Vaikų darželių „Šilagėlė“ psichologė Ramunė Narkevičiūtė apžvelgia vaikų lytiškumo raidą. Rekomenduojame be išimties visiems tėvams, auginantiems vaikus.
Ką tik gimęs vaikas šiame pasaulyje yra naujokas. Devynis mėnesius praleidus mamos pilvelyje, naujasis pasaulis jam yra toks didelis ir nepažintas. Vaikas pamažu susipažįsta su išoriniu pasauliu, kitais žmonėmis, taip pat ir pačiu savimi.
Kūnas yra arčiausiai mūsų, todėl visiškai normalu, kad jau labai ankstyvame amžiuje mažieji pradeda juo domėtis. Vaikai tyrinėja ne tik akimis ir ausimis – vienas iš svarbiausių (ypač mažų vaikų) pojūčių – lytėjimas. Jau pirmaisiais gyvenimo metais kūdikiai pradeda tyrinėti savo kūną. Tą jie gali daryti, liesdami savo ausis, kišdami į jas pirštus. Lygiai taip pat liesdami jie atranda savo lytinius organus. Dvejų – penkerių metų amžiaus vaikai pradeda masturbuotis, tačiau šie veiksmai paprastai nėra seksualinio pobūdžio – jie atsitiktiniai, skirti nusiraminui. Tokio amžiaus vaikai pradeda domėtis ir kitų žmonių kūnais. Pavyzdžiui, jie gali pageidauti maudytis kartu su tėvais, liesti mamos krūtinę. Norėdami geriau pažinti žmogaus kūną, jie žaidžia „Gydytojus”, „Namus”, kelia tokius klausimus, kaip „Iš kur atsiranda vaikai?, „Kuo skiriasi berniukai ir mergaitės?”. Penkerių – aštuonerių metų vaikai pradeda masturbuotis, siekdami malonumo. Jie taip pat gali sakyti nešvankius juokelius apie kūno dalis, žaisti anksčiau minėtus arba sudėtingesnius vaidmeninius žaidimus. Visa tai leidžia vaikams atrasti ir pažinti savo kūną, integruoti šias žinias į visumą, augti ir formuotis kaip asmenybei.
Mums, suaugusiems, tokie vaikų tyrinėjimai yra nemenkas iššūkis. Ausų, nosies ar kojų pirštų tyrinėjimas mums yra visiškai priimtinas dalykas, tačiau lytinių organų pažinimas – tai jau kažkas kita, neleistina, tabu. Ikimokyklinio amžiaus vaikams klausiant lytinių organų pavadinimų, vadiname juos pakeistais, sugalvotais vardais, o liečiant savo lytinius organus, sakome „fui”, „tuojau pat baik”, „gėda”. Žvelgiant iš vaikų perspektyvos, jeigu neleidžiame jiems liesti savo lytinių organų, nepaaiškiname, kas tai yra, mažiesiems gali kilti įtarimų, kad galbūt tai yra kažkas baisaus, negero ar nesaugaus? Jiems kyla daugybė dvejonių, sumaišties ir nerimo. Tokie vaikai auga, vystosi kaip asmenybės, formuoja savo tapatumą, išgyvendami daugybę neigiamų emocijų. Ką mes galime padaryti? Pirmiausia, leisti vienerių – dvejų metų vaikams tyrinėti savo kūną, dvejų metų ar šiek tiek vyresnius vaikus pradėti mokyti kūno dalių pavadinimų. Pastebėję besimasturbuojantį keturmetį ar penkiametį, turėtume jam paaiškinti, kad ši veikla yra privati ir jis tą gali daryti, būdamas vienas. Tokio amžiaus vaikams liečiant mamos krūtinę arba prašant eiti kartu maudytis, galime paaiškinti, kad mūsų kūnas priklauso tik mums, kiekvienas turime privačių kūno dalių, kurias galime liesti tik mes patys, išskirtiniais atvejais – gydytojas. Išgirdę vaiką sakant „kakučiai”, „pimpaliukas”, pasistenkime nekreipti į tai dėmesio. Pajutę, kad jų elgesys gali daryti poveikį, vaikai linkę tokį elgesį kartoti. Kaip matome, vaikų lytinis ugdymas apima apie ne vien tik supažindinimą su kūnu, jo dalimis. Tai taip pat yra taisyklių bei asmeninių ribų nustatymas, paaiškinant,vaikui koks elgesys tinkamas viešumoje ir būnant vienam, aptariant kiekvieno iš mūsų ir kitų žmonių teisę į privatumą.
