JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Psichologė įvardija

Psichologė įvardija, kokioms šeimoms susilaukus vaiko kyla daugiau bėdų

Nuo tos akimirkos, kai išgirstate pirmąjį savo kūdikio riksmą, judu – ne tik partneriai, meilužiai, sutuoktiniai, bet ir tėvai. Kai kurie tyrimai rodo, kad tik 19 proc. porų su nauju vaidmeniu susitvarko sėkmingai. Kas kiša koją?

Konsultuoja psichologė psichoterapeutė VU doc. dr. Roma Jusienė.

Kai šeima sulaukia vaiko, akivaizdus pokytis įvyksta vyro ir moters miegamajame. Ten sumažėja visko: aistros, laiko, kurį skiria vienas kitam, ir net intymios erdvės, mat šalia lovos atsiranda lovelė. Kaip keičiasi mažiau apčiuopiami dalykai, pavyzdžiui, vyro ir moters fizinio artumo poreikis?

Prižiūrėdama atžalą mama jam atsiduoda emociškai visu šimtu procentų. Naujas moters vaidmuo yra kupinas iššūkių, todėl natūralu, kad mamai būna ir sunku, ir graudu, ir liūdna, tačiau bendraudama su kūdikiu nuo šių emocijų ji turi susilaikyti, jas suvaldyti, neperduoti jam. Visą tą emocinį krūvį moteris turi kažkur padėti, kažkam „atiduoti“. Tai gali būti vyras ar kitas artimas žmogus. Po gimdymo moteriai labiau nei fizinio kontakto reikia švelnumo ir paramos.

Teko kalbėti su Japonijos ir Kinijos psichologėmis apie moterų pogimdinę depresiją ir išsekimą. Tose šalyse pogimdinių depresijų reta. Tai siejama su sena tradicija, kurios laikomasi iki šiol: pagimdžiusi moteris keliems mėnesiams persikrausto gyventi pas savo mamą. Taip tarsi apsaugoma nuo intymaus fizinio kontakto su vyru ir gauna tai, ko labiausiai reikia, – emocinę paramą.

Atrodo, kad vyrams sekso tema tuo metu tampa itin aktuali ir gal net skausminga: jis moters siekia, o ji jį atstumia. Ko mes iš tikrųjų norime, kai norime sekso?

Seksualiniai santykiai teikia pasitenkinimo tada, kai yra pilnatvė, t. y. kai porai pakanka ir fizinio, ir emocinio artumo. Kaip žinoma, moteriai iškart po gimdymo fizinio artumo norisi mažiau nei itin artimo emocinio ryšio.

Kartais atsitinka, kad žmonės, kurie neturi emocinio artumo patirties, nėra išmokyti megzti artimą emocinį ryšį (yra emociškai apleisti), jo trūkumą dažnai ir greitai keičia fiziniu artumu, kontaktu. Kitaip sakant, jie nemoka kalbėtis apie seksą, iškart juo užsiima. Nemoka sakyti, kad myli, nori, nemoka būti tiesiog prisiglaudę, iškart imasi veiksmų.

Pastebima, kad namuose atsiradus kūdikiui vyrui lyg ir padidėja artumo poreikis. Kodėl? Kūdikis nesąmoningai priimamas kaip konkurentas, todėl vyras gali imti aktyviau siekti daugiau dėmesio sau. Labai dažnai trokštamo, trūkstamo artumo siekiama kaip tik per fizinį kontaktą.

Kaip elgtis moteriai? Įtampą sumažinti padeda jausmų „įgarsinimas“, atspindėjimas. Pavyzdžiui, ji gali atsargiai, švelniai pasakyti: „Turbūt norėtum, kad būčiau tau švelnesnė, atidesnė, labiau būčiau tavo, nes dabar juk aš visa atsidavusi mūsų kūdikiui…”

Mums visiems reikia artumo, tačiau nebūtinai ir visada šį poreikį patenkina fizinis, seksualinis artumas. Artumo poreikį galima pakeisti emociniu artumu, labai svarbu to mokytis.

Ar tai, kad gimus vaikui ištinka santykių krizė, lemia tik tas svarbiausias gyvenimo pokytis, o gal tai „uodega“ tų tarpusavio santykių bėdų, kurių buvo ir iki vaikui gimstant?

Daugiau bėdų kyla tiems sutuoktiniams, kurie mažai kalbasi, nerodo artumo vienas kitam kitais būdais, tik veiksmais.

