Perdegimo sindromas yra viena iš pačių opiausių problemų, kurias savo praktikoje patiria auklėtojai ir mokytojai. Daugybė švietimo specialistų visame pasaulyje sako, kad darželis ar mokykla gali tapti labai sunkia darbo vieta, kai negauni tinkamos emocinės ir profesinės paramos.
Vytis Valantinas, klinikinis psichologas, psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai kabinetas
Auklėtojams ir mokytojams, net labiau nei kitų profesijų žmonėms, gali būti sunku kreiptis reikalingos pagalbos, sunku atrasti jiems priimtinus pagalbos šaltinius ir suteikti paramą savo kolegoms, kurie patiria sunkumų. Ir tai nenuostabu, juk šie žmonės visuomenėje dažnai matomi kaip paramos ir pagalbos vaikams bei tėvams teikėjai, jų problemų sprendimo ekspertai.
Šis straipsnis parašytas rūpinantis Lietuvoje dirbančiais auklėtojais, jame aptariama perdegimo problematika, diskutuojama apie pagalbos ugdymo specialistams būtinybę ir galimybes.
Kas yra švietimo profesionalų perdegimas ir kodėl jis ištinka?
Perdegimas – tai išsekimo ir profesinės nesėkmės išgyvenimo situacija. Auklėtojas ar mokytojas ima pastebėti tris rimtus dalykus: pirma, jis jaučiasi pavargęs ir išsekęs fiziškai ir emociškai; antra, jis jaučiasi abejingas, nebeturi jėgų nuoširdžiai domėtis savo ugdytiniais, rūpintis ir šiltai bendrauti su vaikais; trečia, yra labai nepatenkintas savo darbo rezultatais.
Perdegimas – tai išsekimo ir profesinės nesėkmės išgyvenimo situacija. Auklėtojas ar mokytojas ima pastebėti tris rimtus dalykus: pirma, jis jaučiasi pavargęs ir išsekęs fiziškai ir emociškai; antra, jis jaučiasi abejingas, nebeturi jėgų nuoširdžiai domėtis savo ugdytiniais, rūpintis ir šiltai bendrauti su vaikais; trečia, yra labai nepatenkintas savo darbo rezultatais.Klinikinis psichologas Vytis Valantinas
Viena iš labiausiai pripažintų perdegimo tyrėjų pasaulyje C. Maslach šią situaciją apibūdina kaip psichologinį sindromą, specialistui reaguojant į nuolatinius tarpasmeninius stresorius darbe – tai vadinamoji emocinio išsekimo, depersonalizacijos ir efektyvumo sumažėjimo triada.
S. Freudas yra pavadinęs švietėjų (mokytojų, auklėtojų, dėstytojų) darbą „neįmanoma profesija”. Kitos dvi nepaprastai sunkios profesijos, kurias jis išskyrė, tai – gydytojai ir politikai. Auklėtojai savo darbe kasdien susiduria su daugybe rizikos veiksnių, kurie kelia grėsmę jų psichikos sveikatai.
Dirbti auklėtoju – tai reiškia:
-
nuolat susidurti su vaikų elgesio ir emocinėmis problemomis;
-
girdėti didelius tėvų ir administracijos lūkesčius;
-
patirti „emocinį krūvį”, kuris atima jėgas bendrauti po darbo;
-
prisiimti atsakomybę už vaikų sveikatą ir gerovę jiems būnant darželyje, būti nuolat pasirengus tinkamai reaguoti į riziką ir pavojus;
-
patirti, kad tėvai kartais gali pykti, būti priešiški, atmesti auklėtojo pastangas, kaltinti auklėtoją; tenka nuolat palaikyti kokybišką profesinį bendravimą, nepaisant to, kaip elgiasi vaikas, būtina atlaikyti jo provokuojamą elgesį;
-
būtina nuolat būti pasirengusiam kūrybingai veiklai, vis iš naujo patraukti ir išlaikyti vaikų dėmesį;
-
dirbti triukšmingoje aplinkoje ir tai toleruoti;
-
patirti finansinių sunkumų dėl nedidelio darbo užmokesčio;
-
darželio ištekliai yra riboti, patalpos ir priemonės gali būti skurdžios, tad iškyla poreikis savo lėšomis jas turtinti.
Šių profesijos ypatumų sąrašą tikrai galima tęsti, tačiau dėl straipsnio apimties ribų turime sustoti. Auklėtojo darbas – be galo svarbi, tačiau taip pat sunki ir alinanti profesija.
Ką žinome apie perdegimo pasekmes?
