Redakcijai laišką parašiusi mama nusiminusi dėl esamos situacijos šeimoje: dėl netinkamo sūnaus elgesio skundžiasi pedagogai, o šeimoje vyras nesidomi vaiko auklėjimu ir dažnai pratrūksta rėkti ant jos ir vaiko. Ar užteks jos vienos pastangų užauginti laimingą vaiką ir išsaugoti santuoką?
Gintarės klausimas specialistei:
„Ar įmanoma pakeisti vaiko būseną ir elgesį (vaikas nuolat nelaimingas, piktas, suirzęs, mokykloje ir būreliuose elgiasi nemandagiai, įžūliai, būna suirzęs ir piktas, greit įsižeidžia), jei tėvai abu ištisai paskendę darbuose ir depresijoje, tėvas mamai jokių teigiamų emocijų nerodo, fizinio kontakto neturi, ją žemina, kritikuoja, nesugeba kontroliuoti savo emocijų, greit supyksta, įsižeidžia ir praranda savitvardą, nuolat šaukia ant mamos ir vaiko? Mokytojos ir trenerės skundžiasi vaiko elgesiu.
Lankau įvairias vaikų auklėjimo programas, daug skaitau, domiuosi, bandau taikyti, bet nusvyra rankos, nes niekas nesikeičia. Ir atrodo, gal problema esame mes patys, bet tuomet apima neviltis, nes vyras keistis ir kalbėtis panašiomis temomis (jausmų ir emocijų) nenori, psichologiniais dalykais nesidomi. Nejaugi lieka tik skyrybos? Bet ar tai išeitis, ar vaikas jausis laimingesnis tada? Juk gali būti dar blogiau?
O gal yra būdų kaip paskatinti sutuoktinį pripažinti savo bendravimo klaidas, domėtis vaiko ugdymu ir psichine sveikata? Kai paklausiu jo, kas jam blogai, kuo nusikaltau, tai arba pasako kokią nesąmonę (kokią smulkmeną, kas tikrai netiesa), arba nenori kalbėti visai ta tema. Ar įmanoma vien tik mamai stengiantis, pakeisti esamą situaciją ir vaiko savijautą bei elgesį? Ar ir toliau turėčiau stengtis ir kantriai laukti rezultatų, kurių galbūt niekada ir nesulauksiu?“
Atsako psichologė Simona Stapulionienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija
Miela Gintare, jaučiu, jog tiek Jums, tiek Jūsų sūnui tenka patirti stiprius emocinius išgyvenimus, kurie slėgte slegia. Džiugu, kad esate tokia kantri ir atkakli. Sveikintina, kad išbandote įvairius būdus, lankote programas, kurios galėtų Jus pastiprinti, įkvėpti naujiems bandymams gerinti santykį su vaiku ir, žinoma, sutuoktiniu.
Visgi tenka pripažinti, kad santuokoje turi dirbti, stengtis abu žmonės, lygiai taip, kaip ir vaiko auklėjime. Kviečiu įvertinti, sąžiningai sau atsakyti į jautrų, bet labai svarbų klausimą: „Gintare, ar ne per didelę kainą mokate drauge su vaiku kęsdami emocinį smurtą? Jūs minite, kad depresija jau visai šalia, o kartu su ja – juk visa eilė prislėgtų minčių ir jausmų. Tai yra rimtas pagalbos šauksmas. Depresinė būsena ypatingai vargina ir apriboja, dėl šios priežasties svarbu sau ieškotis profesionalų pagalbos. Akivaizdu, jog jūsų vaikui psichologo pagalba taip pat reikalinga. Minėtas vaiko elgesys kalba apie sudėtingus jo vidinius išgyvenimus. Tikėtina, jūsų vaiko pyktis – šeimyninių santykių pasekmė. Panašu, kad berniukui trūksta paprasto, tikro, stabilaus bendravimo su abiem tėvais. Antra, kai šeimoje tokia nepalanki aplinka emocine prasme, vaikas jaučiasi ir labai nesaugiai.
Nepaisant to, kad, rodos, ši nepalanki situacija nepaklūsta jūsų norams, yra kai kas, ką įtakoti galite. Kalbu apie judviejų su sūnaus ryšio stiprinimą. Planuokite savo dienotvarkę, kad liktų laisvo laiko bendravimui su vaiku. Pagal galimybes keiskite jus slegiančią aplinką, sugalvokite įvairiausių veiklų, kad būtų abiems smagu ir saugu. Kai būnate namie, galite net ant durų pakabinti lentelę, kad matytų vyras: „Dabar yra Mamos ir Vaiko laikas“. Iš anksto nuspręskite, kiek laiko per dieną stiprinsite savo ryšį su vaiku, ir tegul tuo metu jums netrukdo niekas, net suskambėjęs telefonas. Iš pradžių vaikui ir jums gali būti keista, galite būti pasimetę ir nežinoti, ką čia nuveikus. Nepasiduokite tam ir atkakliai ieškokite veiklų, kurios būtų mielos jums abiem: pažiūrėkite filmą, pažaiskite stalo žaidimą, pieškite, važinėkitės dviračiais, kartu gerkite arbatą ar drauge išsikepkite pyragą. Tikėkite, vėliau tai taps įpročiu ir viskas klostysis savaime. Atsipalaidavęs vaikas pats prabils apie savo vidinę savijautą, tada beliks padėti jam įsivardinti kylančius jausmus. Neslėpkite, kokiomis nuotaikomis gyvenate jūs pati, aptarkite, ką judu galite pamėginti daryti kitaip.
Jeigu yra galimybė, siūlyčiau pagalvoti apie psichologo pagalbą ir padedant spręsti jūsų santuokos krizę. Nuoširdžiai linkiu įveikti šeimą ištikusią krizę, tačiau jeigu to padaryti nepavyktų, verta atsakingai paruošti vaiką šiam svarbiam gyvenimo įvykiui.
Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama” dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.
