Šią savaitę pakvietėme mamas prisiminti vieną svarbiausių darbų, kuris laukia pagimdžius – išrinkti kūdikiui vardą. Kaip parodė mamų apklausa, vardai mažyliui renkami įvairiai – ir jau pagimdžius, ir nėštumo metu, ir dar net neplanuojant vaikų.
Inga:
Mano dukros vardas yra Gustė. Aš su vyru, dabar jau buvusiu, rinkome vardą tik mergaitei, nes jau iš anksto žinojome, kas gims. Svarstėme, gal pavadinti savo dukrelę Erika, Aiva, Mante, bet nei vienas iš šių vardų jai netiko.
Kai tik gimė mano dukrytė, vos tik man ją padėjo ant krūtinės, jai Gustės vardas pats “prilipo”, kitokio net nebesvarstėme. Mano buvusios bendradarbės anūkės vardas buvo Gustė, tai taip man tas vardas įstrigo, galbūt, dėl to ir pavadinau savo dukrelę tuo vardu. O gal tai tik sutapimas…
Ivona:
Mūsų dukrytės vardas Gabrielė. Iki gimimo šis vardas buvo galimų vardų sąraše, bet nebuvo pirmoje vietoje (berods, buvo trečias ar ketvirtas). Vardas Gabrielė man patiko jau paauglystėje, visada sakiau, kad jei kada ir turėsiu dukrytę, tai ji bus vardu Gabrielė. Bet laikai keičiasi, keičiasi ir nuomonė bei aplinkybės.
Kai su vyru sužinojome, kad laukiamės dukrytės, pasiūliau Gabrielės vardą, bet jam nepatiko ( nes tiesiog nepatiko). Be to, jis šiandien itin populiarus ir dažnas. Todėl sąraše šį vardą palikom (dėl manęs), bet rimtai apie jį nesvarstėm.
Kai pagimdžiau, buvom sugalvoję kitą vardą, bet tiesą sakant, nelabai jis “lipo” prie mūsų mažylės, o dar jį pakritikavo vyro mama, kad per ilgas, neskamba su pavarde, o ir kažkas giminėje jau kažką taip jau pavadino… Na, ir ką? Reikėjo vėl galvoti iš naujo.
Sėdim su vyru palatoje, sakau: “vardink, kokie tau patinka, rinksimės”, vyras ir vieną, ir kitą, ir dar kelis sako. Ir tik ištarė “Gabrielė “, mūsų dukrytė tik ” šypt, šypt” (taip švelniai šyptelėjo). “Oho”, – sakau, – čia kaip koks ženklas”. Tada vyras vėl sako : “Gabrielė“, o ji vėl tik šypt… Tai jau taip ir supratom, kad su likimu nepasiginčysi, taigi, sau vardą mūsų dukrytė išsirinko pati .
Vaiva:
Mūsų dukrytės vardas Odrė. Ieškojau vaikui tokio vardo, kurio nebūtų galima iškraipyti ar dar kažkaip sutrumpinti. Visą nėštumą skaičiau, ieškojau, rinkausi, ir šis vardas man labiausiai patiko, jis gražiai skambėjo. Tik dukrytės tėtis purtėsi: „Tikrai Odre nebus”. Todėl turėjom ir kitą, atsarginį vardo variantą. Bet tuo momentu, kai dukrytė gimė ir gydytojas paklausė, kuo vardu ji bus, aš tylėjau, o vyras pasakė: „Odrė!”
Vaida:
Mūsų mažylės vardas Darija, jis yra retokas, bent jau pagal vardų statistiką. Mes varduką išrinkom dar prieš gimstant dukrytei, jei atvirai, tai dar net nežinojom kūdikio lyties, tik mano motiniška širdis jautė, kad po širdimi gyvena mergytė. Berniukiško vardo net nerinkom, tik mergaitei. Norėjom reto, nenuvalkioto vardo. Vardą rinkom ir iš vardyno. Taip pat buvo, kad išgirstu kokį įdomų sakant ir įsidėmiu. Po to peržiūrėjau vardus iš D raidės ir man labai patiko Darija. Kadangi dukrytės tėčio vardas Darius, tai buvo idealiausias vardas mažylei.
Vardas, žinoma, labiausiai patiko tėveliui, jis net nosį truputį užrietė. Kai gimė mažylė ir atvažiavo vyras į ligoninę, jis pirmiausia paklausė, ar tikrai bus Darija, ar gal jau jis nebetinka? Bet aš nusprendžiau, kad šis vardas jai labai tinka, ir ji bus mūsų mažytė Darytė.
Olga:
Mūsų dukrytė Amelija. Iš anksto nusprendėme neklausti vaikelio lyties, todėl teko galvoti vardus tiek berniukui, tiek mergaitei. Iki gimdymo buvome išrinkę du vardus mergaitei, dėl berniuko vardo niekaip nesutarėme. Vardas Amelija dar iki laukiantis patiko. Pasiūliau vyrui – jam irgi šis vardas buvo prie širdies. Galutinai niekaip negalėjom apsispręsti, ieškojau vardų įvairiuose lietuviškuose ir užsienio žodynuose, tačiau niekas “nelipo”. Be to, norėjom universalaus vardo, kurį nesunku ištarti bet kuria kalba, kuris derėtų prie nelietuviškos pavardės.