Turima daug duomenų, kad perdegimas yra susijęs su ugdymo paslaugų kokybės kritimu, su darbo praleidimu be pateisinamos priežasties, padidėjusiu alkoholio, tabako gaminių ir psichotropinių vaistų vartojimu. Šiuo metu vis dar trūksta įrodymų, kad specialistų kaitą, išėjimą iš darbo ar net profesijos keitimą galėtume išskirtinai sieti su perdegimo sindromu, bet apie tokią tikimybę mokslinėje ir švietimo politikų bendruomenėje vis labiau diskutuojama. Svarstoma, kad ugdymo įstaiga, kurioje darbas organizuojamas orientuojantis į kuo didesnį ugdomų vaikų skaičių, tampa labai sunkia vieta dirbti.
Kaip galima išvengti perdegimo?
Netikėkite auklėtojais, vaikais, tėvais ar draugais, kurie Jus perdėm idealizuoja arba smerkia. Jūs nesate nei Dievas, nei velnias. Darbas su vaikais – tai viena iš svarbiausių ir sunkiausių pasaulio profesijų, kurioje periodiškai pasitaiko sunkių ir pakilių laikotarpių.Klinikinis psichologas Vytis Valantinas
Vengti (perdegimo ar kokio nors kito dalyko) yra gana netikusi strategija, siekiant padėti sau, ir ugdymo specialistai tą gerai žino iš savo profesinių studijų. Reikia ne vengti, bet siekti savo sveikatos puoselėjimu ir atsparumo stiprinimu grįstos profesinės praktikos. Pažangu, kad šiuo metu Lietuvoje jau pradedamos rengti perdegimo prevencinės grupės auklėtojams ir mokytojams.
Taip pat – seminarai ugdymo įstaigų direktoriams, kuriuose mokoma, kaip kurti funkcionuojančią darbuotojų tarpusavio paramos sistemą, kaip palaikyti darbo aplinką, kurioje stiprinama ir tausojama auklėtojų ir mokytojų psichikos sveikata, skatinamas jų atsparumas. Įstaigų direktoriams ir jų pavaduotojams taip pat svarbu gauti asmeninių rekomendacijų, kurios daro vadovavimą ugdymo įstaigai lengvesnį.
Kai auklėtojas neturi galimybės dalyvauti seminaruose ir gauti žinių apie rūpinimąsi savo psichikos sveikata, praverčia nemažai dalykų, kuriuos jis gali padaryti pats.
Ko imtis nedelsiant, jei jautiesi blogai dirbdamas darželyje?
Jei Jūs jaučiate dalykus, apie kuriuos rašyta straipsnio pradžioje, ir neturite galimybės dalyvauti prevencinėje-mokomojoje veikloje, neišsigąskite. Svarbiausia, ką turite žinoti, – perdegimas nėra „baigtinė būklė”; tai dažnai pasitaikanti ir įveikiama situacija. Štai svarbiausi dalykai, kuriuos Jūs galite padaryti patys, jei nerimaujate dėl savo savijautos ir emocinės pusiausvyros:
-
Nebijokite kreiptis pagalbos į psichologą. Auklėtojo darbo praktika – tai daug specialisto išgalių reikalingas ir neretai alinantis darbas. Auklėtojai ir mokytojai kartais galvoja, kad jie gali būti tik pagalbos teikėjai, bet ne gavėjai, ne tie, kuriais domimasi ir rūpinamasi. Tai netiesa. Švietimo specialistų gyvenime yra būtini abu šie vaidmenys: ir paramos teikėjo, ir gavėjo. Didelis disbalansas paramos teikimo arba gavimo situacijoje gali auklėtojui baigtis vienatve ir išsekimu. Pasistenkite susisiekti su psichologu, kuris išmano pedagoginio darbo specifiką ir galės Jums padėti.
-
Atminkite, kad yra dvi grupės būdų atitrūkti nuo darbo: sveikatą griaunantys ir sveikatą stiprinantys būdai. Sveikatą griaunantys dalykai – tai alkoholis ir vienuma. Darbe persitempęs žmogus jaučia didžiulę pagundą pasinerti į šiuos dalykus, nes viliasi, kad jie suteiks greitą palengvėjimą ir užsimiršimą. Tai netiesa. Alkoholis yra viena iš pavojingiausių psichotropinių medžiagų pasaulyje, kuri labai greitai pažeidžia psichikos sveikatą, blogina savijautą ir gilina specialisto krizę. Sveikatą stiprinantys užsiėmimai – tai veiklos, kurios teikia Jums džiaugsmą ir kurioms privalote pasilikti laiko šalia savo profesijos. Jos gali būti labai įvairios.
-
Stenkitės, kad nedarbo aplinkoje galėtumėte imtis sau malonios veiklos ir ritualų: muzika, maisto gaminimas, buvimas gamtoje, meditacija ar kt. Psichologai kartais juokauja, kad yra dvi paprastos strategijos, siekiant jaustis gerai: pirma, laisvalaikiu veikti malonius dalykus arba, antra, veikti įprastus dalykus maloniai.
