Vieną dieną susitikę vaikai gražiai žaidžia, kitą elgiasi tarsi būtų svetimi. Trečią dieną ir vėl vaikšto už rankų susikibę. Kaip formuojasi vaikų draugystė? Ar darželio draugai lieka svarbūs visą gyvenimą? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.
Ar trejų metų vaikui draugai jau reikalingi?
Trejų ketverių metų vaikai jau ieško draugų. Na, ne tokių, kokių ieškome mes, suaugusieji, o tiesiog žaidimo draugų. Jiems labai norisi turėti su kuo žaisti, o ir dauguma žaidimų yra tokių, kur turi dalyvauti keli vaikai. Lengviausia užmegzti draugiškus santykius bendraamžiams, todėl darželyje grupės ir yra formuojamos pagal vaikų amžių. To paties amžiaus vaikai yra panašiai emociškai subrendę, jų gebėjimai panašūs ir jie greitai vienas su kitu randa bendrą kalbą, o iškilus nesklandumams ir susitaria. Kai bendrauja vienodo amžiaus vaikai, jų tarpe nebūna labai išsiskiriančių, dominuojančių vaikų. Aišku, yra aktyvių vaikų, kurie tampa lyderiais, bet nėra tokio dominavimo, kuris kitus vaikus slopina ir slegia.
Darželyje būna ir mišraus amžiaus grupių. Kokie yra vyresnių ir jaunesnių vaikų santykiai?
Jie kitaip bendrauja. Vyresni vaikai dominuoja prieš mažuosius jau vien dėl amžiaus ir fizinės bei intelektualinės raidos skirtumų. Darželinukams svarbus ne tik protas, bet ir jėga. Jie nori išbandyti, kaip gali kitus įtakoti – pastumti, pagriebti, patempti, pargriauti. Vyresni vaikai gali net ir sužaloti mažuosius, todėl panašaus amžiaus vaikų grupės yra geriausios. Tiesiog vaikai turi galimybę užmegzti geresnius santykius.
Kartais vaikai draugais pavadina visą darželio grupę. Kas lemia, kad turi ne vieną tikrą draugą, o visą grupę, arba kartais vieną dieną – vieną, kitą dieną – jau kitą.
Vaikas draugu pavadina tą, kuris su juo pasidalina žaislu ar saldainiu, bet jei paklausite, koks to draugo vardas, gali ir nežinoti. Nes ta draugystė yra momentinė, laikina. Kita vertus, vaikai dar tik mokosi bendradarbiauti, susidraugauti, susipažinti, komunikuoti ir jų draugystės ryšiai neparemti jokiomis vertybėmis. Pagrindinė draugystės priežastis yra ta, kad kitas vaikas nori kartu žaisti, neatstumia, pasidalina žaislais. Pasikalbėti kokiomis temomis trejų ketverių metų vaikai dar nesugeba ir tai nėra svarbu užmezgant draugystę. Draugu mažylis pavadins tą, su kuriuo galės kažką veikti, bėgioti, žaisti.
Dirbdama darželyje pastebėjau, kad aktyvesni vaikai, net sakyčiau padaužos, kartu būna ir labiau išradingi. Su jais visi kiti labiau nori bendrauti, draugauti, nes jų draugijoje būna įdomu ir nenuobodu. Nesvarbu, kad šunybes krečia, svarbiausia, kad yra smagu. Mažas vaikas dar nelabai skiria, kas yra gerai, o kas negerai, jam svarbiausia, kad būtų smagu. Taigi tas vaikas, kuris sugeba ir moka sugalvoti kažkokį žaidimus, suburti vaikus bendrai veiklai visada bus populiaresnis ir su juo daugiau kas norės draugauti.
Kada mergaitės pradeda draugauti su mergaitėmis, o berniukai su berniukais? Kol maži, ko gero, nelabai kreipia dėmesį į lytį?
3-4 metų amžiaus vaikams lytiškumas dar nėra svarbus. O štai 5-6 metų vaikai dažniausiai žaidžia su tos pačios lyties atstovais. Iki šio amžiaus labai sėkmingai gali draugauti tiek su berniukais, tiek su mergaitėmis. Būna mergaičių, kurios visą vaikystę daugiau žaidžia su berniukais (kaip ir berniukų mieliau laiką leidžiančių mergaičių tarpe). Iš dalies tai gali lemti prigimtis, iš dalies – namuose susiformavę stereotipai. Pavyzdžiui, jeigu berniukas namuose daugiausiai laiko praleidžia su mama, tai jam moteriška veikla ir moteriškas bendravimo būdas yra priimtinesnis. Juk berniukai tarpusavy nuolat konkuruoja, jų veikloje yra daugiau agresijos, mergaitės daugiau bendradarbiauja, labiau nori ką nors daryti kartu, jos jautresnės, moka atjausti. Tas pats pasakytina ir apie mergaites, kurios auga kartu su broliais, dūksta kartu su jais. Joms berniukiški žaidimai ir bendravimo būdas bus priimtinesnis ir darželyje geriau jausis berniukų tarpe.
