Apsilankymas teatre vaikui neturi būti kančia. Tai – šventė, kurią mes, tėvai, jiems galime padovanoti. Žinoma, prieš keliaujant į spektaklį, būtina atlikti „namų darbus”: sužinoti, kokio amžiaus vaikams spektaklis skirtas, apie ką jis, taip pat reikia pasiruošti netikėtumams. Mat tai, kas scenoje tėvams atrodo juokinga, mažylius gali… išgąsdinti.
Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!
Apie teatro naudą vaikams, pirmą kartą teatre ir pasitaikančias tėvų klaidas – mūsų parengtame interviu su Klaipėdos lėlių teatro režisiere Karolina Jurkštaite.
Kaip manote, kada vaikas jau yra “subrendęs” pirmą kartą apsilankyti teatre? Ar tai galima nusakyti pagal jo amžių, ar kiti požymiai tą rodo?
Vaikystė yra unikalus žmogaus gyvenimo laikotarpis, kai intensyviausiai vystosi žmogaus kūrybinis potencialas. Manau tai yra laikas gauti gyvenimo pagrindą. Tą pagrindą vaikams pirmiausia suteikia tėvai. Geriausiai pažinodami savo vaiką tėvai sprendžia, kada galėtų būti jo pirmasis apsilankymas teatre.
Kaip pasirinkti teatrą ir spektaklį pirmam vaiko apsilankymui teatre: į ką atkreipti dėmesį, kokių klaidų nepadaryti? Ar yra skirtumas, kokį teatrą – lėlių ar dramos – rinktis pradedančiam “teatralui”?
Šiuo metu informacija apie teatrą yra lengvai pasiekiama. Internete galima surasti straipsnių, kompetentingų teatro kritikų pasisakymų apie vieną ar kitą spektaklį (arba teatrą). Dažnai pateikiama vizualioji spektaklių medžiaga, kurioje įmanoma įžvelgti spektaklio estetiką, susipažinti su režisieriumi, jo teatro vizija, kūrybinės grupės filosofija.
Klaipėdos Lėlių teatro žiūrovai turi galimybę paskambinti ar užeiti į teatrą, kur jiems patys kūrėjai pristatys spektaklius. Tada jau patys tėvai nusprendžia į kurį spektaklį būtų geriausia atsivesti savo mažylį.
Vedant mažametį į teatrą reiktų žinoti, kokiai amžiaus grupei yra sukurtas spektaklis, ar tai spektaklis visai šeimai. Būna ir taip, kad tėveliai atveda vaiką į spektaklį ir išeina iš jo dar spektakliui neįpusėjus. Taip gali atsitikti todėl, kad spektaklis buvo sukurtas vyresniems vaikams nei jų vaikas.
Verksmas liudija apie tai, jog vaikas dar nepasiruošęs arba jam tiesiog nepatinka. Gal kažkas jį baugina: prigesusios šviesos, muzika ar žiūrovų gausybė. Priežasčių gali būti begalės. Tėvai, kurie geba išgirsti savo vaiką, supranta ir tai, kad verksmas gali „užkrėsti” ir kitus vaikus, taip pat verkiantis vaikas gali sutrukdyti aktoriams gerai atlikti savo darbą.Režisierė Karolina Jurkštaitė
Pati būdama lėlininkė, tikiu šio teatro žanro paveikumu vaikams. Jei pastebėjote, šokio ir dramos spektakliuose vaikams vis dažniau ir dažniau yra naudojami objektai ar lėlės. Vaikas yra žaidybinio, kūrybinio, fantazinio prado nešėjas. Lėlių teatras – tai erdvė, kurioje nuolatos vyksta stebuklai, o lėlininkas labai šilta ir „stebuklinga” profesija. Lėles vaikai priima betarpiškai. Lėlių ar objektų teatras skatina vaikų kūrybiškumą, nes jame veikia ir atgyja tai kas realybėje negyva. Viena iš svarbiausių vaiko gyvenimo dalių yra žaidimas – vaikai žaisdami visada atgaivina objektus – tai gali būti lėlė, mašina ar net akmenukas. Lėlių teatras leidžia vaikui ilgiau išlikti vaiku, skatina jį fantazuoti ir kurti, o lėlių atgaivinimo fenomenas yra vaiko gyvenimo dalis, leidžianti jam dar ilgiau pagyventi pasakų ir stebuklų pasaulyje.
