Vasarą neretai griaudžia ir žaibuoja. Tamsūs debesys, žaibo blyksniai ir griausmingi garsai – vaikams dažnai tai kelia baimę. Ką gali tėvai padaryti, kad jų atžalos nebijotų griaustinio ir žaibo?
Lietuvoje šią vasarą ilgai prisiminsime ir kaip neeilinių liūčių bei audrų sezoną. Garsus dudenimas, blykčiojantys žaibai ir šniokščiantis lietus išgąsdina ne vieną jautresnį žmogų, ką jau bekalbėti apie vaikus.
Tiesą sakant, perkūnijos baimė laikoma pirmykšte baime, todėl vaikams nereikia turėti neigiamos patirties, kad jie to bijotų. Tokios įgimtos baimės žmones evoliucijos eigoje saugojo nuo pavojų: kad perkūnija gali būti pavojinga, žino net patys mažiausi. Net suaugusieji dažnai jaučia nemalonų dilgčiojimą, kai lauke ima siautėti žaibas ir griaustinis.
Tėvai turėtų žinoti, kad nerimas mažiems vaikams pasireiškia dažnai, ypač nepaaiškinamose ar pavojingose situacijose. Svarbiausia, kad tėvai į vaikų baimę žiūrėtų rimtai ir jos nesumenkintų.
„Juk tai tik pora lašų”.
„Tu jau didelis, ko tau bijoti”.
“Pažiūrėk, vyresnis brolis nebijo, tai ir tu nebijok”.
Tokie ir panašūs sakiniai tikrai nepadės vaikui, kuris jaučia baimę. Atvirkščiai, menkins jo jaučiamus jausmus, todėl kyla pavojus, kad kitą kartą vaikas apskritai nepasisakys mamai ar tėčiui, kai atsidurs sunkioje situacijoje, ims nepasitikėti suaugusiaisiais.
Geriausia, kad suaugusieji, esantys šalia vaiko, patys išliktų ramūs ir elgtųsi taip, lyg perkūnija būtų pats savaime suprantamiausias dalykas pasaulyje (o juk taip ir yra, ar ne?)
Jeigu pats suaugęs žmogus panikuoja, laksto po kambarį ir baimės kupinu balsu vaikui aiškina, kaip reikia saugotis žaibo metu, vaiko baimė tik sustiprės. Jeigu suaugęs žmogus bus ramus ir atsipalaidavęs, taip tik parodys vaikui, kad bijoti neverta.
Perkūnijos metu vaiką nuraminti galima apkabinant jį ar jam paskaitant knygą.
Jeigu audros metu saugiai būnate namuose, galima į vaizdą pro langą žiūrėti kaip į spektaklį ar žaidimą: kas pirmas pamatys žaibą, kiek laiko praeis tarp žaibo ir griaustinio? O kaip su lietumi – ar jis pavertė gatvę upe? Galbūt galima kartu sulankstyti keletą popierinių laivelių, kuriuos vėliau, audrai nurimus, plukdysite balose.
Po audros galima kartu su vaiku išsileisti į atradimų kelionę. Kas pasikeitė? Ar daug prikritusių šakų? Kaip atrodo medžiai ir krūmai?
Taip pat namuose galima pažaisti “griaustinio žaidimą”. Kokius garsus kelia perkūnija? Kas iš namuose esančių daiktų gali skleisti panašius garsus? O gal pavyks ir patiems atkurti garsus? – Mažylis gali ploti delnais, trepsėti kojomis ir pūsti burna. Tai padeda sumažinti stresą.
Vėliau, kai audra nurims, galima išsamiai kartu su vaiku pasidomėti šiuo reiškiniu. Jeigu vaikas yra paaugęs, galima su juo pavartyti enciklopediją ir paskaityti, kaip susidaro žaibai. Visi šie praktiniai priartėjimai prie reiškinio – galbūt dar galima paskaityti vaikišką knygą šia tema – padės sumažinti perkūnijos grėsmę vaiko akyse.
Taip pat labai naudinga vaikui žinoti, kaip reikia elgtis perkūnijos metu.
Žaidimai, kurie padės sumažinti griaustinio ir žaibų baimę:
1. Iš kartoninės pailgos popierinių rankšluosčių tūtelės, tvirtos lipnios juostos ir ryžių grūdų galima pasigaminti lietaus garsų skleidėją. Tam reikia pripilti į pakuotę ryžių, gerai užklijuoti ir papurtyti.
2. Plona kepimo skarda ar tvirtas kartonas gali padėti išgauti griaustinio garsus.
3. Net ir žaibą galite patys sukurti – tam tinka plazmos rutulys, kuris paliestas “sukelia žaibą”. Vaikai, prižiūrimi suaugusiųjų, gali patys paliesti rutulį, kad pajaustų energiją.
4. O gal vaikas norės nupiešti audrą? Pasiūlykite pieštukų, kreidelių ar flomasterių ir pirmyn!
