Ar gali būti, kad šiuolaikinėje visuomenėje mes per daug sureikšminame vaikų gyvenimus? Kartais net pamiršdami, kad mes, suaugusieji, taip pat gyvenam savus gyvenimus ir atsakingi visų pirma už savo gyvenimą?
Kartais mes taip norim, kad mūsų vaikai gyventų geriau, prašmatniau, lengviau, kad jie būtų laimingesni, turtingesni, gažesni, kad kartais atrodo, jog esam pasiruošę nugyventi savo vaikų gyvenimus už juos. Ar bent jau pateikti vaikams aiškias instrukcijas, kurios,mūsų manymu turėtų suveikti. Net pamirštam, kad mūsų vaikystėje suaugusiųjų nurodymai ir instrukcijos mums patiems visai mažai ką reikšdavo.
Girdisi prieštaros, ne juk negi galima nesistengti dėl savo vaikų, o gyventi egoistiškai, siekiant tik savo poreikių tenkinimo? Ne, tai taip ne mamiška ir netėviška. Tėvai juk bet ką padarytų dėl savo vaikų. Būtent. Bet ką. Taip atrodo, kad iš to noro, kad jie gyventų geriau ir iš pasiryžimo ir darom bet ką. O vaikai toli gražu netampa geresniais – ne vienas tėtis ar mama žiūri į savo vaikus ir gūžčioja – ką padariau ne taip, kas atsitiko, kad mano mielas vaikas tapo tokiu, kuriam kiti nerūpi, kuris viską daro tik dėl savęs, kurio norai yra šventi ir turi būti pildomi dabar, šią akimirką.
O tiesa paprasta – vaikai mokosi iš mūsų , jie perima mūsų elgesį. Jei mes visu savo gyvenimu sakom, kad vaikas yra svarbiausias asmuo mūsų gyvenime, kad mes bet ką dėl jo padarytume, nepaisydami savo jausmų ir gyvenimo – vaikai tuo ilgainiui patiki. Ir tampa svarbiausiais. Ar tai blogai? Gal ir nelabai, tačiau kokią visuomenę mes sukursim iš tokių geriausių, kuriais visi turi rūpintis? Gal geriau būtų, jei vaikai turėtų gerą realybės jausmą, supastų save ir pasaulį, mokėtų išgyventi sunkumus vietoj to, kad vaikystėje nepatyrę sunkumų, palūžtų susidūrę su pirmuoju.Bet argi ne tėvų prigimtis yra rūpintis savo vaikais? Taip, tikra tiesa. Tačiau rūpintis – tai nereiškia perimti jų gyvenimus, jų klaidas, sunkumus ir skausmus. Rūpintis – tai padėti, vesti į priekį parodant, kaip galima išgyventi, kokiomis nuorodomis verta vadovautis, kuo pasitikėti ir ko vengti. Tėvai, kurie mato savo vaikus kaip mažus žmogučius, kurie būdami šalia mūsų mokosi, kaip išgyventi, mokosi, kaip kurti save ir savo gyvenimą, kaip pasiekti to, ką pasiekė tėvai ir dar daugiau – gyvena paprasčiau. Nes jie supranta, kad pirmiausia svarbu pasirūpinti savo gyvenimu, panašiai kaip lėktuve reikia deguonies kaukę pirma užsidėti sau, o tik tuomet vaikui. nes jei būsi silpnas, viską atidavęs kitam – negalėsi tuo kitu pasirūpinti.
O kai vaikai, būdami šalia mūsų, mokosi iš to, kaip mes patys organizuojam savo gyvenimus, ko pasiekiam, kaip tai darom, kap bendraujam su kitais, su vaikais, tampa lengviau. Nebesam atsakingi už dar vieną, du tris gyvenimus. Esam atsakingi už tai, kad mūsų vaikai turėtų galimybių pasimokyti iš mūsų, kad jie jaustų, jog mes gyvenam tokius gyvenimus, kuriais jie norėtų sekti, iš kurių norėtų mokytis ir imtų vadovautis mūsų vertybėmis.
Tam pirmiausiai būtinas ryšys. Ryšys su savimi, ryšys su pasauliu, ryšys su kitais žmonėmis, ryšys su vaiku. Užmezgus ryšį su vaiku, rodant jam, kaip mes tvarkomės savo gyvenimą,kaip sugebam išgyventi, išmokti, suprasti, padaryti savaip – vaikai to išmoksta. Nes – jų gyvenimo prasmė yra išmokti išgyventi. Jie yra užprogramuoti mokytis, aiškintis, perprasti ir gyventi. Ir jokios mūsų pateikiamos instrukcijos, jokie mokymai nepakeis to.
