Ilgai trukusioje kovoje už gerokai per anksti gimusios dukrelės gyvybę nugalėjusios kaunietės Julijos Kulik-Dulskienės pasakojimas – tikras manifestas jaunoms mamoms. Skaitykite jį.
Parsisiųskite Tavovaikas.lt programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!
Kantrybė ir pasiaukojimas
Niekada nepasižymėjau kantrybe, tačiau šių metų “Metų kaunietės” rinkimuose buvau pagerbta būtent už ją. Tai, ką išgyvena kiekviena mama, kiekviena šeima, susilaukusi anksčiau laiko gimusio vaikelio, norom nenorom išugdo tavyje beribę kantrybę.
Tačiau ne apie laukimą, kada išauš ta diena, kai pradėsi lengviau kvėpuoti, nebijodama dėl savo naujagimio gyvybės, norėčiau papasakoti. Begalinės kantrybės reikia kovojant dėl pieno lašo, kuris buvo gyvybiškai svarbus mano dukrelei.
TAIP PAT SKAITYKITE:
JAUTRU: tėtis kasdien fotografavo savo 570 g dukrytės kovą už gyvenimą
51-erių metų verslininkė laukiasi antro vaiko
Mūsų šeimoje mano nėštumas buvo labai lauktas, o žinia, kad po širdimi nešioju ne vieną, o dvi identiškas gyvybes, netikėta. Žinojau, kad mano monozigotinių dvynių nėštumas rizikingas. Nėštumo priežiūrą galėčiau vertinti 200 proc.: sveikata buvo stebima ne tik mus prižiūrinčio ginekologo, bet ir Kauno klinikų rizikingų nėštumų kabinete, kuriame lankiausi kas dvi savaites.
Nėštumo metu man buvo nustatytas gestacinis diabetas, greitai augo svoris, tino kojos, tačiau tyrimai pavojingo baltymo kiekio ir nėštumo komplikacijos – preeklampsijos požymio nerodė.
Recipientė ir donorė
Gimdymas prasidėjo labai anksti – 28-ąją nėštumo savaitę.
Gyvename prie pat Kauno klinikų, greitai atskubėjusios greitosios pagalbos automobilyje man prasidėjo sąrėmiai. Praėjo pora valandų, ir mano mažylės jau buvo gimusios. Nespėjau net suvokti, kad mano nėštumas baigėsi ir pasaulį išvydo mano dukrelės, kurias Naujagimių reanimacijos skyriaus medikai akimirksniu išvežė į skyrių.
Priešlaikinio gimdymo priežastis – preeklampsija, pereinanti į HELLP formą, kai pavojus kyla ne tik vaisiaus, bet ir gimdyvės gyvybei.
Mano dukrytėms buvo nustatytas dvynių transfuzijos sindromas, kai dvyniai dalijasi viena kraujotaka.
Danielė buvo recipientė. Dėl kraujo pertekliaus gimė raudona, jos kraujas buvo labai tirštas ir jį net du kartus teko perpilti. Emilija – donorė, ir dėl kraujo trūkumo gimė visiškai balta.
Abiejų dukrelių būklė buvo kritinė. Medikai nežadėjo nieko gero, tačiau aš nė akimirkos nepraradau vilties, kad viskas bus gerai.
Deja, bet po poros dienų netekome Emilijos.
Medicinos praktikoje didesnę tikimybę išgyventi turi transfuzijos sindromo dvynys donoras. Todėl medikai, netekus donorės, labai skeptiškai vertino recipientės galimybes išgyventi. Mus prižiūrinti medikė ištarė žodžius: tikėkimės, kad tai buvo vienos dvynės auka tam, kad išgyventų kita.
Po vieną lašą
Netekus vienos mažylės jėgos kovoti už kitą užaugo keliskart.
Pirmosiomis anksčiau laiko gimusio naujagimio dienomis tėvams leidžiama tik stebėti savo naujagimį per inkubatoriaus sieneles. Vienintelis dalykas, kaip galėjai padėti savo naujagimei, – tai nešti neįkainojamą mamos pieno lašą.
Tačiau para, praleista Reanimacijos skyriuje, ir šokas netekus antrosios dukrytės užblokavo pieno gaminimo centrą – smegenis.
Su dukrele Kauno klinikose gyvenome du mėnesius. Daugiau nei mėnesį Danielė pienelį gaudavo per zondą, nes gimusi ne tik nemokėjo nuryti, bet ir kvėpuoti.Danielės mama Julija
Džiaugiuosi, kad būdama nėščia lankiau žindymo kursus, kad pagimdžiusi sulaukiau Kauno klinikose dirbančių žindymo specialistų pagalbos. Gautos žinios neleido nuleisti rankų. Žinojau, kad pieno turiu, tačiau privalau kaip įmanoma greičiau išgyventi dukrelės mirtį – juk jos gedėti galėsiu visą gyvenimą, o mano kovojančiai dukrelei manęs ir mano pieno reikia čia ir dabar.
Dešimt parų pieno neturėjau. Per parą miegodavau keturias valandas – visą kitą laiką praleisdavau Naujagimių reanimacijos skyriuje ir traukdama pieną, kurio per kelias valandas pavykdavo ištraukti tik vieną lašą.