Nesunkiai paaiškiname mažiesiems, kaip užauga medelis arba gėlytė, tačiau vaiko atsiradimo paaiškinimui dažnai pritrūkstame žodžių, nesijaučiame pasirengę APIE TAI kalbėti.Psichologė Ramunė NARKEVIČIŪTĖ
Dar vienas suaugusius gluminantis, „nepatogiai” verčiantis jaustis momentas – TAM TIKRI vaikų užduodami klausimai. Klausimas „Iš kur aš atsiradau?” tikriausiai galėtų būti įrašytas į suaugusiems nepatogiausių klausimų dešimtuką prie kitų panašių klausimų apie berniukų ir mergaičių lytinius organus ir panašių. Nesunkiai paaiškiname mažiesiems, kaip užauga medelis arba gėlytė, tačiau vaiko atsiradimo paaiškinimui dažnai pritrūkstame žodžių, nesijaučiame pasirengę APIE TAI kalbėti. Ir dar, kaip tyčia, pajutę suaugusiųjų sumišimą ar nepatogumą, mažieji išminčiai kelia dar daugiau „nepatogių” klausimų?! Nemažai sunkumų mums sukelia mūsų mąstymas. Priimdami vaiko klausimą, atsakymą kuriame suaugusiajam suaugusiam žmogui. Pavyzdžiui, sulaukę ikimokyklinio amžiaus vaiko klausimo apie jo atsiradimą, neretai pradedame mąstyti apie lytinį akto, gimdymo proceso subtilybes ir daugybę kitų dalykų. Natūralu, tuomet kyla daugybė nuogąstavimų, kaip VISA TAI perteikti vaikui. Šiuo atveju labai svarbu įsiklaisyti, ko vaikas klausia. Trimetis tikriausiai dar nekelia klausimo „KAIP aš atsiradau?”. Jo tikslas yra sužinoti, „IŠ KUR aš atsiradau?”. Vaikams pateikiami atsakymai turėtų būti aiškūs ir konkretūs. Vienas iš atsakymų variantų trejų metų vaikams – „Iš meilės”. Šis atsakymas yra tinkamas dar ir todėl, nes vaikams svarbu žinoti, kad jų tėvelių vienas kitą labai mylėjo, taip pat, kad vaiko atsiradimas neatsiejamas nuo meilės. Mažas vaikas tikrai nesupras, ką turime omeny, pasakodami apie įvairiausias „vaikų atsiradimo technikas”. Tačiau ketverių arba penkerių metų vaikui tokio atsakymo gali nepakakti arba kilti neaiškumų. Jis gali paklausti, „Ką reiškia atsirasti iš meilės?”. Tuomet jam gali reikėti paiškinti, KAIP visa tai vyksta. Ketverių – penkerių metų vaikui galime paaiškinti, kad užaugę tėvelis su mamyte vienas kitą labai myli, susiglaudžia, tuomet tėvelis perduoda savo sėklytę mamytei, tėvelio sėklytė / spermatozoidas susijungia su mamytės sėklyte / kiaušialąste ir mamytės pilvelyje atsiranda vaikutis. Atsakymas priklauso nuo vaiko amžiaus ir jo gebėjimų suprasti ir apdoroti jam pateikiamą informaciją. Be to, vaikui reikia laiko gautą informaciją apdoroti ir suprasti, todėl, ypač kalbėdami su mažais vaikais, venkime daugžodžiavimo.
