vaikui procesą.
Ar gaunate iš vaikų grįžtamojo ryšio?
Yra vaikų, kurie apsikabina, pasako: „Aš tave myliu.“ Manau, grįžtamasis ryšys yra tiesiogiai susijęs su tavo indėliu į savo veiklą. Logopedo darbe nepakanka vien tik išmanyti metodiką ir reikiamas technikas. Dirbant su vaikais, būtina įdėti daug širdies. Kad ir kaip vaikas besielgtų, jis vis tiek nori būti priimtas toks, koks yra: ir piktas, ir agresyvus ar isteriškas. Visi – tiek tėvai, tiek mes, specialistai, – turime priimti kiekvieną vaiką besąlygiškai su jo raidos ypatumais.
