Visus mus augino kokie nors ypač gerbiami žmonės – tėvai, įtėviai, globėjai, internato darbuotojai ar seneliai – taigi visi galėjome savo kailiu patirti bent vieną auklėjimo būdą.
Tėvai auklėja labai skirtingai: vieni kariškai, kiti visai laisvai, o treti renkasi tai vieną, tai kitą būdą – pagal tai, kaip tą dieną klostėsi reikalai darbe.
Supratau, kad auklėjimas mažiausiai veiksmingas tada, kai tėvai labai nenuoseklūs – keičia taktiką, reikalavimus, bausmes ir apdovanojimus pagal savo įgeidžius ir nuotaiką. Tokie tėvai trikdo vaikus, ir šie tampa baikštūs, nes nuolat rizikuoja jiems neįtikti, arba ima manipuliuoti, nes išmoksta priversti tėvus jausti kaltę, kad yra tokie neteisingi, ir kartu išvengia pasekmių už savo elgesį.
Kaip tėvai sukuria savo drausminimo būdą? Esu įsitikinusi, kad dauguma neplanuoja veiksmų iš anksto; jie tiesiog daro tai, kas tuo metu atrodo teisinga. Įmaišo dalį pasiūlymų iš televizijos laidos, dvi dalis mamos ar uošvės patarimų ir šiek tiek to, ką landus kaimynas pamėtėja. Be abejonės, tokių tėvų vaikas yra nesuvaldomas. Ir koks jis dar galėtų būti, jei nėra parengtos jokios drausminimo taktikos?
Ką tik gimusio vaikelio tėvai nemano, kad jau laikas kalbėti apie drausminimą, nes įsitikinę, kad iki mažylio antrojo gimtadienio to neprireiks. Kaip jie klysta! Jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikį reikia pradėti pratinti prie tvarkos. Dienos miegas, maitinimas, migdymas vakare turi tapti kasdienės rutinos dalimi.
Dažnai tėvai, remdamiesi savo vaikystės patirtimi, nusprendžia, kaip drausmins, kaip nuosekliai tai darys, ko vaikai galės tikėtis už savo elgesį. Jei jūsų tėvai buvo karinės drausmės šalininkai ir jiems sekėsi, jūs galbūt išbandysite tą pačią taktiką. Tačiau jei užaugote priešindamiesi griežtiems reikalavimams ir netgi maištavote, tai tikėtina, kad pasirinksite kitokį būdą.Auklėdami labai dažnai sukame 180 laipsnių kampu nuo savo vaikystės patirties. Ypač griežtų tėvų nuolat skaudintas vaikas taps atsargiai auklėjančiu tėvu. Nuolaidžių tėvų vaikas, kuris galėjo daryti ką tinkamas, veikiausiai per karštai reaguos ir kurs nereikalingas taisykles.
Apie drausminimo taktiką galite sužinoti atkreipę dėmesį į vaiko elgesį tuo metu, kai subarate. Jei sūnus ar dukra nerodo pagarbos, ko gero, esate per daug pakantūs netinkamam elgesiui. Jei jūsų bijo, tada tikriausiai esate per griežti. Tai yra pavojaus signalas, kad persistengiate. Tuomet bandykite rasti kompromisą, kuris atitiktų ir jūsų, ir vaiko poreikius.
Atkreipkite dėmesį į vaikų savybes. Ar jie gana savarankiški? Ar paklusnūs? O gal jūsų sutuoktinis stengiasi sušvelninti situaciją, kai jūs per griežtai reikalaujate?
Jei atsakymas „taip”, vadinasi, jūsų šeima pasirinkusi aukso vidurį – vyrauja svarbios taisyklės, bet dėl mažų dalykų nusileidžiate ir, užuot baudę už nedidelius nusižengimus, tik perspėjate. Bet jeigu vaikai nedrausmingi, geriau permąstyti savo auklėjimo būdą.
