Būti tėvais šiame pašėlusiame pasaulyje: psichologės patarimai, į kuriuos verta įsiklausyti

Pastarieji dešimt metų yra vaikų stimuliavimo pikas, įspėja psichologai. Stengiamasi kuo anksčiau pradėti ankstyvąjį ugdymą – kelių mėnesių kūdikiai jau eina į mokyklėles. Koks rezultatas? 

IŠ MAMOS LAIŠKO

„Auginu du vaikus – mergaitę ir berniuką. Jau keletą metų pasibaigus pamokoms vežioju juos į būrelius: vieną – į ieną, kitą – į kitą miesto galą. „Nusikalu“ kaip šuo. O šiemet išgyvenau nuostabų jausmą. Prisimindama nuovargį dvi savaites tiesiog negalėjau prisiversti ieškoti jiems popamokinės veiklos, tad po mokyklos iškart važiuodavome namo. Koks tai buvo gyvenimas! Ramiai pasiruošdavome vakarienę, lėtai, kalbėdamiesi apie šį bei tą, vakarieniaudavome, paskui pasivažinėdavome dviračiais, vaikai be skubos susidėdavo knygas ir pieštukus, ramiai eidavome miegoti. Aš net turėjau jėgų ir kantrybės dukteriai paskaityti vakaro knygą! Niekur nebėgome, lyg vejami nematomos rankos, nes „ir vėl vėluojame!“, buvo mažiau įtampos, mažiau barnių ir šiek tiek daugiau jausmo, kad pailsime ir kad… mylime vienas kitą. Bet kažkur kamputyje ėmė augti kaltės jausmas, nes visų vaikai kažko mokosi, lavinasi, tobulėja, plečia akiratį, o maniškiai nieko naujo nepatiria…“

Konsultuoja psichologė Dovilė Jankauskenė.

Pasak psichologės Dovilės Jankauskienės, žmogus toks jau yra: ieškodamas aukso viduriuko nuolat balansuoja tarp dviejų kraštutinumų. „Viena priežasčių, kodėl taip karštligiškai rūpinamės, kad vaikai būtų nuolat užimti ir stimuliuojami, yra ta, kad kažkada, po Antrojo pasaulinio karo, šioje srityje buvo visiškas vakuumas: vaikams trūko spalvų, įspūdžių, įvairiapusio stimuliavimo. Moksliniai tyrimai įrodė, kad trūkstant sensorinių dirgiklių vaikų smegenyse nesivysto svarbios jungtys, o įspūdžių stoką išgyvenantys mažieji nesąmoningai pradeda patys save stimuliuoti: linguoti pirmyn atgal, žaisti su savo kūno dalimis ir pan.“

Sąlygoms pasikeitus stoką išgyvenusi žmonija metėsi į kitą kraštutinumą – kuo daugiau ir kuo įvairiau stimuliuoti vaikus. Mokslininkai ėmė kalbėti apie jautriuosius periodus, kai smegenys tampa ypač imlios vienokio ar kitokio pobūdžio stimuliavimui, tad labai svarbu kuo efektyviau tai išnaudoti. „Pastarieji dešimt metų yra stimuliavimo pikas. Stengiamasi kuo anksčiau pradėti ankstyvąjį ugdymą – kelių mėnesių kūdikiai jau eina į mokyklėles. Koks rezultatas? Vaikai yra pervargę. Jie „nebesuvirškina“, nebeįsisavina, nebepajėgia net pasiimti to, kas tokiais dideliais kiekiais jiems yra duodama. Hiperstimuliacija neduoda ne tik naudos, bet ir malonumo: vaikai nepasimėgauja nei žiniomis, nei savo naujais gebėjimais, nes vis gauna ką nors nauja, intensyvesnio.“