Vaikai linkę prisitaikyti. Ir jie prisitaiko, jei gauna daug nurodymų – perduoda vadovavimą suaugusiems. Ir klauso, vykdo nurodymus, daro taip, kaip mes sakom. Ir po truputį praranda gebėjimą klausti, domėtis, ieškoti klausimų, atsakymų ir savų sprendimų. Kam? Tie dideli juk viską žino ir pateiks jau gatavus atsakymus, tereikės juos įsiminti. O kai baigia mokyklas mes iš jų imam reikalauti kūrybingumo. Organizuojam kūrybingumo kursus ir bandom atkapstyti tai, apie ką visus metus mokykloje praleistus sakėme – pamiršk, tai niekam neįdomu, svarbu tik tai, kaip tu perimi tai, ką padarėme MES. Tavo idėjos bus įdomios galbūt kada nors. Bet graičiausiai tuomet jos jau nebebus įdomios ir tau pačiam…
Tai ko iš tiesų reikia vaikams iš mūsų? Žinoma, kiekvienas atsakytų kiek kitaip. Tačiau tose kultūrose, kuriose vaikai yra suvokiami kaip šalia augantys žmonės, kurie siekia perimti gyvenimo patirtį, pasimokyti iš mūsų, supasti, kaip mes gyvenam, su vaikais daugiau būnama kartu, jie nuo pat pradžių ramiai dalyvauja gyvenime, jį stebėdami, prisidėdami pagal galimybes, darydami savo išvadas, ieškodami ir atrasdami savas tiesas.
Ar gali būti, kad taip gyvenant sumažėja ir kartų konfliktas – nes tuomet vyresni priimami kaip daugiau mokantys ir galintys, o ne daugiau mokantys ir nurodinėjantys, kas nekelia savaime pasitikėjimo, ypač jei pamokymai ir nurodymai neatitinka elgesio? Ar gali būti, kad tuomet vaikai mažiau protestuoja ir daugiau seka tėvų pėdomis, lengviau perima vietines vertybes, tradicijas. Juk jei didžiuojiesi savo tėvais, jų pasiekimais, jei jais pasitiki, norisi irgi būti panašiais. O jei tau aiškina nuolat kaip gyventi, nemato, kad tu pats turi idėjų – kyla didelis noras prieštarauti, atsikovoti savo erdvę ir laiką.Tai gal metas imti rūpintis savo gyvenimu, palikus vaikų gyvenimus jiems. Nustoti versti daryti tai, ko jie nenori, kas nepatinka, vardan geresnio išsilavinimo, šviesesnės ateities. Niekas nežino, kokia ta ateitis bus ir koks išsilavinimas bus naudingas visuomenei ir konkrečiai atskiram žmogui. Gal galima ne aiškinti, kaip elgtis, bet paklausti vaiko, koks vaikui geriausias elgesys būtų šioje situacijoje, atsižvelgiant į aplinkybes, kitus žmones ir savus norus, poreikius, jausmus. Gal vietoje barimo galima patylėti ir vaikai patys supras, kad nelabai tinkamai pasielgė ir verta kažką keisti. Vietoje aiškinimo apie vertybes, kas gerai, kas ne – vadovautis tuo kuriant savo gyvenimą. Ir būti sąžiningais su savim, savo gyvenimu ir su vaikais. Nes jie pirmieji pastebi, jei elgiamės vadovaudamiesi dvigubais standartais – vienais kitiems, kitais sau, kai meluojam, o sakom, kad taip negražu, kai nesakom tiesos, šaipomės iš kitų. Jie tai mato, daro savo išvadas ir pagal jas kuria savo gyvenimus. Ne pagal mūsų nurodymus, nors gali būti, kad į juos irgi atsižvelgia. Savaip.
Kurti ryšį, dalintis, būti kartu, tvarkytis savo gyvenimą taip, kad vaikai norėtų juo sekti. Ir tuomet gali būti, kad bus aišku, kaip elgtis konkrečiose situacijose – taip, kaip norėtume, kad mūsų vaikai pasielgtų, taip, kad patvirtintume savo vertybes, taip, kad mumis galėtų didžiuotis. Ir jie didžiuosis (nebūtinai garsiai, galbūt tyliai ir slapta), jie tai vertins, jie tai atsimins ir brangins, tuo vadovausis kurdami savo gyvenimus. Ir tuomet galėsim sakyti – užauginom gerus vaikus, tokius, kokiais patys norėtumėm būti; matyt, buvom geri tėvai.
