Kone kiekviename žingsnyje galima išgirsti patarimą tėvams „bendrauti su savo vaiku”. Tačiau, kaip? Apie tėvų bendravimo su vaikais subtilybes ir nebendravimo pasekmes pasakoja psichologės Dorota Oleškevič ir Daiva Talijūnienė.
Ar pasakų skaitymas ar sekimas irgi yra bendravimas?
Pasakų sekimas yra bene viena svarbiausių bendravimo formų. Tai svarbi priemonė vaiko asmenybės formavimuisi. Ji vysto smalsumą, kūrybiškumą, vaizduotę, kalbinius įgūdžius, leidžia suprasti emocijų pasaulį, bendravimo mechanizmus. Pasakos įvairiapusiškai veikia vaiko raidą, nes jos ugdo, auklėja ir moko. Klausydamas pasakos, vaikas mokosi pats sukurti situacijas ir įvykius. Tai vaikui padeda suprasti lyginant realų gyvenimą ir pasakas. Vystosi vaiko mąstymas, vaikas pasakų herojų pagalba mokosi numatyti ir daryti išvadas.
Tačiau labiausiai pasakos prisideda prie vaiko emocinio pasaulio sferos, ryšio užmezgimo su tėvais. Mama, sekanti ar skaitanti pasaką, yra šalia vaiko. Taip jis gauna labai svarbų fizinį kontaktą – jaučia mamą, jos šilumą, artumą. Mamytė jį kartas nuo karto paglosto, apkabina, prisiliečia. Tokiu būdu atžala jaučiasi saugi ir mylima – mamos priimta. Bet pats svarbiausias pasakų sekimo ar skaitymo komponentas, kuris ir yra bendravimo pagrindas, tai emocinis ryšys su vaiku – emocijų išraiška, įvardinimas, nagrinėjimas ir jų įvertinimas.
Sekant pasaką mamytė ir vaikas yra jausminiame ryšyje. Jie kartu užjaučia nuskriaustuosius, kartu nerimauja, kai herojus kovoja su likimo iššūkiais, kartu džiaugiasi jo laimėjimais. Toks bendravimas su vaiku sustiprina vaiko vertybes. Motina paaiškina, kas yra gėris, darbštumas, didvyriškumas, gobšumas, tinginystė, teisingumas. Pasakų pagalba vaikas susipažįsta su savo ir kitų žmonių vidiniu pasauliu. Sekant ar skaitant pasakas, tėveliai padeda vaikui išmokti savikontrolės, išreikšti savo norus, siekti tikslų ir kontroliuoti savo elgesį. Taip formuojasi vaiko gebėjimas įvertinti savo ir kitų elgesį.
Pradėti sekti pasakas reikia jau nuo pirmųjų dienų. Iš pradžių mamos, supdamos vaikelį, jam dainuoja, seka liaudies pasakas. Vėliau galima kartu žiūrėti piešinukus knygelėse ir kurti pasakas apie juos. Dar vėliau – skaityti ar pasakoti ne tik pasakas iš knygų, bet ir kurti savo. Ypač vaikučiai mėgsta, kai mamytė ar tėtis seka (kuria) pasakas, kurių pagrindinis veikėjas yra pats vaikas.
Ar vaikui užtenka bendravimo su bendraamžiais darželyje arba mokykloje?
Darželis – tai ta vieta, kur vaikas mokosi būti socialinėje aplinkoje. Čia jis išmoksta bendrauti ir bendradarbiauti su kitais žmonėmis, bendravimo normų ir taisyklių grupėje. Darželyje vaikas priverstas mąstyti, atlikti nurodymus, prisitaikyti prie aplinkos ir parodyti save ir savo gebėjimus. Čia juo rūpinasi, su juo bendrauja, moko. Niekas negali paneigti darželio auklėjimo svarbos. Kvalifikuota darželio edukacija – tai vaiko raidos pagrindas. Nuo to ką, vaikas išmoks darželyje, priklausys jo tolimesnis mokymasis. Taigi palikti vaiką namuose tikrai yra neprotinga ir tai jam naudos neduoda.
Tačiau darželio edukacija yra tik sudedamoji vaiko raidos dalis. Į darželio terpę vaikas atneša savo individualias vertybes, elgesio taisykles, tik jam būdingas emocijas. Vaikas turėtų ateiti kaip gebantis save kontroliuoti, mokantis bendrauti, pajėgus išreikšti emocijas. Tik tuomet darželio edukacija bus veiksminga ir vaikas galės toliau vystyti savo asmenybę.
Mokslininkai teigia, jog geriausia leisti vaiką į darželį nuo trejų metų. Iki to laiko vyksta vaiko pasaulio pažinimas – formuojasi vaiko saugus prieraišumas, kurio kokybė visapusiškai priklauso nuo bendravimo su tėvais.
