Su vaiko pykčio priepuoliais susidurianti mama išbandė įvairius būdus, tačiau nuleido rankas, nes niekas nepadeda. Ką jaunai mamai patars specialistas?
Mama klausia:
„Auginu 3 metų mergaitę. Susidūrėme su problema, kad ji nenori rengtis drabužėliais. Liepiame apsirengti ką ji nori, bet vistiek nieko – puola į isterijas, rėkia, pešasi sau plaukus, krenta ant žemės. Visai neklauso, kas jai sakoma. Palikus mergaitę pas močiutę, vaikas būna auksinis, bet tik pamato mane ir prasideda isterijos (nenoriu rengtis, nenoriu valgyti ir t.t.). Nežinau, ką daryti… Ir gražiuoju bandėme, ir su bausmėmis, niekas nepadeda“.
Atsako psichologas Gediminas Tumėnas, Individualiosios psichologijos konsultantų programos dalyvis (www.ipi.lt).
Vaikų pykčio priepuoliai tėvams yra tikras iššūkis, su kuriuo susiduriate ir jūs. Tokios situacijos nėra lengvos ir gerai, kad kreipiatės pagalbos, ar bent jau žengiate pirmąjį žingsnį, prašydama patarimo internete anonimiškai. Matau, kad ieškote išeities ir išbandėte įvairius būdus suvaldyti pykčio priepuoliams, tačiau neradote tinkamo. Visų pirma, svarbu prisiminti – bausmės nepadeda ir nepadės. Vaikai mokosi imituodami, todėl bausdami dukrą išmokysite ne nusiraminti ar susivaldyti, o priešingai – bausti, rodyti agresiją toliau, būti pavyzdžiu, jog galima pykčiu pasiekti savo tikslą. Būtent tai ir daro jūsų dukra – siekia savo tikslo, valdžios prieš jus. Koks jūsų dukros tikslas? Atsakyti sunku. Jūs pažįstate savo dukrą geriau ir galite geriau suprasti jos elgesio tikslus. Vaiko supratimas reikalauja savęs paties supratimo, gebėjimo pripažinti savo silpnumą, netobulumą ir klaidas, kurių labai nesinori matyti, tačiau be to neįmanoma suprasti vaiko poreikių (o juos suprasti yra būtina). Vienas iš galimų 3 m. amžiaus vaiko tikslų – siekis autonomijos, pojūčio, jog jie gali spręsti tam tikrus dalykus. Bausmėmis stabdant vaiko elgesį, užgniaužiamas ir jo gebėjimas priimti sprendimus, savarankiškumo augimas. Autonomijos vaikai siekia po truputį atsiskirdami nuo tėvų (o ne nuo senelių), todėl jūsų dukros skirtingas reagavimas į močiutę ir į jus yra normalus reiškinys. Šioje vietoje svarbu Jums tai mokytis priimti, susitaikyti su tuo, kad vaikas po truputį auga. Tai jokiu būdu nereiškia, kad močiutė geriau moka elgtis su dukra, o jūs esate bloga mama. Jeigu jau spėjote taip pagalvoti, tuomet meskite tokias mintis į šalį ir prisiminkite, kad Jūs savo dukrai esate pati svarbiausia.
Ką daryti ištikus dukros pykčio priepuoliui?
Pirma ir paprasčiausia, tačiau sunkiausiai įgyvendinama taisyklė (pareikalaujanti didžiulių pastangų iš tėvų) – išlikti ramiai. Tėvų pyktis ir atsakomosios reakcijos situaciją užaugina iki sunkaus konflikto. Būti ramiai kol vaikas verkia, šaukia, krenta ant žemės yra iš pirmo žvilgsnio paradoksali, tačiau vaisinga reakcija.
Kartais tai pasiekti padeda trumpas atsitraukimas iš konfliktiškos situacijos, keli gilūs įkvėpimai ir iškvėpimai bei pasakymas sau „vėl kilo ši situacija ir aš supykau; privalau išlikti rami; dabar nusiraminu ir grįžusi išspręsiu šią situaciją” (Jūs raskite žodžius, kurie veikia Jums). Padėti pasiekti nusiraminimą vien rašant atsakymą į Jūsų klausimą vargu ar įmanoma, todėl tam prireiks Jūsų pačios pastangų.
Be to, svarbu prisiminti, jog tuo metu, kai vaikas patiria intensyvias emocijas, jokie paaiškinimai neveikia (prisiminkite save rimtai supykusią – ar tuo metu veikia kitų patarimai?), vaikas (ir net suaugęs) nėra pajėgus racionaliai apdoroti informaciją, nes tuo metu valdo emocijos. Kitas efektyvus būdas – nukreipti vaiko dėmesį į kitą veiklą ar objektą tuomet, kai jis pyksta (pasikartosiu – tai darant ramiai).
