Didžiausi vaiko mokytojai yra tėvai. O kiekvienas gimęs vaikas – potencialus genijus. Sūnų auginanti Renata tiki atradusi formulę, kaip užauginti visapusiškai gabų vaiką. Šiomis žiniomis lietuvė pasiryžusi dalintis ir su kitais.
Vilniuje gyvenanti Renata Lazdin nenori, kad ją pristatyčiau kaip ankstyvojo lavinimo ekspertę ar specialistę. Pasak jos, šie titulai Lietuvoje mažumėlę devalvuoti. Kūdikių akademijos įkūrėja įsitikinusi, kad kiekvienas mažylis yra potencialus genijus, kuriam mes, tėvai, turime suteikti sąlygas tobulėti. Pokalbis su unikalų žaidimą, mokantį skaityti kūdikius nuo gimimo, autore.
Kas tai yra kūdikis – genijus? Kuo kūdikis, lavinamas nuo mažų dienų, skiriasi nuo kūdikio, nelavinto visai?
Skiriasi iš esmės. Nelavinamas arba atsitiktinai lavėjantis kūdikis yra skirtinguose raidos etapuose – gerai bėgioti gali išmokti lavinamas dvimetis, tačiau nelavinamas tai gerai darys tik šešerių. Be to, nelavinamo vaiko tėvai turės galybes valandų skirti papildomam darbui su juo mokykloje.
TAIP PAT SKAITYKITE:
TOP 10 filmų apie šeimos vertybes, kurie suvirpins širdį
Lietuvos moterys apie epidūrinę nejautrą: už ir prieš
Tuo tarpu matematiką kūdikystėje pramokęs vaikas niekada neturės su ja problemų ateityje, dar daugiau – jis mintyse galės sudėti, atimti, dauginti ir dalinti didžiausius skaičius. Anglų kalbą pirmaisiais metais išmokęs vaikas kalbės ja lyg gimtąja.
Gestų kalbą mokantis šešių mėnesių mažylis lengvai parodys savo norus, pavyzdžiui, kad nori pieno – mama jį supras ir jie galės džiugiai leisti laiką kartu, vietoje vienas kito liūdinimo šūkavimais, kurie veda prie prastos psichologinės savijautos, depresijos, o gal net skyrybų. Tiesioginė nauda, tiesa?
Amerikiečiai net yra paskaičiavę, kad kiekvienas į prenatalinį (kai vaikai ugdomi dar būdami mamos pilve) lavinimą investuotas doleris grįžta šimtu. Žinoma, viską galime daryti ir vėliau, bet – pastangų ir rezultato santykis bus iš esmės kitoks. Genijais, protingais, išsilavinusiais žmonėmis tampama, o ne gimstama. Tiesa paprasta. Tik klausimas, kaip su ja elgiamės.
Kodėl teigiate, kad kūdikiai turi didžiausią potencialą? Juk įprasta manyti, kad “didžiausi mokslai” vyksta atėjus į mokyklą?..
Mokymasis atėjus į mokyklą iš esmės baigiasi. Prasideda mokymas. Tai du skirtingi dalykai. Didžiausi vaiko mokytojai pagal išmokstamų dalykų kiekį yra tėvai – nes jie yra šalia vaikelio pirmaisiais metais.
Tuo tarpu mokykloje vyksta vaikų suvienodinimas. Tai nei blogai, nei gerai – tiesiog taip yra visuomenėje, kurioje nėra daug lėšų mokymo sistemai. Mokykloje vaikas staiga demobilizuojamas ir verčiamas kalti tūkstančius dalykų, kuriems iš esmės jau turi ženkliai mažesnius gebėjimus, nei būdamas vienerių ar dvejų.
Ankstyvojo ugdymo specialistai juokauja – su vaiku iki mokyklos reikia taip smarkiai padirbėti, kad išlaikytume tokią jo prigimtinę ir didžiulę meilę mokymuisi ir pažinimui, kad mokykla tos meilės nesužlugdytų.
Beje, ar žinote tą mažo vaiko žvilgsnį, kuriuo jis žiūri į suaugusįjį, kuris jam lėtai lėtai aiškina, kad, pavyzdžiui, kubelius reikia statyti vienas ant kito? Tas žvilgsnis iš tikrųjų ne prašo dar kartą paaiškinti ar sulėtinti. Tas žvilgsnis stebisi, kodėl suaugęs vis dar apie tai kalba, nes jis, vaikelis, jau seniai suprato. Jei tik jam – tinkamai paaiškinta, pristatyta.
Įsivaizduokime eilinę mamą, gyvenančią, tarkim, Marijampolės rajono mažame kaime. Kaip manote, ar neužtenka jai būti mama, kuri myli savo kūdikį, daro jam rytais masažą, vakarais dainuoja lopšinę, eina su juo pasivaikščioti į lauką ir sveikai maitina? Jai atrodo, kad daro viską, ką gali, geriausia. O ką ji gali iš tiesų?
