Pastaruosius kelerius metus tampa madinga vaikus auklėti kaip nors kitaip, nei įprasta mūsų šalyje. Tarkime, prancūziškai arba net japoniškai. Kodėl? Kalbiname psichologę Jūratę Bortkevičienę.
Pirmąją straipsnio dalį su psichologe Jūrate Bortkevičiene apie japonišką vaikų auklėjimą skaitykite ČIA.
Dar visai neseniai su trenksmu praūžė prancūziško auklėjimo bumas. Daug kalbama buvo apie japonišką auklėjimą. Kodėl taip svarbu deklaruoti, kad vaikus auklėjame pagal kažkokios šalies tradicijas?
Todėl, kad tai madinga. Daugelis lietuvių nenori atsilikti nuo tendencijų ir išgirdę, kad prancūzišką auklėjimą pasirinko kokia nors žinoma mama, nusprendžia, kad ir jie vaikus auklės prancūziškai. Arba japoniškai, nes kita garsi mama pasirinko šį auklėjimo būdą. Bet neįvertina sąlygų, kuriomis auga prancūzų, japonų ir lietuvių vaikai, arba nepaiso tam tikrų tautų temperamento.
Mes, lietuviai, turime labai daug nuostatų – tarkime, nusprendžiame, kad vaikus auginsime prancūziškai ar japoniškai ir visiškai neatsižvelgdami į vaiką ir juo labiau vyrą laikomės tų principų, apie kuriuos perskaitėme knygoje. Dažniausiai dėl tokio pasirinkimo kenčia visi – mama, tėtis ir vaikas. Mamai netinka toks auklėjimas, bet ji, manydama, kad elgiasi tinkamai, aklai jo laikosi, tėčiui netinka, bet kenčia, nes žmona pasakė, kad taip reikia. Ir visa šeima yra nelaiminga.
Iš tiesų reikia kokio nors atspirties taško ir perskaityta knyga apie kokį nors vaikų auklėjimą gali juo tapti, bet negalima jokiu auklėjimu pasikliauti aklai – reikia išradingai ir kūrybiškai jį taikyti pagal savo poreikius. Auklėjimo būdą reikia rinktis pagal vaiką, o ne kokią nors tautą. Vienam vaikui tinka kaip prancūziukui nuo gimimo miegoti atskirame kambaryje, kitas negali nurimti be mamos. Aš pati turiu tris vaikus – ir visi jie skirtingi, tikrai neįmanoma vienos bendros taisyklės nustatyti jiems visiems.
Kas dažniau renkasi kurios nors šalies auklėjimo būdą – mamos ar tėčiai?
Mamos, nes jos turi daugiau laiko skaityti ir gilintis į įvairių tautų vaikų auklėjimo principus. Bet tėčiai dažniau kreipiasi į mane, nes jiems nepatinka žmonos pasirinktas auklėjimas. Vyrai kenčia, jeigu moteris nusprendžia: „Bus tik taip.“ Reikėtų visoms mamoms suvokti, kad vaiką auklėja abu tėvai ir pasirinktas auklėjimo būdas turi tikti ir būti priimtinas abiem. Tarkime, jeigu tėtis klausia: „Kada gi vaikas miegos savo lovoje?“, o mama atsako, kad dar reikės palaukti, nes taip reikia, jau yra blogai. Kenčia sutuoktinių santykiai.
Visuomet reikėtų ieškoti aukso vidurio,kad ir mamai, ir tėčiui būtų gera auginti vaikus ir su jais gyventi po vienu stogu. Mama turėtų nepamiršti, kad ji – dar ir moteris, žmona ir į tai atsižvelgusi aklai nesilaikyti kurios nors šalies rekomendacijų. Manau, šiais laikais tėvai išties turi labai daug galimybių rasti sau patinkantį auklėjimo stilių, tinkantį tik jų šeimai. Jeigu vienas būdas netinka, galima pasirinkti kitą.
Taip, būti tėvais nėra lengva, nes mūsų niekas to nemoko darželyje, mokykloje, o savo vaikus suprasti yra menas. Dažniausiai puolame į kraštutinumus, nes nenorime auklėti vaikų taip, kaip mus auklėjo tėvai, ir perlenkiame lazdą.
Kodėl rekomenduojate auklėti vaikus, kad tėvams būtų gerai? Gal tėvai dėl vaikų gerovės gali ir pakentėti kurį laiką?
Nėra prasmės to daryti, nes vaikams būna gerai ir saugu tik tuomet, kai tėvai savo namuose jaučiasi gerai, kai geri jų tarpusavio santykiai. Galima vadovautis įvairių šalių principais, galima miegoti arba nemiegoti su savo vaikais, leisti jiems piešti ant sienų arba neleisti, bet tik su sąlyga, kad mamai ir tėčiui tai priimtina.
Ne kartą man mamos pasakojo, kad perskaitė keliolika knygų ir nežino, kaip auklėti vaikus. Bijo išeiti ir palikti dviejų mėnesių kūdikį tėčiui, nes mažiukui dar labai reikia mamos. Toms, kurioms labai reikia išeiti, ir turėtų valandai kitai išbėgti pailsėti, nes nuo to kūdikiui bus tik geriau. Pavyzdžiui, grįš mama iš masažo salono visa švytinti ir laiminga, kūdikis irgi bus laimingas. Bet jeigu mama pasiskaitys, kad prancūzai rekomenduoja palikti kūdikį ir skirti laiko sau, o išėjusi verks, sielosis ir neatsipalaiduos, mažylis irgi jaus nerimą. Tas pats pasakytina ir apie verksmą. Iš principo nieko nenutiks, jeigu mažas vaikas paverks, bet jeigu mama negali pakęsti jo ašarų ir pati kartu verkia, nėra reikalo vaiko rikdyti, nes bus blogiau abiem.
Iš visų šalių auklėjimo būdų galima „pasiimti“ tai, kas geriausia, kas tinka konkrečiai šeimai ir konkrečiam vaikui. Svarbiausia – neperlenkti lazdos aklai sekant kažkokiu susikurtu modeliu. Vyrai kenčia, jeigu moteris nusprendžia: „Bus tik taip.“ Reikėtų visoms mamoms suvokti, kad vaiką auklėja abu tėvai ir pasirinktas auklėjimo būdas turi tikti ir būti priimtinas abiem.“
