Mokyklos „Sokratus“ ir darželio „Šilagėlė“ psichologės Akvilės Kazlauskaitės parengtas straipsnis aktualus visiems vaikus auginantiems tėvams: ką svarbu žinoti apie bausmes? Kokia reakcija į vaikų netinkamą elgesį yra labiausiai paveiki ir taikytina?
Augindami vaikus kasdien susiduriame su jų nenoru atlikti namų ruošos darbus, atsikalbinėjimu, kai reikia mokytis, netinkamu elgesiu socialinėse situacijose. Dalis suaugusiųjų ir pedagogų tiki, kad tokiose situacijose vaikams būtinos bausmės. Vieni bausmėmis laiko daiktų, veiklų ar privilegijų atėmimą („jeigu neklausysi – negausi kompiuterio“), kiti – priverstinį atsitraukimą („tu nemoki elgtis, ir mes išeinam“). Kartais nutinka ir taip, kad ypač susierzinus bausme tampa fiziniai veiksmai – išvarymas, pastūmimas, trenkimas („dabar žinosi, kaip man skauda, kai tu spardaisi“).
Stengdamiesi auklėti vaikus mes lyg ir žinome, kad vaikai turi susidurti su pasekmėmis, tačiau kai ateina laikas tas pasekmes taikyti, griebiamės tos, kuri greičiausiai ateina į galvą, ir kuri tikrai „pamokys“ vaiką. Bet ar susimąstome, ko moko mūsų taikomos bausmės ir pasekmės? Galbūt tai, kas atrodo geriausia tuo momentu, turi mažai teigiamos naudos išauginant atsakingą, mokantį tinkamai rinktis žmogų.
Įsivaizduokite, kad jums nesiseka darbe – nespėjate atlikti savo darbų, atliekate juos nepakankamai gerai. Supykęs viršininkas atima jūsų užkandžius, uždraudžia jums saldumynus, bendravimą su kolegomis ar draudžia atvykti į metinį įmonės vakarėlį. Skamba nelogiškai, taip? Greičiausiai dėl nepakankamai gerai atlikto darbo sulauksite natūralių logiškų pasekmių – gausite rekomendacijas, kaip dirbti geriau, galbūt turėsite dirbti ilgiau, blogiausiu atveju – neteksite savo darbo. Taip yra todėl, kad pasaulis paremtas pasekmėmis, kurios tiesiogiai siejasi su tuo, ką mes darome – jeigu neišsiplovėme indų – turėsime neplautų indų krūvą, jeigu nesumokėjome mokesčių – turėsime skolų, jeigu sulaužėme mėgstamą daiktą – turėsime pirkti naują arba išgyventi be jo. Lygiai tokių pačių natūralių pasirinkto elgesio pasekmių turime mokyti ir savo vaikus.
Tačiau, kaip žinoti, koks pasekmių taikymas bus sėkmingas? Pirmiausia, turime laikytis trijų pagrindinių pasekmių taikymo taisyklių:
1. Pasekmės turi būti susijusios
Pavyzdžiui, vaikui išpylus stiklinę su gėrimu paprašome jo išvalyti netvarką. Skamba labai paprastai, bet kaip dažnai surenkame išmėtytus vaikų daiktus, sukeltą netvarką sutvarkome už juos, nes taip bus „paprasčiau ir greičiau“. Arba susierzinę dėl eilinio zirzimo dėl žaislų sutvarkymo pagrasiname sutrumpinti ar visai atimti laiką su planšete. Tačiau nesuteikdami vaikui patirti natūralių jo veiksmų pasekmių, neišmokome jo suprasti, kokiais principais veikia pasaulis.
Juk suaugus, jeigu neišnešėme šiukšlių, planšetė stebuklingai nedingsta – mes vis tiek ja galime naudotis, tačiau iš spintelės po kriaukle sklinda nemalonus kvapas. Toks pat natūralaus susietumo principas veikia ir kitose situacijose. Jeigu nemaloniai elgiesi su kitais – natūrali pasekmė, kad turėsi atsiprašyti ir gali būti, kad kiti nenorės su tavimi bendrauti. Jeigu atidėliosi pamokų ruošimą – natūrali pasekmė, kad mažiau liks laiko malonioms veikloms ar mėgstamai laidai pažiūrėti. Jeigu mokykloje neatlikai visų užduočių – teks jas daryti papildomai namuose.
2. Pasekmių pateikimas turi būti pagarbus
Pasekmės neturi būti pateikiamos kartu su gėdinimu, menkinimu ir nuvertinimu. Svarbu vengti tokių pastabų kaip – „tu visada taip darai“, „kiek kartų jau sakiau tau, o tu vis tiek nesupranti“, „juk sakiau, kad pamesi“. Jūsų vaikas jau ir taip jaučiasi blogai dėl netinkamo savo poelgio, todėl papildomi komentarai apie tai, kad jūs „taip ir žinojote, kad taip nutiks“ vaikui neleis susitelkti į mokymąsi iš patirties, vietoj to susitelkiant į baimes ir kaltę. Svarbu vaikui paaiškinti, kas nutiko ir kas dabar bus. Pavyzdžiui, jeigu vaikas pametė savo mėgstamą žaislą kelionėje – užtenka jam padėti prisiminti, kur jis žaislą dar turėjo su savimi, leisti jam pasiūlyti sprendimą, kaip galima žaislą rasti, o neradus paaiškinti, kad taip jau nutinka, kai nesaugome savo daiktų. Kadangi dažnai vaikai turi savo santaupų, galima pasiūlyti nusipirkti pamestą žaislą iš naujo. Tokiu būdu mes ne tik mokome savo vaikus natūralių mūsų veiksmų pasekmių, tačiau suteikiame galimybę ieškoti problemos sprendimų būdų.