Visgi, ne visi vaikai atvirai užduoda jiems rūpimus. klausimus. Dalis vaikų, pastebėję, kad suaugusiems nepatogu apie tai kalbėti, gali vengti tą daryti. Todėl vaikų lytiniam ugdymui naudinga išnaudoti realias situacijas – maudymąsi vonioje, knygelių skaitymą ir kitos. Dar viena iš tokių mokymuisi palankių situacijų – broliuko ar sesutės laukimas ir gimimas. Darželyje klausiant vaikų, ar laukia greitai atsirasiančio broliuko arba sesutės, dauguma atsako „taip”, kalba apie tai, kaip kartu su jais žais, dalinsis žaislais. Tačiau mes, suaugę, kalbėdami su vaikais apie naujos gyvybės atsiradimą, kartais pamirštame, kad vaikui dar reikės „šiek tiek palaukti”, kol broliukas arba sesutė galės jam būti žaidimų draugu. Ikimokyklinio amžiaus vaikui šis įvykus sukelia nemažai pokyčių. Gimęs mažylis, atima didelę dalį tėvelių dėmesio – ankstesnių žaidimų, pasakų skaitymo, valgio gaminimo laiko ir kitų drauge praleistų akimirkų. Pirmagimiui reikia laiko, kad jis suprastų, kas įvyko, integruotų naują patyrimą ir priimtų pokyčius, todėl natūralu, kad, atsiradus naujam šeimos nariui, vyresniojo vaiko elgesys pasikeičia. Vaiko emocinis amžius nuolat svyruoja. Kiekvienas keturmetis kartu yra ir trimetis, ir dvimetis, vienmetis, ir kūdikis, ir naujagimis, ir vaikas įsčiose. Sulaukęs brolio arba sesės, vaikas gali „padidėti” arba „sumažėti”. „Sumažėjęs” vaikas pradeda elgtis kaip kūdikis – prašyti tėvelių, kad jį pamaitintų, gultis į naujagimio lovelę. Tėveliams svarbu suprasti ir patenkinti šį vaiko poreikį, leidžiant jam pasėdėti ant kelių, gerti iš buteliuko ir atlikti panašius dalykus. Paprastai vaikams patinka „didelių vaikų” užsiėmimai, todėl tikėtina, kad tokie pageidavimai ilgai nesitęs. „Padidėjęs” vaikas elgiasi kaip vyresnis vaikas – gali tapti savarankiškesnis, daugiau laiko praleisti žaisdamas vienas, ką nors tvarkytis. Tėvams tai gali kelti daug džiaugsmo, tačiau vyresniam vaikui vis dar norisi pabūti vaiku, jam vis dar reikia pasakų prieš miegą, tėvelių apkabinimų ir pagalbos. Vienas jis dar negali visko padaryti. Pastebėjus vaiko pakitusį elgesį, reikėtų su vaiku apie tai kalbėti, pamėginti įvardyti kilusius jausmus ir padėti suprasti, kas vyksta. Pirmagimis tikrai pasijus svarbesnis, jeigu bus įtrauktas į naujagimio priežiūrą (žinoma, nepaverčiant jo antra mama arba tėčiu) – pavyzdžiui, keičiant kūdikiui sauskelnes, rengiant. Tuo pat metu tėveliai turės galimybę su juo praleisti daugiau laiko. Taip pat tėtis arba mama turėtų skirti individualaus kokybiško laiko pirmagimiui kurį jie išnaudotų tik sau. Tuo metu su naujagimiu gali pabūti kitas iš tėvų. Apibendrinant vyresniems broliams ir seserims svarbu žinoti, kad jie yra reikšmingi, vertinami ir mylimi. Atviras, nuoširdus ir pagarbus vaiko ir tėvų tarpusavio santykius padės vaikui priimti pokyčius, mylėti naująjį šeimos narį, dalintis su juo savo kambariu ir žaislais bei džiaugsmingai gyventi.