Ar reikia tėvams prieš spektaklį “paruošti namų darbus”, t.y., pasidomėti, koks spektaklis, gal perskaityti pjesę ar pasaką, pagal kurią sukurtas spektaklis? O gal geriau nieko nepasakoti vaikui, palikti, kad jis pats susidarytų įspūdį?
Tai yra labai individualu – galbūt vieną vaiką reikia paruošti, o kitam to išvis nereikia. Bet tėvai patys turėtų pasidomėti kokia tema kalbama spektaklyje ir, kaip minėjau, kokio amžiaus grupei jis pastatytas.
Kaip patartumėte elgtis tėvams, kurie ateina su vaikučiais į teatrą ir šie… išsigąsta. Ar bandyti įtikinti ir pasilikti, ar geriau išeiti?
Žmogus reiškia emocijas, kurios atspindi jo santykį su savimi ir kintančia aplinka. Kada vaikas juokiasi, komentuoja spektaklį, užduoda klausimus ar garsiai išreiškia abejones, tai rodo jo susidomėjimą ir įsitraukimą į procesą. Verksmas liudija apie tai, jog vaikas dar nepasiruošęs arba jam tiesiog nepatinka. Gal kažkas jį baugina: prigesusios šviesos, muzika ar žiūrovų gausybė. Priežasčių gali būti begalės. Tėvai, kurie geba išgirsti savo vaiką, supranta ir tai, kad verksmas gali „užkrėsti” ir kitus vaikus, taip pat verkiantis vaikas gali sutrukdyti aktoriams gerai atlikti savo darbą. Vis dažniau tėveliai geba atskirti vaiko emocijas ir tinkamai sureaguoti į jas taip prisidėdami prie teatro kultūros formavimo.
Jūsų teatro repertuare yra spektaklių kūdikiams. Ar galite papasakoti apie juos išsamiai: kokio amžiaus mažyliams jie skirti, kaip yra sukurti ir kodėl apskritai tokiems mažiems vaikams (kūdikiams) reikia teatro?
Nuo 2011 metų Klaipėdos Lėlių teatre yra rodomas pirmasis spektaklis Lietuvoje sukurtas kūdikiams “Labas, Mažyli!”. Šio spektaklio dramaturgija buvo kuriama repeticijų metu. Dramaturgija ir spektaklio veiksmas buvo kuriami remiantis Gleno Domano (Glenn Doman) metodika, vadovaujantis pažangiais netradiciniais vaiko ugdymo, lavinimo būdais. Glenas Domanas – mokslininkas ir pedagogas, Filadelfijoje 1955 metais įkūręs Žmogaus Potencialo Tyrimo Institutą. Institutas yra žinomas tarptautiniu mastu už savo novatorišką darbą. Glenas Domanas su savo komanda sukūrė ir ištobulino metodiką, kurios pagalba kūdikius su pažeistomis smegenimis ir smegenų sutrikimais galima išlavinti taip, kad jie pasiektų normalų ir aukštesnį lygį. Tą pačią metodiką pritaikius sveikiems vaikams, jie pasiekia vunderkindo lygį.
Kūrybinė grupė, statant šį spektaklį, naudojosi Gleno Domano atrastais ir patikrintais metodais, kai mažylį mokant tam tikrų žinių naudojamos kartoninės kortelės, ant kurių pateikiama informacija (žodis, skaičius arba paveikslėlis). Tokiu būdu lavinamos ir stimuliuojamos jo smegenys.
Spektaklyje naudojamos paprastos priemonės – tai geometrinės spalvotos figūros. Naujagimiai nuo gimimo mato ne taip aiškiai, kaip vyresnis vaikas ar suaugęs. Mažyliai reaguoja į drąsias, grynas kontrastingas spalvas ir įvairias geometrines figūras. Kontrastingos spalvos žavi kūdikius ir padeda sukoncentruoti jų dėmesį, skatina regos vystymąsi taip pat fizinę veiklą – rankų ir kojų mosikavimą, ramina jį ir padidina vaiko smalsumą.
Svarbų vaidmenį spektaklyje užima muzika. Kontrasto principu naudojami žemi, aukšti registrai, skirtingų instrumentų sukurti garsai, greitas tempas ir kontrastingas ritmas. Subtili ir švelni muzika taip pat ramina įsitempusius kūdikius, harmonizuoja psichiką, veikia vaizduotę.
