Redakcija gavo laišką, kuriame mama teiraujasi specialisto nuomonės apie atostogavimą be vaikų. Moteris svajoja apie atostogas tik dviese, tuo tarpu vyras nesutinka ir ragina drauge pasiimti abu vaikus.
Mama klausia:
„Planuojam vestuves su vyru kitais metais. Turim 2 vaikus, kitąmet, kai tuoksimės, mergytei bus 2,10 m, o berniukui – 1,4 m. Aš labai noriu išvykti medaus mėnesio tik dviese, o vyras nesuvokia, kaip galima palikti tokius mažus vaikus močiutei. Jis nori, kad vaikai kartu vyktų, bet čia jau bus joks poilsis ar medaus mėnuo. Bandymai išaiškinti vyrui, kad jiems nieko nenutiks, tampa barniu. Vyras kiauras dienas dirba ir su vaikais būna labai mažai. Kaip reiktų išaiškinti vyrui, kad vaikams nieko nenutiks su močiute?“.
Atsako Vaikų psichologijos ir psichoterapijos centro vaikų psichologė Eglė Dapkevičė.
Sveiki,
Dėkoju už klausimą. Pirmųjų atsiskyrimų tema yra aktuali kiekvienai šeimai, auginančiai mažus vaikus, nes jie kelia daugybę jausmų tiek vaikams, tiek tėvams. Tokiose situacijose tėvai atsiduria tarsi jausmų supynėse, kuomet svyruojama tarp poreikio ar būtinybės pabūti be vaikų ir nerimo juos palikti, todėl tai labai jautri tema, verčianti apmąstyti visus „už“ ir „prieš“.
Rašote, kad auginate du mažus vaikus tarp kurių 1,5 m skirtumas. Nors nenurodote tikslaus jų amžiaus dabar, iš pateikto konteksto spėju, kad jūsų vyresnioji dukra turėtų būti tik neseniai pradėjusi lankyti darželį, o sūnus dar kūdikis. Jei taip, panašu, kad šiuo metu susiduriate su visa puokšte motinystės iššūkių: patiriate pokyčius dėl šeimos pagausėjimo, tenka priimti naujus dukros vaidmenis, atsiradusius gimus broliui bei platesnėje socialinėje aplinkoje, jei lanko darželį, galiausiai pats kūdikio auginimas reikalauja daug emocinių išteklių, ypatingo atsidavimo ir kantrybės.
Skaitant laišką, atrodo, kad jaučiatės nusivylusi, nesuprasta, pavargusi ir stokojanti pagalbos iš vyro. Gali būti, kad atostogų, kurios bus tik kitais metais, tema jums yra tokia svarbi, todėl, kad matote jas kaip galimybę patenkinti būtent dabartinius savo poreikius. Neabejoju, kad poilsio jums reikia ypač šiuo metu, todėl noriu padrąsinti jus pažvelgti pirmiausia į dabartinę savo situaciją.
Pakvieskite savo partnerį diskusijai apie tai, kas vyksta dabar ir kas būtent šiuo metu sąlygoja jūsų troškimus, susijusius su ateitimi. Paprašykite artimųjų pagalbos ir pabandykite šiek tiek laiko skirti tik sau ar dviese su vyru be vaikų jau šiuo metu. Tai gali būti viena ar kelios valandos per dieną. Tėvams būtina pasirūpinti ne tik vaikų, bet ir savo poreikiais, nes jūsų savijauta turi didelės įtakos santykių su vaikais kokybei.
Dažniausiai abejonės, priimant sprendimą dėl atsiskyrimo, tėvus apninka dėl nerimo ir nežinomybės, kaip vaikai išgyvena atsiskyrimą ir kaip tai paveiks vėlesnį tarpusavio ryšį. Be abejonės, vaiko akimis, atsiskyrimas yra stresą keliantis įvykis. Ir nors tai yra neišvengiama patirtis, kokią reikšmę ji turės vaiko gyvenime priklauso nuo įvairių aplinkybių. Vienaip yra, kai vaikas su tėvais išsiskiria kelioms valandoms ir kitaip, kai savaitei. Vienaip yra, kai atsiskyrimą patiria vyresnio amžiaus vaikas ir kitaip, kai jaunesnio.
Tyrimai patvirtina, kad netgi vienos savaitės trukmės atsiskyrimas nuo mamos per pirmuosius dvejus vaiko gyvenimo metus turi tam tikrų neigiamų pasekmių vėliau. Taip yra dėl to, jog tai jautrus laikotarpis, kuomet formuojasi prieraišumas ir atsiskyrimai gali sutrikdyti jį. Mažų vaikų pasaulėvoka yra visiškai kitokia nei suaugusiųjų. Jie kitaip supranta laiko sąvoką, be to, nesuvokia, kad daiktui ar žmogui pranykus iš akiračio, šie nedingsta apskritai, o toliau egzistuoja. Tai reiškia, kad tokio amžiaus vaikams svarbu fiziškai matyti tėvus, kad suvoktų, jog jie pasiekiami.
Vaikai kitaip nei suaugę vertina ir atsiskyrimo priežastis dėl savo egocentriškumo, lemiančio, kad jie viską, kas vyksta, sieja su savimi. Tai gali lemti klaidingą vaiko įsitikinimą, kad tėvai išvyko, nes norėjo jį palikti arba dėl to, kad jis buvo negeras. Tokios vaikų nuostatos labai dažnai stebimos vykstant tėvų skyryboms. Žinoma, vaikui augant, jo pažintiniai gebėjimai vystymosi ir pasaulio suvokimas ima vis labiau panašėti į suaugusiojo, tačiau tai trunka nemažai laiko. Tik trečiaisiais gyvenimo metais vaikai vis tvirčiau pradeda suvokti, kad kitas fiziškai egzistuoja, nors ir nėra šalia ir kad emocine prasme išlieka yra toks pat. Tuomet vaikai pradeda suprasti, kad tėvai turi atskirą gyvenimą nuo jų ir juos myli, net kai nėra kartu.
Taigi žvelgiant iš vaiko pozicijų vertėtų per pirmuosius dvejus jo gyvenimo metus išvengti ilgesnių atsiskyrimų. Žinoma, kiekvienas vaikas yra unikalus, kiekvieno branda netolygi, todėl ir dviejų metų sukaktis nėra rodiklis, nulemiantis konkretaus vaiko emocinį pasirengimą atsiskirti nuo tėvų. Bet kokiu atveju, aktyvus tėvų vaidmuo paruošiant vaiką atsiskyrimui gali sušvelninti patiriamą stresą atsiskyrimo metu. Svarbu apie tai kalbėtis su vaikais jiems suprantama kalba, ir net jei atrodo, kad vaikas ne viską supranta, vis tiek reikia jam pranešti apie savo ketinimus. Atsiskyrimo nerimą mažina ir tai, jei vaikas paliekamas žmogaus, su kuriuo turi artimą santykį, priežiūrai, saugioje ir gerai jam pažįstamoje aplinkoje, geriausia, jei savo namuose. Svarbu atsiskyrimo laikotarpiu laikytis vaikams įprastos rutinos. Žinoma, atsiskyrimo metu padeda ir tarpusavio bendravimas naudojant šiuolaikines technologijas, kuomet galima pamatyti vieniems kitus bent jau ekrane.
Dar kartą norėčiau akcentuoti, jog svarbūs abiejų pusių – ir tėvų, ir vaikų poreikiai, todėl prieš priimant vieną ar kitą sprendimą, įvertinkite, kas geriausia. Linkiu jums suderinti savo ir savo vaikų poreikius taip, kad visi laimėtų!