Krizei pasiruošti padeda vyro ir moters drąsa kalbėtis apie savo poreikius, seksualinius taip pat. Mes, žmonės, turime prigimtinius gyvūnų pasauliui būdingus instinktus, bet didžiausias mūsų privalumas ir išskirtinumas yra tai, kad turime kalbą, galime kalbėtis. Kai kalbame, pasakojamės, „iškalbame” savo jausmus, todėl nebereikia jų „išveikinėti” fiziškai, t. y. jausmą įgarsiname ir paleidžiame, o ne paverčiame veiksmu.

Be abejo, kalbėtis apie intymiausius dalykus nėra lengva, nedrąsu, tačiau padrąsinti turėtų mintis, kad nekalbant, tyliai laukiant, kas bus, arba, kaip sakoma, „per negaliu“ tenkinant partnerio poreikius, pasekmės gali būti blogesnės.

Dažnai tenka matyti, kad tarpusavio santykių bėdos prasideda kaip tik lovoje, paskui persikelia į kitas sritis ir net… persiduoda vaikui. Juk būna, kad mama negalėdama tiesiai pasakyti vyrui, jog sueičiai dar nėra pasiruošusi, tarp savęs ir vyro guldo kūdikį. Vaikas tampa intymių santykių apsauga.

Vis dar tenka išgirsti patarimų, kad moteris net ir nenorėdama intymumo iš nuovargio ar išsekimo privalo atlikti žmonos pareigą…

Kartais krizės ištinka ne dėl to, kad partneriams trūksta supratingumo, priešingai, jo yra per daug. Būna, vyras taip saugo ir tausoja savo moterį, nieko jai nesako (jog ilgisi jos artumo), kad tas tausojimas ir atsargumas virsta atsiribojimu, o ilgainiui ir atšalusiais santykiais. Svarbu suvokti, kad artumo gauname nebūtinai tik fiziškai suartėdami, artumo teikia pokalbiai. Dažnai ne lytinis aktas, o kaip tik atviri pokalbiai gali patenkinti partnerio poreikį. Antra vertus, kai jaučiame didelį emocinį artumą, jis dažnai visai nejučia, tarsi savaime, be aukojimosi, be kančios perauga į fizinį artumą ir suteikia pilnatvės jausmą.

Kaip nutinka, kad vyrai nueina „į kairę”? Saugodami žmonas vyrai joms nesipasakoja – ne tik intymių dalykų, bet ir, pavyzdžiui, profesinių nesėkmių, nesidalija darbe patirta įtampa ir pan. Tačiau kaip ir moteriai, taip ir vyrui susikaupusią įtampą reikia kažkur „padėti”.

Tada vyras sutinka kitą moterį, kuri iš pradžių tik išklauso, supranta, „priima” emocijas ir jį patį tokį, koks jis yra, ir neretai būna, kad užsimezgęs emocinis ryšys natūraliai perauga į fizinį ryšį.

Psichologai pataria sulaukus kūdikio nebijoti ištrūkti pabūti dviese…

Faktas, kad negalėsite (o ir nereikia) palikę kūdikį išvykti į kelių dienų romantišką kelionę, tačiau rasti sau valandą kitą yra būtina. Kartais užtenka tiesiog išeiti pasivaikščioti dviese. Jau vien tai, kad planuojate, ruošiatės, rodo, jog galvojate vienas apie kitą ir tarpusavio santykius, o tai gera lemiantis ženklas. Praėjus dviem-trims mėnesiams po gimdymo moteris jau gali valandai kitai atsitraukti nuo kūdikio ir „atsigręžti“ į partnerį bei save.

Vyrai meilę matuoja sekso dažnumu. Viename portale skaičiau, kad ši mintis dabar jau pagrįsta ir tyrimais. Ar tikrai lytinių santykių dažnumas stiprina tarpusavio artumo, reikalingumo jausmą?

Moterims svarbesnė santykių kokybė, todėl pora turėtų pasikalbėti apie tai, kad galbūt geriau yra retesni intymūs santykiai, bet kokybiškesni, atliekami su didesniu džiaugsmu, pasimėgavimu, neįsitempus, jaučiant abipusį artumą.

Seksą galima palyginti su valgymu, juk tai irgi fiziologinis poreikis. Galima prabėgomis nugriebus vis ką nors užkąsti ir taip visą dieną užkandžiauti, malšinant kylantį alkį, bet nepajutus nei didelio malonumo, nei sotumo jausmo. O galima nueiti į restoraną arba namuose pasigaminti įmantresnį patiekalą ir gražiai paserviravus stalą prie žvakių ir tylios muzikos iš lėto pavakarieniauti. Kai valgome lėtai ir mėgaudamiesi, tai ir sotumo jausmas „ateina” kitaip, ir maisto nereikia tiek daug. Panašiai ir su seksualiniais santykiais: galime vis nugriebti to intymumo penkioms minutėms, o galima skirti daugiau laiko lėtam kokybiškam malonumui.

