Dviejų sūnų mama, žurnalistė Rūta Lapė – apie mamas, „supermamas“ ir moters pasikeitimus po gimdymo.
Vaikų susilaukusios moterys su šiais gyvenimo pokyčiais labai dažnai sulaukia ir nemažos kritiško požiūrio lavinos savo atžvilgiu – labai retai epitetai “supermama” ar “namų šeimininkė” reiškia ką nors gero. Tačiau jeigu vaikų neturintys žmonės žinotų, ką iš tiesų mes, mamos, kartais apie juos galvojame, nekęstų mūsų dvigubai.
Jei šiuo metu laukiatės, ir jūsų draugės jus guodžia – nebijok, gyvenimas beveik nepasikeis, jos labai begėdiškai jums meluoja. Jūsų gyvenimas tapus mama pasikeis negrįžtamai. Taip, gal ir galėsite kartas nuo karto palikti mažylį rūpestingai močiutei ar auklei, bet gali būti, kad tiesiog nebenorėsite.
Kad ir kokį įdomų gyvenimą būtume gyvenusios iki sulaukiant šeimos pagausėjimo, tapus mama kažkodėl pasikeičia požiūris į viską, kas jums buvo svarbu iki šiol. Vyrams to nesuprasti. Maniškis yra kategoriškai nusprendęs, kad moterims po gimdymo suskystėja protas. Tebūnie, galbūt jis netgi teisus. Matyt, gamta ne veltui mums “instaliavo” šį instinktą, kad tinkamai rūpintumėmės savo palikuonimis.
Neseniai mane bičiulės labai uoliai įkalbinėjo mergaitiškai lėkti pašildyti šonų kažkur į Viduržemio jūros pakrantę: “Negi nepažiūrės vyras tų vaikų keletą dienelių?”, – sako jos. Mintyse dėlioju planą – teoriškai viskas kaip ir įmanoma, bet širdy labai keistas jausmas – aš niekur nenoriu.
Niekada gyvenime nebūčiau pagalvojusi, kad nebenorėsiu pasinerti į naktinį Vilniaus gyvenimą. Arba norėsiu labai retai. Tiesiog dėl nesuvokiamų priežasčių iki tol tokie svarbūs dalykai pasidaro paprasčiausiai beprasmiški. Kad ir kaip neromantiškai skambėtų, būnant mama net penkiasdešimtoji šį mėnesį išvirta košės porcija atrodo prasmingesnė už taurę vyno visų mūsų pamėgtam “In vino”.
Kad ir kokį įdomų gyvenimą būtume gyvenusios iki sulaukiant šeimos pagausėjimo, tapus mama kažkodėl pasikeičia požiūris į viską, kas jums buvo svarbu iki šiol. Vyrams to nesuprasti.Rūta LAPĖ
O kartais taip būna, kad imi ir ilgai besiruošusi išleki porai valandų „apsiuostyti“ tame naktiniame mieste. Bet kartais vietoj siautulingo vakaro užeina keista melancholija – rodos, tiek laukei, tiek ruošeisi, kad patirtum tą saldų palaimingą “kaip tais neatmenamais jaunystės laikais” jausmą, o užėjus į vieną ar kitą seną gerą erdvę supranti, kad nieko nepraleidai – viskas ten po senovei – tie patys veidai (tik jau mažulėlę senstelėję), ir patys pokalbiai. Atmintis, begėdė, gerokai pagražino ir iškreipė prisiminimus.
Tačiau čia ir atsiranda didysis mamų susireikšminimo pavojus – kai giliai viduje viskas, ką veikia vaikų neturintys bičiuliai, tau atrodo paprasčiausiai beprasmiška. Ir linksmybės iki išnaktų, ir viršvalandžiai vardan kelių šimtų papildomų eurų, kuriuos tuoj pat išleisi smegenų pailsinimui kokiam nors Spa ar bariuke.
Jei jau visai atvirai, šaunant darsyk sau į koją, mane apima toks keistas jausmas, kai socialiniame tinkle pamatau kokio nors pažįstamo nuotrauką iš sporto salės – man taip sunku suprasti, kad žmonės kasdien po valandą ar kelias praleidžia sporto salėje vien dėl dailesnio kūno, ar kad sudegintų į skrandį patekusias dienos nuodėmes. Mamoms, jei vaikai judrūs ir reikalaujantys daug dėmesio, nieko papildomai daryti nereikia – jos paprasčiausiai neturi kada pavalgyti. Ir ne, tų super ekologiškos košės likučių pusryčiams ar troškintų brokolių pietums vistiek nesinori (nesuvokiu, kaip tos košės vaikams nepabosta – aš negaliu į jas net žiūrėti).
Matote, kokiu baisiu susireikšminimu kvepia dar vienas pavyzdys. Mes, mamos, išties kartais jaučiamės pranašesnėmis už visus likusius mirtinguosius. O visai be reikalo. Juk vaikų turėjimas – tiesiog kiekvieno pasirinkimas.