KAM VISA TAI

Pasak psichologės, dažnas vaikas lanko bent keletą sporto būrelių – plaukimą, tenisą, mergaitės – baletą. Tada dar anglų kalbą, muzikos mokyklą, na, ir piešimą arba keramiką – kad įvairiapusiškiau ugdytųsi. Jei suaugusiam žmogui po darbo reikėtų pakelti dar ir tokį „pomėgių“ krūvį, jis turbūt atsidurtų ligoninėje. Tuo tarpu tėvams atrodo, kad taip elgdamiesi jie labai daug gero daro savo vaikui. Tačiau ir vaikai nebeišlaiko: nenori būrelių, verkia vežami, liūdi, tampa tarsi viskam abejingi, o laukdami, kol bus pervežti iš vienos veiklos į kitą, užsideda ausinukus ir trindamiesi mokyklos koridoriais šimtą kartų suka tą pačią dainą. „Taip jie „vėsinasi“, – sako D.Jankauskienė, – nes kito laiko pailsėti, „suvirškinti“ įspūdžius ir žinias neturi: netrukus privažiuos mamos automobilis, vaikas įšoks į jį ir bus nuvežtas vėl ko nors veikti. 

Tokiu pat tempu gyvena, lygiai taip pat pervargę ir viskuo persisotinę jaučiasi ir „taksistais“ dirbantys tėvai. Didmiesčių gyventojams įtampą kelia jau vien nuolatiniai automobilių kamščiai: kaip nevėluoti, kaip laiku pasiimti vieną, laiku nuvežti kitą vaiką? Užsisuka paradoksalus įtampos ir skubėjimo ratas: visi pavargę, niekas nieko nenori, tačiau visus veja jausmas, kad šitaip reikia. Kodėl? Atrodo, kad vaiko užimtumas tampa tėvų savivertės matu. Mūsų vaikas lanko vieną, o štai jų – net tris būrelius, todėl aš jaučiuosi mažiau pajėgi duoti savo vaikui, taigi, lyg ir mažiau verta mama? 

Kai per daug veiklos, tai ne sužadina smalsumą, priešingai, jį užmuša. Būrelis yra koncentruota patirtis, kuri per valandą yra tiesiog sukišama vaikui, jis gauna vis naujus žinių paruoštukus, kuriuos jam reikia nuryti. Ir vaikas ryja, prikemša jų, paskui bloguoja, nes nėra kada „suvirškinti“ informaciją. Pagaliau ir susikimšti reikia jėgų, o jau būna pavargęs po mokyklos ar darželio“. 

Šiuolaikiniai tėvai dažnai neturi laiko patys būti su savo vaikais, jais pasirūpinti, o palikti vienus namuose nėra saugu, todėl perka paslaugas, kad vaikas nuolat būtų kito suaugusiojo prižiūrimas ir kaip premiją gautų dar kokį nors ugdymą. Manau, poreikis apkrauti vaiką veiklomis dažnai yra nesąmoningas vaiko priežiūros sprendimas.“

VAKARIENĖS RUOŠIMO BŪRELIS

„Vaikui darželis ir mokykla yra pakankamas dienos įvykis, visiškai užtektų vieno būrelio, nes galimybių visapusiškai ugdytis pakankamai yra ir namuose: jis lavinasi atlikdamas tam tikras pareigas, būdamas su gyvūnu, turėdamas būrelį įvairaus amžiaus draugų, su kuriais žaidžia įvairius žaidimus – kvadratą, klases, stato pilis smėlio dėžėje, dėlioja samanų, kankorėžių, pagaliukų mozaikas ir t. t. 

Šiuolaikiniai vaikai nelipa į medžius, nesikarsto tvoromis, nestato slėptuvių, nebent kas nors pasikviečia juos vasarą į sodybą ir suorganizuoja senųjų žaidimų vakarus. Net ir ikimokyklinukai neturi normalaus vaiko gyvenimo, nes yra nuolat organizuotai užimti visokiais „reikalais“, turi kažko išmokti, žiūrėti, kartoti, daryti… 

O juk namuose vakarais galėtų būti rengiamas vakarienės ruošimo būrelis. Kiek visko virtuvėje kartu su mama, močiute ar tėčiu galima išmokti, išbandyti, patirti. Tokiame būrelyje vaikas gautų ir žinių, ir įspūdžių, ir tiesiog ramiai pasibūtų su artimais žmonėmis, kai aptariami dienos įvykiai, o kartais ir tiesiog būnama tylint ir jaučiant. Vaikams labai svarbu gauti to tiesiog romaus pabuvimo kartu.“ 