Kažkur skaičiau, kad kūdikis tarsi dar labiau išryškina vyro ir moters skirtumus, vieną nuo kito partnerius nutolina ir pasikeitusi jų gyvenimo kasdienybė: moteris lieka „sėdėti” su kūdikiu namuose, o vyras toliau aktyviai dalyvauja viešame gyvenime. Tame straipsnyje net svarstoma, kad galbūt santykiams būtų naudinga, jei kūdikiui gimus dirbtų abu partneriai, t. y. moteris taip neatsiduotų motinystei…

Anksti grįžusi į visuomeninį gyvenimą moteris lyg ir prislopina savo „mamiškumą“, bet vėliau ir gana ilgai ji gali jausti kaltę dėl to, kad atėmė save iš vaiko. Tą kaltės jausmą ji nesąmoningai gali perkelti sutuoktiniui, tarsi kaltinti jį, kad palaikė mintį atsitraukti nuo vaiko.

Manau, nereikėtų vienokiu ar kitokiu būdu bandyti pabėgti nuo „mamiškumo“, motinystės, santykių pokyčių, reikėtų leisti sau išgyventi ir patirti viską. Reikia ne bėgti, o kalbėtis apie tai.

Kur dingsta moters seksualumas, kai ji tampa mama? Juk dažnai jis tarsi „prigęsta“: atsiranda daugiau rūpesčio, „mamiškos“ išraiškos veide…

Be abejo, motinystė „prideda” daugiau rūpestingumo, atsakomybės, atsargumo, „prigesina“ polėkį elgtis spontaniškai, jaučiamės esančios mažiau laisvos, gal todėl ir mažiau žaismingos.

Tačiau kodėl tapimą mama vertiname tik kaip turėtų savybių netektį? Kodėl neįvertiname to, kad įgauname naujų, kitokių, bet taip pat nepaprastų savybių: tampame švelnesnės, labiau linkusios rūpintis.

Įtakos požiūriui į moterį-mamą turi ir kultūriniai skirtumai. Pavyzdžiui, Pietų Amerikos, Italijos, Ispanijos vyrai dievina savo vaikų mamas. Moteris, tapusi mama, vyro akyse tarsi pakyla į kitą lygmenį. Būti mama – nauja ir labai svarbi savybė, tai yra diegiama nuo mažumės. Galbūt kaip tik todėl tose šalyse kyla mažiau tarpusavio santykių bėdų sulaukus vaikų.

Antra vertus, ir mes pačios, moterys, motinystę turėtume išmokti vertinti ne kaip kažko netekimą, o kaip atradimą, naują kokybę.

Vienoje knygoje apie laimę skaičiau, kad miegas yra naujasis seksas. Juk pailsėję žmonės jaučiasi tikrai gerai ir nori kažko daugiau, nei vien miegoti. Gimus vaikui miegas, atrodo, išties pakeičia seksą: turbūt kiekviena mama yra patyrusi, ką reiškia būti išvargintai miego trūkumo, kai krenti į lovą tikėdamasi bent dvi valandas snūstelėti, o tas dvi valandas trumpina vyro glamonės.

Miego trūkumas turi įtakos ir intymiems, ir kitokiems santykiams. Tačiau kartais moterys gali nuolat jausti didelį nuovargį dėl to, kad nuolat jaučia nerimą dėl kūdikio, ir tai lemia, jog ji nenori nei intymių santykių, nei apskritai nieko.

Dalis mamų, užuot numigusios, užsiima krūva nesvarbių darbų, jos neleidžia sau pailsėti.

Vyras galėtų paklausti žmonos, kuo galėtų padėti, pasistengti, kad ji ilgiau pamiegotų. Vaikui augant ir vyras galėtų pasirūpinti, kam patikėti vaiko priežiūrą, kad juodu su žmona galėtų kelias valandas ar pusdienį praleisti dviese. Toks ir yra tikrasis poros bendradarbiavimas, kuris padeda laikytis kaip kumščiui ir puoselėti artimą ryšį. Santykių krizė dažniausiai ištinka artėjant pirmųjų vaiko metų pabaigai. Ji dažnesnė auginant pirmagimį.

Pradėkime nuo savęs

Pirmieji metai nėra lengvi šeimai, reikia daugiau pakantumo, supratimo, jautrumo vienas kitam, tačiau reikėtų pradėti nuo to, kad mes turime būti pakantesni pirmiausia patys sau. Jaučiuosi pavargusi, pikta, „išsiderinusi“? Tai normalu ir tai laikina. Įskaudino vyro žodžiai? Bet tai nerodo, kad jis nemyli. Vyras galėtų dažniau siųsti žinutę moteriai apie tai, kad net ir būdama sudirgusi ji yra miela, norima, mylima.