Vardas Amelija patiko, tačiau gąsdino vis didėjantis šio vardo populiarumas, nenorėjom, kad būtų labai dažnas vardas. Tačiau kai pamatėme savo mergytę, iškart nusprendėme, jog ji bus Amelija, kitas vardas jai tiesiog netiko!
Simona:
Mūsų sūnus yra Aistis. Jam vardą išrinkome dar iki gimdymo. Apie šį vardą su vyru svajojome labai seniai – dar net susituokę nebuvome. Abiems patinka lietuvių kilmės vardai, turintys prasmę. Pamenu, trejus metus iš eilės ant sieninio kalendoriaus rašydavausi vardus, kurie mums patinka ir kaip norėtume pavadinti vaikutį. Atėjus Naujiems metams ant naujo kalendoriaus perrašau vardus (kai kurių neperrašydavau, nes nepatikdavo…) Berniukiški vardai buvo vos keli, bet pirmoje vietoje visada buvo Aistis. Vos pastojusi jaučiau, kad bus sūnelis, o po ultragarsinio tyrimo pilvelį jau vadinome Aistuko vardu.
Neringa:
Mūsų sūnūs yra Tajus ir Adrijus. Kai tik pastojau, tiek su pirmu, tiek su antru nėštumu, vardus kartu su vyru vaikams rinkome iš anksto, norėjom, kad jie, atėję į šį pasaulį, turėtų iš karto vardą. Norėjosi vaikams duoti retesnius vardus, kad aplink nebūtų daug vienodų.
Vardo rinkimas vaikui – labai atsakingas ir rimtas darbas: aš ant popieriaus lapo surašydavau man patinkančius vardus berniukui ir mergaitei, po o kokius 10, tada su vyru susėsdavome ir diskutuodavome. Pirmajam sūnui vardą išrinko vyras, man jis irgi labai aptiko. Jau ligoninės palatoje buvo parašyta Tajus. Vardas gražiai skambėjo ir derėjo prie pavardės.
Tik gimęs jis mažai miegojo, buvo verksniukas, todėl juokais sakydavau, kad ne tą vardą pasirinkome, reikėjo pavadinti Viesulu ar Tornadu. Laukiantis antrojo darėme tą patį – surašiau ant lapelio 10 berniukiškų vardų (žinojom nuo pradžių, kad bus berniukas). Gimus Adrijui, dar patys šiek tiek laužėme liežuvį, nes jis ilgesnis už Tajaus. Nuėjus jo registruoti, darbuotoja perklausė, ar tikrai tokį retą vardą duosime. Bet mes jau prieš gimdymą buvome apsisprendę, todėl nepersigalvojome. Dabar būna smagu, kai žmonės paklausia, iš kur tokie sūnų vardai, įdomūs ir ne tokie įprasti, kaip kitų.
Dovilė:
Mūsų vaikai yra Martynas ir Ieva. Buvome iš anksto su vyru sutarę, kad sūnui vardą rinksiu aš, o mergaitei – jis. Pirmą kartą laukiantis specialiai nesinorėjo žinoti vaiko lyties, todėl iki galo taip ir nežinojome. Ir vardų kažkaip nesinorėjo iš anksto rinkti. Vyras berniukui siūlė Jonas, kaip jo senelis ir prosenelis, bet man nelabai norėjosi. Gimus sūnui, aš pasiūliau pavadinti jį Martynu. Man atrodė tai ir vyriškas, ir ne per grubus vardas berniukui. Vyras sutiko.
Laukiantis antrą kartą jau žinojom, kad bus mergaitė, taigi, aš nesukau galvos dėl vardo, juk rinks vyras. Po gimdymo jis atėjo į ligoninę su trim užrašytais mergaičių vardais, sakydamas, kad visi trys jam vienodai gražūs, ir aš iš jų galiu pasirinkti. Tiesa sakant, nei vienas iš tų trijų vardų nebuvo mano svajonių vardas mergaitei, bet Ieva skambėjo gražiausiai. Taip auginame ir Ievutę.
Kristina:
Auginame sūnų Arminą. Tai mūsų pirmasis vaikas, todėl vardą jam rinkome iš anksto, vos pastojus. Vyras siūlė tokius labai populiarius ir tradicinius vardus, man norėjosi įmantresnio. Taip iki gimdymo ir nesutarėme dėl to. Kai vaikas gimė, ligoninėje neskubėjome jo kažkaip vadinti. „Pupsikas”, – vadinome mažutį.
Grįžę namo jau rimtai užsiimėme vardo paieškomis. Sugalvojome taip – tegul vaikas pats išsirenka sau vardą. Surašėme ant popieriaus keturis vardus, sukarpėme juos ir laikydami sūnelį ant rankų jam prieš akis padėjome tuos lapus. Sutarėme, į kokį vardą jis pirma bakstels ranka, tas ir bus. Bakstelėjo į Arminą, tai juo ir pavadinome. Tai, beje, buvo mano pasiūlytasis vardas, todėl aš labai laiminga. Man atrodo, tai pakankamai retas, bet lietuviškas vardas.