Plokščios, spalvotos figūros transformuojasi į lėles. Lėlės vaizduoja kūdikiams atpažįstamus objektus iš jų gyvenimiškos patirties ir juos supančios aplinkos: vyras ir moteris (mama ir tėtis), kūdikis, ežiukai, laivelis, katinas, šuo, vežimėlis ir t.t.
Pati esu lėlininkė ir tikiu šio teatro žanro paveikumu vaikams. Lėlių teatras – tai erdvė, kurioje nuolatos vyksta stebuklai, o lėlininkas labai šilta ir „stebuklinga” profesija. Lėles vaikai priima betarpiškai. Lėlių ar objektų teatras skatina vaikų kūrybiškumą, nes jame veikia ir atgyja tai kas realybėje negyva.Režisierė Karolina JURKŠTAITĖ
Klaipėdos Lėlių teatre šį sezoną buvo išleista dar viena premjera kūdikiams „Sapnų pasakėlė – diena/naktis”. Tai pirmoji trijų spektaklių kūdikiams apie mus supančią aplinką serijos dalis. Bus pristatytos dar dvi “Miego pagalvėlės – sapnų pasakėlės” serijos apie mus supančią aplinką: dangus, žemė ir vanduo. Kiekviena serija turės skirtingą, stichiją atskleidžiantį, siužetą, formą ir vizualinį sprendimą.
Patraukti pačių mažiausių teatro žiūrovų dėmesį spektaklio kūrėjai bando ryškiomis, tūrinėmis spalvotomis figūromis, šviesomis bei garsais. Spektaklio metu bus kuriamas gyvas garsas su įvairiais instrumentais ir objektais taip suteikiant vaidinimui ritualo pojūtį.
Paskutiniais dešimtmečiais vis dažniau atsiranda įvairiausių mokslinių tyrimų išvadų apie vaikų gebėjimus ir jų potencialą. Kūdikius ir vaikus pagal įvairias metodikas vis dažniau moko patys tėvai, daugėja ikimokyklinių įstaigų, kurios remiasi įvairiomis ugdymo ir auklėjimo metodikomis. Įsigalioja įstatymai palankūs tėvams namie auginti vaikus iki 2 ar 3 metų.
Augindami mažamečius vaikus, tėvai jaučia televizijos ir interneto grėsmę. Tai tolina vaikus nuo gyvo bendravimo. Todėl vis auga poreikis kokybiškam ugdymui ir lavinimui. Teatras yra gyva meno forma – procesas, įvykis, jausmas ir potyris. Tokia meno forma yra priimtina ne tik suaugusiam, bet ir mažam vaikui.
Kaip jūs galėtumėte apibūdinti, kokia yra teatro nauda vaikams? Kokias savybes ar vertybes ugdo?
O kokia yra apskritai meno nauda žmogui?
Aristotelis teigė, jog menas yra vertingas dėl gebėjimo atspindėti realų pasaulį, todėl jam būdinga pažinimo funkcija ir estetinio malonumo potyris.
Lėlių teatras leidžia vaikui ilgiau išlikti vaiku, skatina jį fantazuoti ir kurti, o lėlių atgaivinimo fenomenas yra vaiko gyvenimo dalis, leidžianti jam dar ilgiau pagyventi pasakų ir stebuklų pasaulyje.Režisierė Karolina JURKŠTAITĖ
Teatras – sintetinis menas, jungiantis įvairias meno formas. Taip pat – tai menas arčiausiai gyvenimo.
Spektaklis visada vyksta čia ir dabar, o vaikas visada įsitraukia į aplink jį vykstantį įvykį. Jei tai yra gilus, kokybiškas spektaklis tai jis visada sužadins vaiko fantaziją, o turiningas emocinis vaiko pasaulis padės jam matyti šį pasaulį įvairiapusiškai.
Teko girdėti, kad “teatras tai skirtas mergaitėms”, esą berniukai iš prigimties yra judresni, jiems sunkiau susikaupti, išsėdėti, todėl neverta vesti į teatrą. Ką atsakytumėte tokiems skeptikams?
Pirmą kartą girdžiu tokį pasisakymą, čia kažkas panašaus kaip „berniukai neverkia”. Teatras, kaip ir bet kuris kitas menas yra kuriamas žmogui. Jis nėra atskirai kuriamas moterims arba vyrams, kaip ir mergaitėms ar berniukams. Patirtis sako, kad berniukai kaip ir mergaitės – puikūs žiūrovai.
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir spalio mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo “TAVO VAIKAS” prenumeratą.