Ji ir daro viską ką gali geriausia – kas yra jos žinioje. Visos mamos yra geros mamos, nes myli. Jei tik jos žinotų apie tai, kad jų vaikelis potencialus genijus – jos darytų daugiau. Daug daugiau. Mano tikslas ir yra pasidalinti paprastomis ir jau seniai žinomomis tiesomis. Pasidalinti žinia, kad užuot sakę vaikeliui „gėlytė”, gerbtume jį labiau ir pasakytume tiesą, kad tai – „pienė”. Kad užuot vartydami gražiai, bet, kita vertus, primityviai ir netiksliai iliustruotas knygas, vartytume iliustruotas enciklopedijas. Užuot klausę primityvių angliškų dainelių – klausytume tikrosios klasikos kūrinius.
Vien žinojimas, kad vaikas yra pajėgus nuveikti ir suprasti daug daugiau, pakeičia mamos ir vaiko santykį. Internetas yra šių laikų aukso kasykla – eilinė mama gali virsti mama profesionale, kuri padovanos savo kūdikiui neribotas šio gražaus pasaulio galimybes, įpakuotas į meilės ir pagarbos pakuotę. Manau vertinga vien atkreipti dėmesį į tai, pavyzdžiui, kad mokydami vaiką „viens, du, trys” mokiname eilėraštį, žodžių eilės tvarką, o ne skaičius. O reikėtų pradėti nuo kiekio suvokimo.
Pasakę mamai, kad vietoje sakinio „Mielasis, čia yra toks daiktas, kuris vadinamas kėde ir ant kurio mes sėdime” ji gali papildomai pridurti – aiškiai, garsiai – „KĖDĖ!” ir parodyti jas tris skirtingas – ir vaikas jau visapusiškai žinos, kas yra kėdė. Nes jam reikia raiškumo, aiškumo ir faktų. Jie vis tiek visko išmoksta analizuodami galybę faktų savo nuostabiose galvytėse. Bet kol tų faktų nepateikiame sistemiškai – jų įsisavinimas užtrunka labai ilgai.
Mamoms pakaktų trupučio žinių. Vaikas potencialus genijus – ar tai naujiena? Daugeliui – ne tik naujiena, bet ir keistenybė. Tuomet prisimenu, kad kažkada manyta, kad kūdikiai nejaučia skausmo…
Jūs esate sukūrusi žodžių žaidimą kūdikiams, kuris moko juos skaityti nuo gimimo. Man rodos, tai neturi analogų Lietuvoje.
Išties, iki šiol nebuvau susidūrusi su skaitymo kortelėmis lietuvių kalba. Mes su sūnumi jo skaitymo žodyną rašėme ranka – kas atima begales laiko.
Tad parašiau knygą „Tikras Stebuklas”, o jos žodyną išskaidėme į šimtą skaitymo kortelių. Tuo tarpu jų naudojimo metodika – jau ne mano kūrinys: rekomenduojame vadovautis Gleno Domano sistema. Jos efektyvumas įrodytas su dešimtimis tūkstančių kūdikių ir mažų vaikų, kurie džiūgaudami semia neišmatuojamas žmonijos įdirbio klodus skaitydami. Juk raštas – esminis raktas į mūsų intelektualinius turtus, tiesa?
Kviečiame ir Lietuvos tėvelius mokyti savo vaikus skaityti tada, kai tą daryti ir paprasta, ir lengva, ir džiaugsminga, kitaip tariant – pats laikas. Nekantriai laukiu ir pačios knygos – ji šiuo metu iliustruojama. Tikiuosi, kad pasirodys jau vasarį – Knygų mugėje.
Vaikas užtrunka vidutiniškai 90 sekundžių perprasti žaislą. Net ir turtingiausi tėvai neįpirks tiek žaislų, kad kokybiškai užimtų savo mažylių laiką. O kiek knygų jis gali perskaityti turėdamas begales savo vaikiško, laimingo laiko? Stebuklingai daug. Ir tada jas naudoti. Aš, pavyzdžiui, kaupiu knygas pensijai. Kai turėsiu daugiau laiko. O, kad būčiau vaikystėje perskaičius jų daug! Daug daug…
Auginate sūnų, todėl tikriausiai esate su juo išmėginę tai, ką žinote teoriškai. Gal galite pasidalinti savo asmenine patirtimi, kuri, akivaizdu, ir pastūmėjo Jus savo patirtį perteikti kitiems, įkuriant mokyklėlę.
Mano sūnui Dovydui sausio pabaigoje bus dveji. Kai pasijutau esanti nėščia, dirbau tuometinio užsienio reikalų ministro atstove spaudai. Taigi, jo lavinimas prasidėjo dar iki gimimo – girdėjo daug kalbų, buvo greta ypatingų žmonių. Dovydas gimęs jau palaikė galvytę – taip daro prenataliniame etape lavinti vaikai. Iš pradžių darėme daug paprastų dalykų: aš, kaip šokėja-mėgėja, jį nuolat sūpuodavau ir klasikos, ir pop, ir net roko ritmais. Daug, daug kalbindavau. O vėliau, kai aistringai nuėjau gilyn į teorines vaikų lavinimo studijas, supratau, kad visa tai turėjo didžiulės įtakos jo raidai.