Bandžiau įvairius pieno gaminimo skatinimo būdus, net ir pačius absurdiškiausius. Dabar galiu pasakyti, kad įjungti smegenis pienui atsirasti man padėjo susitaikymas su netektimi, mezgimas, dukrytės kvapas ir nuotraukos. Megzdama nusiramindavau, o reanimacijoje dirbančio personalo prašydavau vata aptrinti dukrelę, kad jos kvapas būtų šalia manęs. Juk naujagimio kvapas, naujagimio prisilietimai ir skatina mamos pieno gaminimąsi.
Pirmojo bandymo stebuklas
Su dukrele Kauno klinikose gyvenome du mėnesius. Daugiau nei mėnesį Danielė pienelį gaudavo per zondą, nes gimusi ne tik nemokėjo nuryti, bet ir kvėpuoti.
Išmokyti anksčiau laiko gimusį naujagimį žįsti – tikras išbandymas mamai. Neonatologijos klinikoje daug dėmesio skiriama natūraliam naujagimio žindymui skatinti. Pati slaugymo metu susipažinau su mama, kuri savo pirmąjį neišnešiotuką sėkmingai žindė krūtimi.
Tikros istorijos padrąsino siekti daugiau nei nutrauktas mamos pienas buteliuke. Užbrėžiau sau tikslą išmokyti dukrelę žįsti iš krūties, ir pats pirmas bandymas nustebino ne tik mane, bet ir slaugytojas: dukrelė išgėrė net 40 ml. Tai prilygo stebuklui. Pagalvojau, kad galbūt bent šis mokslas mums pavyks.
Tolesni bandymai nebuvo tokie sėkmingi, ir dar beveik mėnuo praėjo mokant dukrelę žįsti.
Labai norėčiau pameluoti
Namo grįžome, kai Danielei buvo 37 “nėštumo” savaitė. Ji jau pati čiulpė pieną. Gimimo svoris nuo 1 100 g paaugo iki 1 700 g ir tai buvo labai didelis pasiekimas.
Tačiau mergytė dar buvo labai silpna. Mačiau, kad jai dar per sunku ištraukti reikiamą pienelio kiekį iš krūties, todėl mėnesį su ja žaidėme: leisdavau iš krūties žįsti tiek, kiek ji pajėgia, o vėliau likusį kiekį duodavau gerti iš buteliuko.
Pirmieji metai darželyje praėjo puikiai – Danielė ne tik gana greitai adaptavosi naujoje aplinkoje, bet ir retai sirgo, nors dažnam anksčiau laiko gimusiam naujagimiui prognozuojama ligoniuko dalia. Tikiu, kad labai didelę įtaką jos imunitetui ir vystymuisi davė būtent mamos pienas.Danielės mama Julija
Toks maitinimas užtrukdavo labai ilgai. Turėdavau ne tik iš anksto išsitraukti pienelio, kad galėčiau primaitinti, bet ir kantriai laukti, kol mažylė pagal jėgas pasisotins pati. Ilgainiui žindymas užtrukdavo vis ilgiau, primaitinamo pienelio kiekis mažėdavo, ir vieną dieną pieno buteliuko nebeprireikė.
Norėčiau pasakyti, kad nuo to laiko mums viskas sklandžiai sekėsi, bet meluočiau. Susidūrėme su daugybe žindymo problemų: porą kartų patyrėme laktostazę, teko gerti antibiotikus. Dukrelei “nugydyta” pienligė išplito net ant veido ir užpakaliuko, o, kaip žinoma, esant net lengvesnei pienligės formai kūdikiui skausminga ir sunku žįsti.
Danielė spjaudavo krūtį, atsisakydavo žįsti, rėkdavo. Iš pradžių padėdavo žindymas ant gimnastikos kamuolio šokinėjant, vėliau jau tik apgaudinėjimas – pasiūlytas žindukas greitai buvo keičiamas krūtimi.
Bet viską perėjome, viską išgyvenome. Abi neturėjome teisės nuleisti rankų, nes kovojome ne tik už išgyvenimą, bet ir sveiką ateitį.
Darželis neišnešiotukės nesargdina
Dabar Danielei treji su puse. Kažkada turėtas noras žindyti tiek, kiek norės pati dukrelė, pasikeitė poreikiu nutraukti maitinimą, kai jai buvo dveji metai ir du mėnesiai.
Žinojau, kad rudenį reikės dukrelę leisti į darželį, ir teko iš anksto po truputį ją pratinti būti savarankiškesnę. Galbūt dauguma ilgai žindančių mamų sakys, kad žindymas neturi įtakos savarankiškumui, tačiau aš, kaip mama, jaučiau ir žinojau, kas yra geriausia mano vaikui.
Pirmieji metai darželyje praėjo puikiai – Danielė ne tik gana greitai adaptavosi naujoje aplinkoje, bet ir retai sirgo, nors dažnam anksčiau laiko gimusiam naujagimiui prognozuojama ligoniuko dalia. Tikiu, kad labai didelę įtaką jos imunitetui ir vystymuisi davė būtent mamos pienas.
Galbūt ši mūsų istorija padės jaunoms mamytėms nenuleisti rankų susidūrus su pirmaisiais nesklandumais žindant. Juk kovojame ne dėl savo patogumo, ne dėl mados žindyti natūraliai, o dėl sveikos savo vaiko ateities.
šaltinis: www.kaunodiena.lt