-
Nedarbo metu išlaikykite bendravimą su žmonėmis, kurie nėra auklėtojai ar pedagogai. Laisvalaikio susitikimai su savo profesijos atstovais nesunkiai gali baigtis darbo grupėmis, kuriose diskutuojate apie vaikų problemas. Kai auklėtojų paklausiama, ką jie veikia susitikę su savo kolegomis, neretai jie atsako: „Po 10 minučių pradedame kalbėtis apie vaikus ir kaip jiems padėti.”
-
Stebėkite, ar su ugdomojo darbo praktikos metais nemažėja draugų skaičius; stenkitės palaikyti su draugais ryšius. Darbo metu stenkitės turėti pertraukėlių, įtraukite į darbotvarkę trumpus pokalbius telefonu su šeima ir draugais. Ši už profesijos ribų esanti gyvenimo dalis veikia kaip apsauginis veiksnys, neapleiskite jos.
-
Iš visų jėgų saugokite asmeninį laiką, stenkitės, kad jis teiktų Jums malonumą. Po darbo, savaitgaliais, per atostogas venkite traumuojančių renginių – žiūrėti siaubo filmus, skaityti apie aštrius provokuojančius įvykius, tragedijas ir kt. Daugybę „aštrių” pojūčių Jūs ir taip patiriate savo darbe, siekdami užtikrinti vaikų saugumą.
-
Po darbo stenkitės „išeiti” iš auklėtojo vaidmens, taip gausite nepaprastai vertingą gyvenimo patirtį, kurią teikia spontaniškas bendravimas. Stenkitės nemokyti ir neauklėti vaikų įvairių švenčių ir susitikimų metu, net jei to Jūsų prašo draugai.
-
Atminkite, kad psichika yra tarsi raitelis, jojantis ant mūsų kūno ir Jums svarbu pasirūpinti fizine savo sveikata, jei norite jaustis gerai ir kad sektųsi darbas. Miegas, fizinis aktyvumas, tinkama mityba ir pakankamas poilsis yra svarbiausi rūpinimosi savo sveikata elementai. Tyrimų rezultatai rodo, kad auklėtojai, mokytojai, dėstytojai visame pasaulyje dar prisimena, kad jiems reikia pavalgyti, bet miega nuolat per mažai. O juk miegas – toks pat svarbus gyvybinis, jėgas atstatantis šaltinis, kaip ir maistas.
-
Mokykitės veiksmingų darbe su vaikais ir tėvais iškylančių problemų sprendimo būdų, atsisakykite neveiksmingų: šaukimo, kaltinimo, nes autoritarinis auklėjimo būdas neretai sukelia auklėtojui nemigą, nerimą, depresiją, be to, – kenkia ir vaikų sveikatai.
-
Stebėkite savo mintis ir, jei aptinkate bent vieną iš šių penkių („Man privalo sektis su visais mano ugdytiniais”, „Aš turiu būti vienas iš pačių geriausių auklėtojų”, „Dauguma auklėtinių ir tėvų turi mane gerbti ir mėgti”, „Aš labai daug dirbu, todėl visi mano auklėtiniai turi elgtis gerai ir daryti pažangą”, „Aš visada turiu gerai jaustis ir gerai atrodyti darbe”), būtinai kreipkitės pagalbos į psichologą. Šios idealizuotos mintys (apie jas daug rašė pasaulinio garso psichoterapeutas Albertas Ellis) gali artinti Jus išsekimo link, nes kuria tobulos, tikrovėje tikriausiai nesamos, ugdymo praktikos viziją.
-
Nuolat ieškokite galimybių suburti kolegų komandas darbui su itin sunkiais vaikų elgesio atvejais darželyje. Jei reikia, pasikvieskite į tokias grupes specialistų. Skatinkite formuluoti realistinius tikslus ir veiksmingus veiklos uždavinius, ypač jauniems auklėtojams, kurie savarankiškai linkę kelti idealistinius tikslus.
-
Netikėkite auklėtojais, vaikais, tėvais ar draugais, kurie Jus perdėm idealizuoja arba smerkia. Jūs nesate nei Dievas, nei velnias. Darbas su vaikais – tai viena iš svarbiausių ir sunkiausių pasaulio profesijų, kurioje periodiškai pasitaiko sunkių ir pakilių laikotarpių. Darbas su vaikais retai padaro žmones finansiškai turtingus, bet yra vienas nuostabiausių būdų užsidirbti pragyvenimui. Atminkite, sunkūs laikotarpiai šioje profesijoje – ne išimtis, bet dėsningumas, kurį Jūs galite įveikti. Nebijokite kreiptis pagalbos, kai ji yra reikalinga.