Galima dukrai pasiūlyti tam tikrą veiklą, žaidimą, ar bet ką, kas jai patinka, bet jokiu būdu ne dėl to, kad ji demonstruoja pyktį, o su nuostata, jog jūs vaiko pykčio priepuolio net nepastebėjote ir į tai nereaguojate. Neretai vaiko pastangas toks būdas gali nuginkluoti. Dar vienas būdas – padėti vaikui mokytis valdyti savo emocijas ir impulsus (pvz., galima pasakyti „dabar būk kambaryje, kol nurimsi”).
Galėjimas suvaldyti kylančius impulsus yra svarbi 2-4 metų vaiko raidos užduotis, todėl mokymasis tvarkytis su pykčio priepuoliais gali tapti ne našta, o galimybe išmokti itin svarbias gyvenimo pamokas. Vėl gi – tą padaryti galima tik tuomet, kai Jūs esate vaikui pavyzdžiu kaip neskubėti supykti ir išlikti ramiai. Yra ir kitokių būdų bei patarimų, kuriuos galima rasti interneto platybėse, tačiau visų jų esmė – neleisti vaikui valdyti Jūsų. Jūs esate pirmosios ribos ir taisyklės, su kuriomis vaikas turi išmokti apsieiti ir jūsų santykis bus pavyzdys tam, kaip vaikas užaugęs priims ribas. Atminkite – kol vaiko elgesys pasiekia tikslą, tol jis kartojasi.
Ką daryti po pykčio priepuolio?
Svarbiausia – ko nedaryti, t. y. nepaskatinti tokio elgesio. Neparodyti vaikui, kad pykčiu jis gali pasiekti tai, ko nori. Priešingai, Jūsų dukra tik išmoks, kad toks elgesys yra efektyvus. Paskatinkite dukrą už tai, kad jai pavyko susivaldyti, už tai, kad apsimovė vieną kojinę (ar leido jums apmauti ją), pasidžiaukite, kai ji savarankiškai pavalgo neiškylant konfliktams, pastebėkite tas situacijas, kuriose dažniausiai kyla pykčio priepuoliai, tuomet, kai jie nekyla, kai dukrai pavyksta susitvarkyti su užduotimis ar jūsų taisyklėmis priimtinu būdu.
Ką daryti iki pykčio priepuolio?
Skirkite tikro laiko savo dukrai, kuriame dovanotumėte jai savo dėmesį, rūpestį, matymą jos pasaulio, pastebėjimus jos interesų, pasiekimų ir pasidžiaukite jais, paskatinkite ją, padrąsinkite. Leiskite paprastose situacijose dukrai rinktis („norėtum pieno ar sulčių? Bananų ar obuolių?”) ir taip patirti augančią autonomiją, atsirandantį „aš” jausmą.
Jeigu žinote, kad netrukus pateksite į situaciją, kurioje dukra gali patirti pykčio priepuolį, pasistenkite iš anksto ją nuraminti, nukreipti į jai įdomią veiklą, kalbėtis apie ką nors, kas jai įdomu. Vaikų dėmesys yra lengvai perkeliamas nuo vieno objekto prie kito, todėl kartais dukrą kalbinant apie pasakas ar lėles, ji gali net pati nepastebėjusi tapti aprengta arba apsirengusi. Įsiklausykite į vaiko poreikius bei norus (ar jie Jums nepriimtini? Kelia pasipiktinimą? Kiek dukrai tai svarbu? Ar tai mano, ar jos vertinimas?), pasistenkite atkreipti dėmesį į jos išsakomas svajones. Už viso to gali būti svarbi informacija, galimai padėsianti Jums geriau išgirsti bei suprasti dukrą. Galiausiai – turėkite aiškiais taisykles, elgesio normas namuose ir jų laikykitės. Tiek Jūs pati, tiek kiti šeimos nariai turi jų laikytis, nes tik tuomet galėsite tikėtis tinkamo elgesio iš dukros. Svarbiausia būti nuosekliam, kad vaikas galėtų gauti aiškumo tarp to, kas galima bei priimtina ir to, kas ne. Atsiminkite, jog prevencija visuomet yra vaisingiau už intervenciją, todėl didesnis rūpinimasis dukros gerove ir judviejų santykiu gali būti kur kas svarbesnis už išmokimą valdyti pykčio priepuolius.
