53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Psichologės įžvalgos apie vaikų mitybą

Psichologės įžvalgos apie vaikų mitybą, kurias rekomenduojame perskaityti visiems tėvams

Psichologės Ramunės Narkevičiūtės parengtas straipsnis yra aktualus visiems tėvams. Su vienomis ar kitomis vaiko valgymo problemomis susiduria daugelis šeimų.

Psichologė Ramunė Narkevičiūtė. Rasuolės Baliukonytės nuotr.
Psichologė Ramunė Narkevičiūtė. Rasuolės Baliukonytės nuotr.

Konsultuoja darželių „Šilagėlė“ psichologė Ramunė Narkevičiūtė.

Vaiko maitinimas yra daugialypis ir sudėtingas procesas, kuris apima kur kas daugiau negu tik mažylio aprūpinimą maistu. Ką tik gimęs naujagimis pradedamas maitinti krūtimi. Šis momentas yra be galo svarbus ne tik mažylio fizinei sveikatai maisto kokybės prasme, tačiau taip pat artimo santykio su mama kūrimui. Maitinimas krūtimi apima fizinį vaiko ir mamos tarpusavio ryšį, kurio metu stiprinamas jų emocinis ryšys. Mamos žindomas kūdikis jaučia meilę, šilumą, saugumą ir ramybę.

Psichoanalitikė ir mokslininkė Sylvia Brody nurodo dar vieną vaikui reikšmingą maitinimo (krūtimi, buteliuku ar šaukšteliu) aspektą – atsižvelgimą į kūdikio poreikius, suteikiant jam galimybę kontroliuoti valgymo procesą.

Mažylis pats nustato valgymo tempą, o pasijutęs sotus gali nutraukti maitinimo procesą (nebežįsti, patraukti buteliuką, nustumti šaukštelį). Taigi mitybos įpročiai formuojasi jau kūdikystėje, kuriant artimą ir patikimą santykį su vaiku bei leidžiant jam savarankiškai nuspręsti, kada nutraukti maitinimo procesą.

Kai vaikas paauga

Vaikas auga, įgyja naujų įgūdžių, tobulėja jo turimi gebėjimai, kartu evoliucionuoja jo mitybos procesas. Kaip jau aptarėme, kūdikiui svarbu suteikti laisvės nuspręsti, kiek jis nori valgyti. Šis klausimas aktualus ir vyresnio amžiaus vaikams.

Ne kartą teko girdėti, kaip tėveliai, auklėtojos trimetį ir vyresnio amžiaus vaiką įkalbinėja papildomai suvalgyti dar vieną, du ar tris kąsnelius. Dar blogiau yra tai, kad mėginame padaryti vaiką atsakingą už kitų žmonių savijautą. Pavyzdžiui, prašome suvalgyti „už mamytę, tėvelį, auklėtojas…“. Mano kolegė, turinti ilgametę patirtį ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo srityje, pasakė auksinę mintį: „Kiekvienas valgome už save. Jeigu tėvelis ir mamytė norės, patys pavalgys.“

Mitybos specialistė ir šeimos terapeutė Ellyn Satter nurodo, kad tėvai yra atsakingi už vaiko valgymo režimą (ką, kada ir kur jis valgys), o vaikas – už tai, ar jis valgys ir kiek suvalgys. Vaikai puikiai jaučia alkio ir sotumo jausmus – suvalgo tiek, kiek reikia jų organizmui. Mes, suaugusieji, neretai prisivalgome dėl kitų, dažnai su alkiu nesusijusių priežasčių – gailime maisto, būdami svečiuose, nenorime įžeisti namų šeimininkų ir kitų dalykų.

Panašu, jog mums nerūpi, kiek maisto liko vaiko lėkštėje – svarbiausia, kad jis suvalgytų būtent tiek, kiek mes norime. Ar keli papildomi kąsneliai kažką pakeis? Galbūt ir ne, tačiau vis tiek primygtinai reikalaujame. Atkakliai laikomės savo principų, tarsi norėdami, kad mums paklustų? Stengiamės visur ir visada viską kontroliuoti, kad patys jaustumėmės saugesni?

Vaikų darželyje

Vaikų maitinimo klausimas labai aktualus vaikų darželyje. Jau beveik stereotipu tapęs pavyzdys – pradėjęs lankyti darželį vaikas nieko nevalgo. Tėveliai, auklėtojos kaip įmanydami stengiasi, kad tik jis neliktų alkanas. Tačiau darželio lankymo pradžioje vaikas neišvengiamai patiria didesnį arba mažesnį stresą, todėl, natūralu, kad adaptacijos laikotarpiu jis gali atsisakyti valgyti. Nepamirškime, kad namuose jis buvo įpratęs valgyti tam tikros rūšies maistą, kuris galbūt skiriasi nuo darželyje teikiamo maisto. Vaikams reikalingas pastovumas, aiškumas, išankstinis numatymas, kad jie jaustųsi ramūs ir saugūs. Todėl, normalu, kad mažylis gali neragauti pirmą kartą matomo maisto, nes jis nežino, ko gali iš jo tikėtis. Neseniai kolegė pasidalijo patirtimi, kai penkerių metų berniukas kategoriškai atsisakydavo valgyti trintą sriubą ne tik darželyje, bet ir namuose, sakydamas mamai, kad nežino, kas ten yra įdėta, nes viskas sutrinta.

