Kiekvienas iš mūsų turime tam tikrų paslapčių. Kartais jas saugome vieni patys, užrakinę savo atmintyje, kartais jas žino tam tikras ratas žmonių. Paslapčių turi ir kiekviena šeima. Kaip manote, ar mamos ir tėčio paslaptis turi teisę žinoti vaikai?
Vaikai neturi žinoti visko
Yra tam tikrų dalykų, kurių vaikai neturėtų žinoti. Tai būtų jiems per sunki našta, arba kiltų pavojus, kad paslaptį vaikas tuoj pat išplepės kitiems, ir šeima dėl to patirs rimtų nemalonumų. Tėtis greičiausiai neteks darbo jau artimiausiu metu, mama buvo susiradusi meilužį, tačiau, supratusi savo klaidą, nutraukė visus santykius su juo. Tokios ir panašios šeimyninio gyvenimo detalės kažin ar būtinos žinoti vaikui.
TAIP PAT SAITYKITE:
25 priežastys turėti daugiau vaikų
Kaip būsimo vaiko lytį išduoda mamos krūtinė?
Tačiau reikia niekada nepamiršti, kad vaikai turi stebėtiną jautrumą pajausti, kai šeimoje kažkas yra ne taip. Todėl jei tai pastebėsite, būtinai pasikalbėkite su vaiku jam suprantama kalba, nuraminkite.
Giminės paslaptis
Kai kurios šeimos turi tam tikrų paslapčių, nemalonių nutikimų, įvykusių seniau, kuriuos norėtų mielai pamiršti. Pavyzdžiui, kad amžinatilsį senelis buvo didžiulis girtuoklis, vieną dieną prisigėręs taip, kad buvo rastas negyvas griovyje. Arba kad pakėlė ranką prieš save ir dėl to močiutė jau seniai našlė. Ar tokia informacija apsunkintų vaiką? O gal jis turi teisę žinoti? Apsispręsti dėl to šeima turėtų individualiai. Labai priklauso ne tik nuo to, kokio amžiaus yra vaikas, bet ir kokia jo psichologinė branda.
Kitas ne mažiau svarbus dalykas yra tai, jog maži vaikai paprastai mėgsta sakyti, ką galvoja, ir išplepėti tai, kas tėvams atrodo didžiausia paslaptis, jiems vieni niekai. Jeigu jūs su savo antrąja puse susipažinote internetu, slepiate šį faktą ir nenorite, jog apie tai sužinotų kaimynas iš antro aukšto, ar jūsų vaiko darželio „kolegos”, galbūt verta saviškiui nieko nesakyti.
Kai tėvai pradeda kalbėti kiniškai
Kartais tėvai, norėdami, kad vaikas nesuprastų, apie ką jie kalba, ima kalbėti tarpusavyje rusiškai. Tačiau psichologai sako, kad tai nėra pats geriausias sprendimas. Daug geriau surasti laiko, kai vaikai užsiėmę (žaidžia, miega) ir tada su vyru aptarti tuos svarbius dalykus, paslaptis, kurių neturėtų girdėti jūsiškis.
Įsivaizduokite, kad atėję į darbą patenkate į tokią situaciją: bendradarbės jums iš kairės ir iš dešinės ima tarpusavyje kalbėtis kiniškai. Kaip jūs jausitės? O juk vaikui jūs esate daug kartų svarbesni, negu jums jūsų bendradarbės.
„Pasakysiu, sūnau, tik tu niekam nesakyk”
Po tam tikros informacijos, kurią pasakėte vaikui, pridurtas pastarasis sakinys privers vaiką suklusti. Jeigu būtumėte neprašę jo „tylėti ir saugoti paslaptį”, vaikas gal būtų susakytą informaciją jau būtų spėjęs pamiršti, nes būtų susidomėjęs kita veikla ar jį sudominusiu dalyku. Tačiau išgirdęs prašymą apie tai niekam nieko neakyti, vaikas suklūsta. „Aha, šita informacija yra kažkuo labai ypatinga, jei mama man taip sako”, – galvoja mažylis. Ir toji informacija nusėda vaike tarsi kokia kupra, našta kurią jis nuo šiol turės su savimi nešiotis.
Todėl verčiau su vaiku pasikalbėti apie tai, kas neramina jūsų šeimą, ypač, jei dėl to pasikeitė jūsų nuotaika, elgesys, ir vaikas tai mato. Tačiau toji informacija neturėtų apsunkinti vaiko, turėtų būti kuo paprastesnė, jam suprantama ir labiau apibendrinta. Pavyzdžiui, apie anksčiau minėtus tėčio nesklandumus darbe vaikui užtektų tokios informacijos: „Tėtis yra nuliūdęs, nes turi laikinų sunkumų darbe”. Tikrai nereikia aiškinti, kad įmonė atsidūrė ant bankroto slenksčio, ir tėtis baiminasi dėl savo pusės milijono vertės akcijų bei ateities.
Yra dar vienas tabu, kurio niekada neturėtumėte sakyti vaikui, tai, kai tėtis sako: „Tik nieko neprasitark apie tai mamai. Tebūnie tai mūsų dviejų paslaptis”. Arba atvirkščiai, mama taip sako apie tėtį. Tai labai blogas pavyzdys. Juk jeigu tėtis meluoja mamai arba mama – tėčiui, vadinasi, galiu ir aš. Mūsų šeimoje tai normalu – nepasakyti tiesos, slėpti ją ir meluoti.
Tėvai irgi neturi žinoti visko apie vaiką
Vaikai taip pat turi turėti teisę į savo privatumą bei asmenines paslaptis. Jau maži vaikai mėgsta turėti daug mažų dėželių, kuriose slepia savo „paslaptis” – mėgstamiausius niekučius: žaisliukus, medžiagų skiauteles, akmenukus ir pan. Vyresnieji vaikai laiko jiems brangius slaptus daiktus savo kambaryje, kartais – rakinamose dėžutėse ar stalčiuose.
Ten paprastai nukeliauja dienoraštis, meilės laiškai ir kiti dalykai, kurių vaikai nenori rodyti tėvams. Kitas privatumo poreikio įrodymas – užrakinti mobilieji telefonai ar asmeniniai kompiuteriai. Tačiau tėvams visada verta būti budriems – kad vaiko paslaptys nevirstų negerais dalykais.
Tačiau jei bendraujate su vaiku, greičiausiai pastebėsite jo elgesyje jums netikėtų aspektų. Pamatę tai, nepulkite pirmiausia „šnipinėti”, kas slepiasi po jo kambario užraktais, o verčiau pirmiausia suraskite laiko atviram ir nuoširdžiam pokalbiui.