3. Pasekmės turi būti pagrįstos ir tinkamos
Tai reiškia, kad pasekmės turi būti tinkamos vaikui atsižvelgiant į jo amžių ir galimybes. Tai, kas tinkama trejų metų vaikui netiks dešimtmečiui, ir atvirkščiai. Vyresni vaikai gali pradėti atsikalbinėti, tad būtent tą akimirką jums svarbu išlikti ramiam ir neleisti vaikui „išsiderėti“ zyzimu, verkimu, pykčiu ar apkabinimais. Jūs galite vaikui paaiškinti, kokios pasekmės jo lauks ateityje dėl dabartinio netinkamo elgesio. Pavyzdžiui – „Pastebėjau, kad vis išmėtai savo kojines. Jeigu nesaugosi mūsų tau nuperkamų daiktų, turėsi jas pirktis pats iš savo santaupų“. Kai išankstinis perspėjimas neįmanomas, paaiškinkite vaikui, kodėl taip atsitiko ir padėkite sugalvoti sprendimą (bet neišspręskite už jį). Pavyzdžiui, sekmadienio vakarą jūsų vaikas atsiminė, kad jam rytojui reikia padaryti plakatą ir verkdamas prašo važiuoti į parduotuvę nusipirkti priemonių. Paaiškinkite jam, kad jau per vėlu važiuoti į parduotuvę, tačiau jeigu norės, mielai jam padėsi padaryti plakatą iš turimų priemonių namuose.
Natūralios pasekmės, remiantis šiomis taisyklėmis, yra gana paprastai taikomos, jei jūsų vaikas padarė kažką, ko jis neturėjo padaryti. Tačiau kartais gali būti sunku suprasti, kaip jas veiksmingai naudoti, kai vaikas neatlieka darbų, kuriuos turėtų (nesitvarko), o natūrali pasekmė (netvarkingi namai) jo nejaudina. Pirmiausia, būtų svarbu vaikui paaiškinti, kad nepaisant to, kad namų tvarkingumas nėra svarbus pačiam vaikui, jis yra svarbus mamai arba tėčiui. Tikėdamiesi, kad mūsų norai bus svarbūs kitiems, mes turime parodyti ir atgalinį rūpestį, dėmesį, laiką. Taip pat tokiose situacijose svarbu vaikams perteikti principą, kurio greičiausiai ir taip norėtumėte, kad jie laikytųsi – pirma atlikite ne tokius malonius darbus, o tada pereikite prie malonių veiklų. Remdamiesi šiuo principu situacijose, kuriose įpykę norėtumėte atimti vaiko turimą privilegiją (pavyzdžiui, televizoriaus žiūrėjimą) ir grasintumėte „Jeigu tu tai, tada aš tai…“ – pereikite prie „Kai tu tai, tada tai“. Tai reiškia, kad vaikui yra paaiškinama, jog pirmiausia atliekami darbai, pareigos, kurias jau esate iš anksto sutarę, o tik tada galima veikti tai, kas malonu jam. Pavyzdžiui, susitariate su vaiku, kad namų darbai turi būti atlikti iki tam tikros valandos ir visas likęs laikas iki nustatyto miegojimo laiko bus skirtas vaiko mėgstamoms veikloms (kompiuteriniams žaidimams, knygoms, laukui, pasivažinėjimams ir pan.). Užtęsdamas darbų atlikimo laiką, jis pats iš savęs atima laiką užsiimti mėgstama veikla.
Jeigu buvote susitarę, kad po atliktų užduočių galėtumėte pasivažinėti dviračiais, tačiau vaikas užgaišo atlikdamas namų darbu ar tvarkydamasis, svarbu jam paaiškinti, kad sutartam pasivažinėjimui nebeliko daug laiko. Juk ir kitose situacijose tokia pasekmė būtų natūrali – jeigu mes užgaištame laiko su darbais, mums lieka mažiau laiko malonioms veikloms, poilsiui. Tai suvokdami pamažu mokomės planuoti laiką ir būti atsakingi už savo veiksmus, suvokti galimas pasekmes.
Svarbu nepamiršti, kad tokiais pačiais principais taikome susijusias, pagarbias ir pagrįstas pasekmes ir už tinkamus vaiko poelgius. Tikiu, kad kiekvieni tėvai siekia, kad jų vaikas užaugęs būtų savarankiškas, pareigingas, pasitikintis savimi ir gebantis atrasti sprendimus įvairiose situacijose. Šios savybės yra ugdomos ir vienas iš būdų tai daryti – leisti vaikui patirti natūralias jo veiksmų pasekmes.