Vaikų lytiniam ugdymui naudinga išnaudoti realias situacijas – maudymąsi vonioje, knygelių skaitymą ir kitos. Dar viena iš tokių mokymuisi palankių situacijų – broliuko ar sesutės laukimas ir gimimas.Psichologė Ramunė NARKEVIČIŪTĖ
Kaip jau aptarėme, vaiko asmenybės raida neatsiejama nuo fizinių ir psichologinių aspektų. Vienas iš fizinės raidos aspektų – lytiškumas. Pagalvokime, kokias asociacijas mums kelia žodis „lytiškumas”? Tikriausiai nenustebinsiu, spėdama, kad dalis atsakymų būtų „seksas”, „iškrypimas”, „nepadorumas”. Net ir psichologinėje literatūroje apie vaikų raidą taip pat galime rasti tokių teiginių kaip „lytinio tapatumo raida prasideda nuo vaiko gebėjimo skirti vyrus ir moteris bei priskirti save tam tikrai kategorijai” arba „iki trejų metų vaikai išmoksta save įvardinti kaip berniuką arba mergaitę, skiria jiems būdingus žaislus, dažniau žaidžia su tos pačios lyties atstovais”. Ką visa tai sako apie mus? Vis dar esame kupini įvairiausių išankstinių nuostatų, įsitikinimų, stereotipų, kurie neišvengiamai veikia mūsų mąstymą, emocijas bei elgesį. Vienas iš mūsų stereotipinio mąstymo pavyzdžių – su lyčių vaidmenimis susijęs vaikų elgesys, išvaizda. Visuomenėje vis dar paplitęs požiūris, kad berniukai yra aktyvesni, sunkiau sutelkiantys dėmesį į veiklas, turi žaisti su mašinėlėmis, rengiasi mėlynos spalvos drabužiais, mergaitės – paklusnesnės, ramesnės, santūresnės kruopštesnės, turi žaisti su lėlėmis, rengiasi rožinės spalvos drabužiais. Vaikui pasižymint kitokiais gebėjimais ar pomėgiais negu to reikalauja visuomenė, kyla diskriminacijos ir patyčių rizika. Natūralu, kad tėvai ir kiti suaugusieji bijo ir stengiasi apsaugoti savo vaiką, galbūt ir nesąmoningai elgdamiesi su juo taip, kaip norėtų, kad jis elgtųsi. Vaikams perkami „mergaitiški” ir „berniukiški” žaislai, atitinkamos spalvos rūbai, vaikai vedami į tam tikrus būrelius ir daugybę kitų dalykų. Tačiau kiek visa tai priimtina ir patrauklu mūsų vaikams? O su kokiais žaislais jie patys norėtų žaisti bei kokius būrelius lankyti? Šie klausimai lieka kažkur už nugaros…
Kad galėtume geriau suprasti vaikus, padėti jiems save geriau pažinti ir formuoti lytinį tapatumą galima vaikams pasiūlyti didelę žaislų įvairovę, neakcentuojant, su kokiais iš jų turėtų žaisti berniukai, o kokiais – mergaitės (pavyzdžiui, žaisliniai kūdikiai, įvairios transporto priemonės, įvairios filmukų veikėjų figūrėlės ir kiti), knygelės, naudojami plakatai ar kitos vaizdinės priemonės turėtų būti neutralios, vaizduojančios su lyčių vaidmenų stereotipais nesusijusį elgesį (pavyzdžiui, moterys policininkės, vyrai auklėtojai ir panašūs). Dar vienas svarbus dalykas – skatinkime vaiką užsiimti jam patinkančia veikla, o pastebėję, kad mergaitė domisi mašinėlėmis, motociklai, nupirkime jų ir leiskime žaisti. Nejaugi vaikystėje visos žaidėme su lėlėmis? Prisiminkime, koks įdomus buvo brolio atsineštas traktorius arba autobusas?! Taigi lytinis tapatumas apima kur kas daugiau negu tik savęs pavadinimą berniuku arba mergaite, – tai apima vidinį savo lytinio tapatumo suvokimą, kuris gali atitikti biologinę lytį arba jos neatitikti. Svarbiausia, vaikui užtikrinti saugią aplinką, kur jis galėtų nebijodamas būti savimi ir užsiimti mėgstamomis veiklomis.
Vaikų asmenybės raida ir lytinis ugdymas apima labai daug dalykų. Tai yra kur kas plačiau negu vien tik naujų žinių įgijimas. Šiuolaikiniame pasaulyje, kai visi esame „pumpuojami” informacijos gausa, labai paprasta pasiklysti. Todėl vaikui labai svarbu gebėti kritiškai įvertinti ir atsakingai pasirinkti bei priimti sprendimus. Lygiai taip pat reikšminga saugiai jaustis visuomenėje, kurioje gyvename, išlikti savimi, realizuoti savo tikslus ir norus, išsaugoti savo individualumą, kartu kuriant pagarbų santykį su kitais žmonėmis. Visa tai formuoja vaiko nuostatų, įsitikinimų, vertybių sistemą, skatina vientisą savęs kaip asmenybės suvokimą ir priėmimą. Tačiau svarbiausia, kad lytiškumo ugdymas kuria vaiko santykį su tėvais, pedagogais ir kitais žmonėmis. Toks bendravimas formuoja saugumo ir pasitikėjimo kitais žmonėmis nuostatą, žinant, kad jis yra visada laukiamas, priimamas, suprantamas bei išklausomas. Tai stiprina vaiko ir suaugusiųjų tarpusavio ryšį, kuris yra pamatas tolimesniems suaugusio žmogaus santykiams vėlesniame amžiuje.