Dalis vaikų vengia ragauti „neaiškiai“ atrodantį maistą, kuriame „nemato“ jo sudedamųjų dalių. Nebent to patiekalo jie yra ragavę namuose ar kažkur kitur ir žino, kad jis tikrai yra skanus ir jį „saugu valgyti“. Skamba juokingai? Galbūt. Tačiau ar mes, suaugusieji, apsilankę naujoje kavinėje ar restorane, visada užsisakome naujus patiekalus? Dalis mūsų taip, tačiau tikrai yra tokių, kurie, vartydami valgiaraštį, ieško „kažko pažįstamo“.

Tokiose situacijose kartais verta patyrinėti savo kaip tėvelių arba auklėtojų elgesį. Dirbant darželyje ne kartą teko matyti, kaip prieštaraudami auklėtojų perspėjimams tėveliai neša savo vaikui namuose pagamintus pusryčius, pietus, pridėdami kokį nors vaiko mėgstamą skanėstą. Tokiais atvejais naivu tikėtis, kad vaikas valgys dėl mažiausiai dviejų dalykų. Pirma – paprastai tėveliai yra vaikui autoritetingi asmenys. Nesudėtinga perprasti vaiko vidinę logiką: „Jeigu tėveliai neša maistą, tai tikrai geriau žino, ko man reikia. Galbūt darželio maistas yra „negeras“?Antra – vaikas pasisotina tėvelių atneštu maistu, nejaučia alkio, todėl jam nėra reikalo valgyti darželyje. Prisiminkime, kad kažkada namų maistas vaikui taip pat buvo labai naujas ir nepažįstamas. Prireikė laiko, kol jis pradėjo valgyti ar bent jau ragauti. Nesistenkime „užpildyti vaiko maisto spragų“ užkandžiais – jeigu nenori, jis turi teisę nevalgyti, tačiau kito maisto jam nereiktų siūlyti.

Lyginant su namų aplinka, valgymo procese darželis turi vieną didelį privalumą – kitus vaikus. Vaikai daugybę dalykų išmoksta per pavyzdį. Atėjęs valgyti, vaikas mato, ką ir kaip valgo jo grupės draugai. Iš pradžių tai gali nepadaryti didelio poveikio, tačiau po kurio laiko paprastai įvyksta tam tikri pokyčiai. Pastebėkime, kaip neseniai pradėjęs lankyti darželį vaikas stebi kitus vaikus – bendraujančius, žaidžiančius, valgančius.

Pamatęs, kad jo draugai ramiai, pasiskanaudami valgo darželio maistą, kurią nors dieną, jis pats pamėgins jo paragauti. Iš pradžių galbūt tai bus tik vienas patiekalas, o gal tik jo dalis (pvz., garnyras, duonos riekė). Tačiau apsišarvuokime kantrybe ir palaukime. Žingsnelis po žingsnelio vaikas susipažins su darželio virtuve ir tikrai atras tai, kas jam skanu.

Darželyje valgo, o namuose – ne

Neretai nutinka dar vienas įdomus dalykas – darželyje vaikas pradeda valgyti tai, ko namuose kategoriškai atsisakydavo arba darželyje valgo viską, o namuose – nieko. Viena iš tokio elgesio priežasčių gali būti anksčiau minėtas darželio draugų rodomas pavyzdys. Taip pat vaikui gera ir smagu valgyti kartu su savo grupės draugais. Tačiau valgymas namuose turi privalumą – tėveliai gali įtraukti vaiką į maisto ruošimo procesą. Tokiu būdu vaikui suteikiama atsakomybė, jis jaučiasi svarbus ir reikalingas. Daug skaniau valgyti tai, ką pasigaminame patys. Be to, gamindami matome, kokios yra patiekalo sudedamosios dalys, kas vaikui suteikia aiškumo ir saugumo.

Vienas iš ryškesnių skirtumų tarp maitinimo darželyje ir namuose – valgymo režimas. Darželyje yra nustatytas tikslus laikas, kada vaikas eina valgyti, namuose nutinka įvairiai. Tai nereiškia, kad namuose valgymas būtinai turi būti suplanuotas sekundžių tikslumu. Tačiau reguliarus maitinimas svarbus vaikui alkio ir sotumo jausmų atpažinimui. Be to, galėdamas numatyti, kas bus, mažylis jaučiasi ramiau.

Kaip ir darželio aplinkoje, namuose taip pat būtų gerai vengti numalšinti vaiko alkį papildomais užkandžiais, gerbiant vaiko atsisakymą valgyti. Žinoma, nėra „vieno recepto“ visoms situacijoms. Jeigu matome, kad vaikas yra labai nevalgus, galbūt naudinga būtų patikrinti jo sveikatos būklę ir pasikonsultuoti su gydytoju. Valgymas nėra prievolė, principų kova ar mūšio laukas. Tai turėtų būti džiaugsmingas susitikimas pabūti kartu, pabendrauti ir maloniai praleisti laiką.

Tikėkime ir pasitikėkime vaikais. Jie tikrai gali priimti sprendimus, taip pat ir valgymo procese. Leisdami vaikams savarankiškai nuspręsti dėl savo mitybos, suteikiame atsakomybę, vertiname jų nuomonę, skatiname pagarbiai reaguoti į kūno poreikius, atpažinti alkio bei sotumo jausmus ir geriau save suprasti. Visi norime būti suprasti, gerbiami ir įvertinti. Tačiau nepamirškime, kad maitinimo procesas yra vaikų ir suaugusiųjų arba vaikų tarpusavio santykis, kuris visiems turėtų teikti džiaugsmą bei malonumą.

Mano išsaugoti straipsniai