Anksčiau vaikai rasdavo savų būdų svaigintis: ilgai suptis sūpynėse arba susisukti į vieną pusę pakibus tarp dviejų virvelių, paskui visa jėga pasileisti atgal, kristi ant žemės ir juoktis. Tai vadinamieji katarsiniai išgyvenimai, kurie atpalaiduoja ir tada, kai kas nors parodo pirštą, gali juoktis iki ašarų, o tavo kūnas ir smegenys tuo metu ilsisi. Tokių patyrimų šiuolaikiniai vaikai beveik neturi.“ 

„EIK KO NORS DARYTI!“

Net ir į namų erdvę persikelia nuolatinio veikimo psichozė: būtinai reikia, kad visi kažką veiktų. Mama nervinasi, jei randa vaiką, drybsantį lovoje, iškart veja nuo jos: „Eik ko nors daryti!“ Iš kur tas poreikis vis kažką veikti? 

„Veikti žmogui yra labai aktualu: kol gyvas, jis veikia. Tačiau pasiekus kritinį tašką, kai veikimo yra per daug, atsiranda nerimas, kurį „užmušame“ kita veikla. Suaugusieji į savus būrelius bėga dažniausiai genami tokio nerimo. Sporto klubas, kultūriniai ir visokie kitokie renginiai yra turtinančios veiklos, bet dažniausiai viską esame susiplanavę kone minučių tikslumu bent metams: koks ir kada bus koncertas, renginys, uždarymas, atidarymas ir t. t. Nes jei liksiu be viso to, tai kas aš būsiu? Jei nėra plano, lėkimo, įtampos, iškart kyla daug jautrių klausimų. Kai reikia bėgti ir nervintis, galvoti nėra kada, visas mintis vejame šalin: pagalvosiu kada nors, kai bus daugiau laiko. O jo ir nebus, nes mes nenorime, kad būtų. 

Pavalgėme, o dabar reikia greitai nukraustyti stalą ir susitvarkyti, tada dar pabūsime, kartu pasėdėsime. Kai sutvarkome stalą, reikia bėgti sudėti skalbinių į skalbyklę, tada išimti, padžiauti, „nudžiauti“, sulankstyti išdžiūvusius: visada atsiras, ką daryti. To mes išmokstame savo šeimose. Tiesą pasakius, net kažką darydami nesame šimtu procentų atsidavę tam, ką darome, dalis mūsų minčių jau yra apie tai, ką darysime, kai padarysime, ką dabar darome. 

Taip gyvendami jaučiame nuovargį ir įtampą, bet dažnai net nebesiaiškiname, kokia jos priežastis, žinome, kad jei bėgsime ir kažką dar daugiau darysime, įtampos nejausime, „užveiksime“. Tačiau taip tik eikvojame save ir savo vaikus mokome save eikvoti.“

Vaikai neišmokyti pastebėti nei koks dabar metų laikas, kas žydi ar kvepia, ar krinta. Vaikai nieko nepastebi, neatkreipia dėmesio, nestabteli pasimėgauti, nes viską prabėga kaip ir jų tėvai. Išskyrus tuos atvejus, kai įprastą gyvenimą sutrikdo netikėtai iškritęs sniegas, kurį pirmiausia reikia nukasti, kad galėtum išvažiuoti iš kiemo.“

„NETURIU KADA, PALAUK“

Nuolat reikalais užsiėmusių ir bėgančių tėvų vaikai dažnai girdi: „Palauk, ne dabar, esu užsiėmęs.“ „Tai girdint formuojasi supratimas, kad aš nesu pakankamai svarbus, neužimu svarbios vietos, kur kas svarbesni yra darbas ir kiti reikalai, o ne santykiai. Nuolat kažkuo užsiėmę tėvai nežaidžia su savo vaikais, nerodo pabuvimo kartu pavyzdžio. Vaikas mąsto: „Kai aš turėsiu daug veiklų ir kitiems galėsiu sakyti „palauk“, būsiu galingas.“ Mažylis auga gaudamas žinią, kad svarbus yra tas, kuris yra užsiėmęs“, – sako psichologė.