Vaikai, su kuriais tėvai nuo pat gimimo labai glaudžiai, nuoširdžiai bendrauja, labiau pasitiki savimi, moka atlikti sudėtingas užduotis, yra aktyvūs, geranoriški, geriau vertina save ir sutaria su kitais, veiksmingiau prisitaiko prie socialinės aplinkos ir turi mažiau elgesio problemų, gali konstruktyviai susidoroti su stresu. Tokie vaikai gerai prisitaiko darželyje, kurio edukacija vertingai papildo jų auklėjimą, vystymąsi, ugdymą ir plečia asmenybės ribas.
Tėvai dažnai daug dirba ir negali visa laiką bendrauti su savo vaikais, ar yra kokia nors išeitis?
Iš tiesų, mūsų gyvenimo tempas pastaruoju metu yra labai spartus: tėvai daug dirba, stengdamiesi išlaikyti kuo geresnį šeimos gyvenimo lygį. Suprantama, tenka daug ką paaukoti.
Čia nukenčia ir bendravimui su vaiku skirtas laikas, ir paties bendravimo kokybė. Juk grįžus namo norisi pailsėti, atsiriboti nuo darbinių problemų, rūpesčių. Ką mes darome? Dažniausiai įsijungiame televizorių, kad ir ką ten rodytų, o vaikai zuja aplinkui, reikalauja dėmesio.
Kokia galima išeitis? Mūsų manymu, bendravime su vaiku svarbu yra ne kiekybė, o kokybė. Vaikas pasijus mylimas, svarbus, kai sulauks tėvelių skambučių dienos bėgyje, kuomet išgirs ne tik klausimą, kokį pažymį šiandien gavo mokykloje, o taip pat kada tėvai pasiteiraus jo, kaip jis jaučiasi, kas svarbaus šiandien įvyko ir baigiant pokalbį pasakys stebuklingus žodžius: „Aš tave labai myliu, tu man labai svarbus“.
Nėra būtina grįžus vakare namo visą laiką skirti tik vaikams, apleidžiant save. Vaikui galima aiškiai pasakyti, jog mamytė ar tėvelis labai pavargo ir nori dabar valandėlę skirti poilsio sau.
Su vaiku galima susitarti, kad prieš einant jam miegoti, valandą skirsite pokalbiams apie dienos įvykius, svarbiausius dalykus, pasakų skaitymui.
Taip pat svarbu įtraukti vaikus į namų ruošos darbus. Juk kartu atliekami darbai suartina. Pavyzdžiui, ruošti kartu vakarienę ir bendrauti, dalintis dienos įspūdžiais. Vaikas pasijus svarbiu, įvertintu, reikalingu, ugdysis jo tiek bendravimo, tiek namų ruošos darbų atlikimo įgūdžiai. Juk tėvai ir vaikai gali vieni kitiems padėti.
Dar kartą norime pabrėžti, kad bendravime svarbu pagarba vienas kitam, atvirumas, sąžiningumas, gebėjimas spręsti problemas kartu, kuomet akcentuojame „mes“, o ne „aš“.
Kokios yra nebendravimo pasekmės?
Ankstyvieji vaiko santykiai su artimiausiais žmonėmis turi daug lemiančių pasekmių vaiko raidai. Daugelis užsienio tyrėjų yra nustatę, jog tėvų nuoširdus, pagarbus bendravimas, užtikrinantis vaikui saugumo jausmą, glaudžiai siejasi su teigiamomis ir stabiliomis vaiko emocijomis, pasitikėjimu, savęs nenuvertinimu, gebėjimu bendrauti su šeimos nariais ir bendraamžiais, doru elgesiu.
Vaikai, kurie pasaulį supranta, kaip nesaugų ir keliantį grėsmę jų egzistavimui, pasižymi ryškiomis elgesio problemomis, t. y. jie nesilaiko bendrų susitarimų, pažeidžia nustatytas elgesio taisykles, prastai mokosi, jų elgesys yra agresyvus, jie dažnai mušasi, anksti pradeda rūkyti, išbando alkoholio, narkotikų poveikį ar net įninka į juos. Taip pat nukenčia ir vaiko emocinis stabilumas, pradeda dažnai keistis nuotaikos, atsiranda įvairių dalykų vengimas, nenoras atlikti tam tikrų darbų, dalyvauti gyvenimo įvykiuose… Vaikai, jaučiantys tikro bendravimo su tėvais stoką, buriasi į grupuotes, jų apranga, išvaizda įgauna tam tikrą, ryškiai išsiskiriantį, stilių. Tokiu būdu jie bando mums pranešti, apie save, kad jie nori būti suprasti, priimti, mylimi.
Laiku neatkreiptas dėmesys į šias problemas gali atsiliepti vaikų mokymuisi, tarpusavio santykiams su bendraamžiais bei tėvais, gyvenimo įgūdžių formavimuisi, o taip pat lemti sunkumus vėlesniame gyvenime. Tai reiškia, kad tapęs suaugusiu, jis gali kurti nesėkmingus tarpusavio santykius, vengti artumo, jam sunku gali būti prisitaikyti naujoje aplinkoje.