Darėme dinaminę mankštą, iki šiol nardome, išmokome keliasdešimt gestų kalbos ženklų. Tiesiog – leidžiu jam pažinti pasaulį pačiam. Pas mus namuose dirba rusakalbė auklė, nuostabioji „nia-nia Jelena”. Dabar nardinu jį į anglų kalbą akademijoje Kindermusik pagalba (rasti anglakalbės auklės nepavyko). Dovydas mokosi skaityti, pažindinasi su pasaulio kultūros klodais, jis mokosi matematikos.
Į akademiją užsukantys žmonės stebi jį. Bet aš griežtai laikausi itin svarbios ankstyvojo ugdymo taisyklės – netestuoti vaiko ir vengti demonstruoti jo sugebėjimų aplinkiniams (o juk tokia pagunda kartais kyla). Sykį paprašiau jo prieš kamerą pažaisti geometrinių formų žaidimą, kurį sklandžiai kartu žaidžiam namuose. Tokiu būdu lyg prašydama įrodyti visiems, ką jis mokantis. Lyg abejodama juo. Vaikams nepatinka nepasitikėjimas. Tai jis kikendamas tiesiog mėtė karpinius aplinkui…
Ankstyvasis ugdymas reikalauja daug laiko. Vis jaučiuosi kalta, kad duodu jam mažai – kad ir kiek duočiau – būtų mažai, nes jis, kaip ir visi kiti maži vaikai – yra mokymosi genijus. Siūlau suvokti vaiką kaip visumą. Jam reikia lavinti visus savo gebėjimus, visus septynis intelektus: pradedant pojūčiais, tęsiant su logika, baigiant savęs ir aplinkinių supratimu.
Pavyzdžiui, šiomis dienomis Dovydui itin patinka žaisti garsų bingo. Priemonių yra, reikia tik laiko jas praktikuoti. Be to, mokytis galima tik tada, kai vaikas itin laimingas, pailsėjęs, pavalgęs – pagauti tas akimirkas – iššūkis. Smagus iššūkis.
Dabar vis dar gana populiari “eko” banga, prieraišiosios tėvystės idėjos, pedagogikos, sakančios “neatimkime iš vaikų vaikystės, leiskime augti vaikais” – kaip tokiame kontekste matote savo idėjų sklaidą?
Pati savo sūnų auginu vadovaudamasi prieraišios tėvystės principais. Tai prabangi tėvystė, ir šią prabangą aš sau leidžiu. Taip pat leidžiu sau auginti ekologiškai – pagal sūnaus ritmą. Jis geriausiai žino, kada jam miegoti, kada, kiek ir ko valgyti. Gera matyti, kaip jis auga žinąs. Pasaulio suvokimas prasideda nuo savęs pažinimo. Vos gimus pradeda lavintis savęs suvokimo intelektas. Kas yra ekologija? Ryšys su gamta. O kas yra gamta vaikelyje? Tai tiek jo kūnas, tiek jo protas. Vaikas yra genialus savo gebėjimu mokytis.
Pažvelkite kūdikiui į akis – jis protingesnis už tūkstančius žilagalvių senolių. Man ekologija yra šių neribotų galimybių suvokimas ir pagarba jiems. Vaikas nueina tūkstančius, šimtus tūkstančių žingsnių kol atsimėgauja vaikščiojimu. Jis yra prasmingas. Vaikelis supažindintas su keliais Mocarto kūriniais gali pažinti negirdėtus jo kūrinius – tai natūralus, jokių pastangų jam nekainuojantis sugebėjimas. Leiskime jam jį praktikuoti. Nuo gimimo gebėjimas mokytis ženkliai krenta ir ties šeštuoju gimtadieniu – beveik sustoja. Lyginu tai su bėgių tiesimu – kuo didesnį geležinkelį paklosi – tuo greičiau ir efektyviau turėsi galimybes keliauti.
Išties – neatimkime iš vaikų vaikystės – leiskime atsiskleisti jų genialumui. Meilėje, pagalboje, begaliniame mokymosi ir pažinimo džiaugsme. Vaikas ne augalas, kad jį tiesiog laistyti, tręšti ir juo džiaugtis – jam reikia peno intelekto augimui. Visų septynių intelektų augimui ir tobulėjimui. Vaikas yra Žmogus, o Žmogus yra išskirtinis savo protiniais sugebėjimais. Kiekvienas gimęs vaikas gali tapti daugiau, nei tapo Vivaldis, Einšteinas ar Klimtas. Žmonės stebisi, o tai juk taip paprasta. Sykį moteris užkliuvusi akimis už Dovydui rodomos knygos nustebusi klausė: “Jūs ką – vaikui Klimtą rodote???” Aš jos paklausiau, kodėl ji mananti, kad jis to nevertas.