Metų ratas neišvengiamai sukasi ir štai vieną dieną ateina šventės, į kurias suvažiuoja jau suaugę vaikai. Kas nutinka per Kalėdas, Velykas? Visi lekia, perka, pakuoja, o kai ateina šventė, negali joje išbūti, nes būti kartu yra kančia: nėra artimo santykio. Atsiveria tuštuma, tampa labiau nei akivaizdu, kokie yra santykiai. Dažna tokia šeima pajėgi kalbėtis tik apie tai, ką supakavo, nupirko, ką skanaus dar mato ant stalo… 

„Daug žmonių nekenčia ir nori kuo greičiau kažkur kažkaip nuo jų ištrūkti. Daug valgo, daug geria ir labai laukia, kada gi pasibaigs šitas stabtelėjimas ir jie galės grįžti į bėgimo maratoną. Kiti bėga į šiltus kraštus, svečias šalis, nes bėgant bus daug streso, reikės rūpintis lagaminais, persėdimais, kur valgysime, kaip miegosime, nebus kada galvoti, kas esu aš. Šventės yra apie mūsų tarpusavio santykį. Apie tai, kaip jaučiamės stabtelėję ir tiesiog būdami, nieko daugiau.“ 

PAJAUSTI NAMUS

„Būtų idealu, jei visas lavinamąsias veiklas vaikas turėtų galimybę nuveikti mokykloje arba darželyje, kad peržengęs namų slenkstį patektų į kitą – namų, šeimos, žaislų pasaulį, aiškiai pajustų: reikalai pasibaigė, namai prasidėjo. Dabar visi gyvena nesibaigiančiame darbe ne tik laiko, bet ir erdvės požiūriu. Tiesą pasakius, vaikas neturi laiko net patirti, kas yra namų jausmas: iš būrelių grįžta vėlai, susiruošia daiktus rytdienai, eina miegoti, o ryte keliasi ir vėl šoka į veiklų traukinį. Ir dar dažnai namuose girdi tik komandas: „Susitvarkyk!“, „Ruošk pamokas!“, „Eik miegoti!“

Būreliai išties reikalingi tik paaugliams, kurie gali pasirinkti, ko nori išmokti, nes jiems jau tikrai reikia grupės bendraminčių ir draugų, paaugusių vaikų nebereikia vežioti – jie yra gana savarankiški. Mažiesiems reikia kuo daugiau žaidimų, gryno oro, lauko ir namų jausmo. Kuo daugiau paprasto vaiko gyvenimo.“ 

PRISIMINIMAI APIE DEBESIS 

Viena mama feisbuke rašė: „Prabudau, guliu lovoje ir galvoju, kokį čia planą surezgus, kad galėčiau dukryčių į mokyklėlę nevežti. Taip norisi namuose pabūti…“

„Tarsi tam, kad galėtume nedaryti, ko daryti nenorime ir kas iš tikrųjų net nėra būtina, reikia rasti rimtą priežastį, kažkaip pasiteisinti. Prieš ką? Kitus? Save? Paprastai tokia priežastis būna liga. Kartais pastebiu, kad visi labai pailsi, kai vaikas… ima ir suserga. Ir gal net tyliai sau apsidžiaugia: 

„Šiek tiek pakilo temperatūra, nereikės į būrelį, pailsėsime…“ Bet tai rodo, kad mūsų sielos jau serga. Atsipalaiduokime! Vaikai prisimins ramų laiką, kai buvo išgirsti, išklausyti arba žiūrėjo pro langą į debesis jausdami mamos, tėčio, močiutės ar senelio ranką ant savo peties. Arba tiesiog buvo kartu, ir viskas. O ne tai, kaip vežėte jį iš vieno būrelio į kitą per didžiausius kamščius mieste…“

IŠTVERTI TYLĄ