Svarbiausios auklėjimo taisyklės
Šiame skyriuje apibūdinsiu įvairius auklėjimo būdus, o vėliau parodysiu, koks elgesio ugdymo būdas, mano manymu, yra veiksmingiausias. Bet, kad ir kokį auklėjimo būdą pasirinktumėte, laikykitės dviejų svarbiausių taisyklių:
1. Būkite nuoseklūs (to niekada nebūna per daug).
2. Bausdami būkite šaltakraujiški, ramūs ir nešališki.
Šaukiantis išraudęs tėvas ar motina dažnai net pralinksmina vaiką.
Pirmiausia pakalbėkime apie nuoseklumą. Štai Stefani – keturiasdešimt dvejų metų vieniša motina, grožio salono savininkė, – skundžiasi, kad jos penkiolikmetė duktė Liza nesuvaldoma. Mergaitė neklauso, nuolat atsikalbinėja ir atsisako gyventi pagal mamos taisykles, nors jos yra tik kelios. Galiausiai duktė, norėdama įrodyti mamai, kuri iš jų yra tikroji padėties šeimininkė, išsikėlė gyventi pas savo draugę ir jos tėvus, o Stefani nieko nedarė ir leido jai taip pasielgti.
Stefani buvo, kaip aš vadinu, rankų grąžytoja. Ji primygtinai iš Lizos reikalaudavo ir grasindavo bausmėmis, jei nebus atlikti keli jos paskirti darbai arba jei mergina per vėlai grįš namo. Bet tiek daug šaukdama Stefani nieko nedarė. Kodėl? Ji norėjo būti Lizos draugė. Stefani tėvai buvo nepalenkiami ir diktatoriški, todėl ji prisiekė savo vaikui būti teisingesnė. Tačiau toks mamos elgesys įtikino Lizą, kad nieko baisaus neatsitiks, jei ji nepaklus. Liza lengvai galėdavo atsikirsti įkyriems mamos reikalavimams ir barimui ir galų gale abi jausdavosi įskaudintos viena kitos egoizmo.
Stefani kaltino ir Lizos tėvą, kuris nepadėjo auklėti, ir merginą klaidinančius draugus, o labiausiai „visą sistemą”. Ji klausė manęs: „Kodėl man niekas nepadeda susitvarkyti su dukra?” Deja, auklėjimo rezultatus labiausiai jaučia motina. Jai buvo sunku tvirtai išdėstyti dukrai savo reikalavimus, draudimus ir nurodyti bausmes, jeigu ši nepaklustų. Stefani buvo lengviau nusileisti ir tapti netinkamo Lizos elgesio auka.
Kodėl Stefani leido, kad taip atsitiktų? Moteris jau buvo netekusi vyro meilės ir negalėjo net įsivaizduoti, kas atsitiktų, jei prarastų ir dukters. Kai taip paaiškinau situaciją, ji pritarė, verkė, prisipažino, kad tai tiesa, ir vėl kuo greičiausiai grįžo prie aukos vaidmens. („Bet kodėl Liza negali tiesiog suprasti, kad mane tai be galo skaudina?”)
Liza niekaip negalėjo to suprasti, nes jai visada buvo leidžiama nepaisyti, kaip jos elgesys veikia motiną ar kitus žmones. Ji iš tiesų buvo mokoma būti savanaude, egoiste, tad kaipgi ji galėtų bent mėginti įsivaizduoti savo motinos jausmų gelmę? Norėčiau pasakyti, kad ši istorija baigėsi laimingai. Tik, deja, jos per anksti nutraukė terapiją. Jeigu Stefani būtų galėjusi bent kelias savaites ištverti Lizos pyktį ir priešiškumą, kol mokėsi dėstyti reikalavimus ir skirti tinkamas bausmes, mergaitė būtų išmokusi pasitikėti savimi, mylėti ir, svarbiausia, gerbti motiną.
Nors vaikai to ir nepripažįsta, jie nori apribojimų, nes kaip tik dėl to namuose gali jaustis saugūs. Vaikai nori žinoti, kas jų laukia, – kokie apdovanojimai, jei labai stengsis, ir kokie nemalonumai, jei elgsis priešingai. Tėvai, linkę į kraštutinumus – viską leidžiantys arba perdėtai griežti, – verčia vaikus spėlioti, kas bus už jų elgesį.