Manau, mes per daug dėmesio skiriame lytiškumui, nuo mažens vaikus mokome, kas tinka mergaitei, o kas – berniukui. Ateina laikas, kai vaikas pats pradeda domėtis savo lytimi, savo tapatybe ir tai nutinka apie trečiuosius gyvenimo metus, tačiau tokio amžiaus vaikams dar patinka įvairi veikla – tiek berniukiška, tiek mergaitiška. Labiau tapatybė susiformuoja apie 5-6 metus. Ir tada pradinukė mergaitė labai nenori sėdėti viename suole su berniuku arba atvirkščiai. Vaikai net jaučiasi pažeminti, jei yra susodinami su priešingos lyties atstovais. Bet paauglystėje berniukai jau veržiasi sėdėti su mergaitėmis.
Kažin, ar įmanoma nevienodo amžiaus vaikų draugystė, ypač tuo metu, kai vienas išeina į mokyklą, o kitas dar lieka minti darželio slenksčio?
Manau, kad tokia draugystė neilgalaikė ir nutrūksta vienam vaikui išėjus į mokyklą. Nes, kaip minėjau, vaikų draugystės yra grindžiamos bendra veikla. Neseniai kalbėjausi su viena pedagoge, kuri sakė, jog pastebi vis daugiau keistų vaikiškų draugysčių, ypač tarp berniukų, kai amžiaus skirtumas tarp vaikų 3 ar 5 metai. Šios draugystės labai savotiškos, nes vaikai sėdi prie kompiuterio ir kartu žaidžia kompiuterinius žaidimus. Jie tarpusavyje nebendrauja, bet kartu bendrauja su kompiuteriu ir žaidimų herojais. Vaikai tai vadina draugyste. Tokia „draugystė“ gali tęstis ilgą laiką. Galima sakyti, kad tai naujoviška draugystės rūšis, kai gali bendrauti skirtingo amžiaus, skirtingai fiziškai išsivystę, skirtingų žinių ir vertybių vaikai. Vaikas gali įsivaizduoti, kad turi labai daug draugų, ir yra įsitikinęs, kad tai tiesa, nors tų „draugų“ gal ir akyse nėra matęs. Tokia draugystė labai trapi, palaikoma tik vieno bendro intereso. Mergaitės taip pat žaidžia kompiuterinius žaidimus, tačiau virtualiai bendrauja gal kiek mažiau nei berniukai, nes joms svarbesnis emocinis ryšys, joms svarbu, kad draugė išklausė ir ją suprato. Draugystės sąvoka šiais laikais labai keičiasi.
Draugystė gal sustiprėja mokykloje, kai vaikai ateina į svečius vienas pas kitą, kai kartu ruošia pamokas…?
Taip, jeigu vis dar vaikšto vieni pas kitus kartu ruošti pamokų. Mūsų kartos vaikai labai daug laiko praleisdavo kartu žaisdami kieme. Jie pažinojo draugų šeimas, žinojo jų istorijas, kartu kurdavo, statydavo namus medžiuose, žodžiu turėjo atskirą savo gyvenimą. Jų žaidimai buvo grįsti fantazija, bendra veikla. Jei kuris vaikas būdavo kūrybingesnis, pas jį mielai rinkdavosi kiti vaikai.
Vaikišką draugystę labai stiprina bendro priešo turėjimas. Mūsų laikais tas priešas būdavo, pavyzdžiui, vaikai iš kito kiemo. Tai būdavo stiprus pagrindas formuotis draugystei. O kadangi ilgainiui jo nebelieka, mažų vaikų draugystės labai retai išlieka visą gyvenimą. Dažniau visą gyvenimą mus lydi mokyklos ir studijų laikų draugai. Vaikiškos draugystės yra labai trapios ir priklauso nuo to, ar kitas pasidalino žaislais, ar ne, norėjo kartu žaisti ar ne. Todėl uždariems vaikams yra labai sunku, jie nemoka kartu žaisti, tampa atstumti. Tada krenta vaiko savivertė. Nes jis, nors ir nedrįsta, vis tiek nori kartu žaisti. Vaikas galvoja taip: jeigu kitas kartu su manimi žaidžia, reiškia, esu geras. Todėl taip svarbu, kad turėtų su kuo dūkti, siausti ir bendrauti.