Nepamiršau ir kitos pagrindinės taisyklės – ramaus, nešališko tėvų elgesio, nes net ir geriausiai apgalvota bausmė gali neduoti laukiamo rezultato, jei tėvas ar motina visu balsu rėks ant vaiko. Tačiau dauguma vaikų, su kuriais kalbėjausi, sakė, kad jie iš tiesų laukia, kol mama ar tėtis pakels balsą, nes tik tada supranta, kad reikalavimo reikia paisyti. Tarsi turėtų būti pasiektas tam tikras decibelų lygis, kad įsijungtų jungiklis ir vaikas pradėtų klausyti. Deja, tada mama ar tėtis jau būna taip supykę, kad negali skirti tinkamos bausmės – iki tol primygtinai prašę, griebiasi diržo arba pradeda kvailai grasinti, nors akivaizdu, kad niekada to nedarys.
Vienu žodžiu, bausti reikia tuoj pat, bausmės turi būti svarbios vaikui, žinomos iš anksto ir skiriamos ramiai. Taisyklės, už kurių nepaisymą vaikas bus baudžiamas, turi būti aiškios, nustatytos kartu su vaiku ir apgalvotos. Jei nuolat vaikui aiškinate, pataikaujate, niurnate ir priekabiaujate, rėkiate ir primenate, kad atliktų darbus ar nustotų bjauriai elgęsis, – laikas liautis tuščiai aušinti burną ir pradėti mokytis naujos drausminimo taktikos. Reikia veikti, ir jūsų vaikas paklus.
PASITIKRINKITE
Esu įsitikinusi, kad kai kurie iš jūsų, skaitydami šią knygą, negalite nuspręsti, ar jums reikia keisti auklėjimo būdą. Tada pasitikrinkite. Būkite labai atviri. Laikas pradėti drausminti vaiką ir liautis aiškinus jam nepaaiškinamus dalykus, jei pritarsite daugeliui šių teiginių:
1. Jums sunku suprasti, kodėl negalima tiesiog draugauti su vaiku, užuot vertus daryti tai, ko jis nenori.
2. Kai prisimenate, kaip jus auklėjo, nuo žodžio „drausmė“ plaukai ant galvos piestu stojasi. Prisiekėte sau – jeigu jau bausite savo vaikus, tai tik tada, kai nieko kita nebus galima padaryti.
3. Jūs nuolat baratės su vyru (žmona), kai jis (ji) už blogą elgesį nori statyti vaiką į kampą ar atimti privilegiją.
Jums atrodo, kad nėra dėl ko nerimauti, jei reikia nuolat priminti sūnui atlikti savo pareigas, nes „berniukai tokie jau yra“.
4. Jūs niekada nebuvote griežta ir nuosekli, todėl jus baugina mintis, kad reikės nustatyti taisykles ir jų laikytis. Jūs labiau nerimaujate dėl savęs, ar sugebėsite laikytis taisyklių, nei dėl vaiko.
5. Jūs išbandėte viską: vaiko statymą į kampą, privilegijų atėmimą, ir niekas nepadėjo. Negerai, kad taikote įvairias bausmes, užuot palaukę, kol vienos rūšies bausmė paveiks vaiką.
6. Jūs kenčiate labiau nei vaikas, kai jį nubaudžiate. Tai trikdo jūsų laisvę ir jūs neketinate taip aukotis.
7. Jūs bijote, kad vaikas pradės jūsų nekęsti ar nemylėti, jei jį nubausite. Jums atrodo, kad tokie jo jausmai liks visam gyvenimui.
8. Jūsų vyras per greitai ir per griežtai baudžia vaiką, todėl manote, kad turite sušvelninti situaciją būdama vaikui atlaidesnė. Tokiu atveju jūsų vaikas patiria arba švelnumą, arba skriaudą, bet nesupranta, koks yra visiems priimtinas tinkamas požiūris.
9. Ne pirmą kartą aptarusi su vaiku jo blogą elgesį jaučiatės bejėgė, manote, kad jumis naudojasi, manipuliuoja, bet vaikas atrodo toks nuoširdus, tos didelės akys akimirksniu ištirpdo ledus ir jūs vėl jam nusileidžiate.
10. Jūs norite viską mesti ir išeiti iš namų. Kam reikėjo tų siaubingų vaikų?
