53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Šią klaidą daro bene visi tėvai

Šią klaidą daro bene visi tėvai, kai jų vaikas nieko neveikia

Vaikui, kuris nežino, kuo užsiimti, žūtbūt norime sugalvoti kokios nors veiklos. Tačiau laikas, kai nieko neveikia, jam yra labai naudingas. Kodėl?

Konsultuoja vaikų ir tėvų santykių psichologė Ramunė Murauskienė.

Mus gąsdina, kai vaikas „nieko neveikia”. Tada sakome, kad jis slampinėja iš kampo į kampą ir neturi kuo užsiimti. Kažkodėl tai erzina – paliepiame mažyliui susitvarkyti kambarį, įduodame į rankas žaisliuką, sugalvojame jam bet kokios veiklos, kad tik neleistų laiko „veltui”. Arba laukiame pirmadienio, vasaros pabaigos, kai eis į darželį, mokyklą, bus užsiėmęs ir neteks namuose kęsti to „nieko neveikimo”.

„Nieko neveikti” – tai nėra nuobodžiauti

„Pastaruoju metu dažnai girdžiu tėvų skundų, kad vaikai nuobodžiauja, klausimų, ką daryti, kad jie rastų kuo užsiimti”, – sako psichologė R.Želionienė. Įdomu tai, kad kai suaugęs žmogus nieko neveikia, pavyzdžiui, sėdi ir žiūri pro langą ar patogiai įsitaiso fotelyje ir susideda kojas ant stalo, sakome, kad jis ilsisi. Jeigu taip elgiasi vaikas, jau pykstame, kad jis nuobodžiauja. Iš tiesų kažkiek laiko „nieko neveikti” yra normalu visiems – tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Ir, priešingai, nenormalu, jeigu vaikas 24 val. per parą yra kažkuo užsiėmęs: žaidimais, veikla arba miegu.

Tėvams reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ar jie leidžia vaikui „nieko neveikti”. Jeigu žvilgtelėsite į savo mažylio akis tą akimirką, kai, atrodo, nieko neveikia, pamatysite, kad jis pasinėręs į save, tarsi būtų paniręs į savo vaikystės jūrą. Tokio atotrūkio nuo tikrovės reikia, kad vystytųsi vaiko vidinis pasaulis. Vaikai turi teisę kažkurį laiką tarsi nieko neveikti, tačiau dažniausiai, kai jie vaikštinėja iš kampo į kampą ir kažką mąsto, suaugusieji suirzę paklausia: „Ko čia slampinėji?” Be tikslo vaikštinėti po namus vaikui yra sveika, nes tuo metu ilsisi jo psichika.

Svarbu pastebėti tokias akimirkas, kai mažylis tarsi „atsijungia”, ir nesikišti, nepriekaištauti, kad nuobodžiauja, nesiūlyti kokios nors veiklos, nes galime padaryti meškos paslaugą. Jeigu mažylis neturės progos pajusti patogumo ar nepasitenkinimo veikla, kuria ką tik užsiėmė, nepaskatins savo psichikos užsiimti kuo nors kitu, kitaip tariant, jis pradės tingėti mąstyti. Tik tada, kai vaikui tampa neįdomu, jis stabteli (mums atrodo, kad nuobodžiauja) bei pradeda galvoti, kuo galėtų užsiimti. Taip vaikai mokosi būti savarankiški – jie smalsūs ir anksčiau ar vėliau sugalvos, ką veikti, jeigu namuose yra pakankamai veiklos ir jiems įdomių daiktų.

Veiklos atsiranda iš niurzgėjimo

Kai atsibosta viena veikla, vaikas tampa jai abejingas ir nori užsiimti kuo nors kitu. Tačiau iškart nesugalvoja, ką jam veikti, ir tas tarpas, kol mąsto, tėvus erzina. Jie neleidžia mažyliui pabūti su savimi ir dažniausiai iškart pasiūlo: „Eik ir nuveik ką nors normalaus.” Kas tai yra „normalu”, vaikutis nežino ir nesupranta, kodėl tai, kad nieko neveikia, yra „nenormalu”.

Jeigu vaikas patiria nenutrūkstamą procesą – žaidžia, jam tampa neįdomu toliau žaisti ir dėl to patiria nemalonius jausmus, nutraukia žaidimą, nieko neveikia, nes mąsto, ką veikti toliau – jis nenuobodžiauja. Tačiau tėvams atrodo, kad nuobodžiauja, nes mažylis (ypač jeigu dar nemoka kalbėti) pradeda niurzgėti, kai žaidimas jam ima atsibosti. Tėvai tada greitai surenka žaisliukus ir pasiūlo jam užsiimti kuo nors kitu. Tai klaida. Reikia leisti vaikučiui paniurzgėti, pajusti nemalonumą ir pačiam pamąstyti, pamankštinti smegenis, ką toliau veikti.

O kai daug daug kartų mama už mažylį sugalvoja, kuo toliau jam užsiimti, jis nebemoka atpažinti savo norų, nemoka ieškoti, susirasti, ką toliau veikti, ir štai tada gali pradėti iš tiesų nuobodžiauti ir verkti, zysti, trypčioti kojytėmis. Taip pat sunku susirasti naujos veiklos tiems vaikams, kurie namuose turi begalę žaislų, žaidimų, nes daiktų per daug ir jie nebemoka atpažinti, kas jiems įdomu, atpažinti savo jausmų. Dažniausiai, kai atsibosta veikla, nenori nieko daryti. Tad toks nuobodulys yra jau netinkamo tėvų elgesio padarinys.

Pati ne kartą mačiau, kai mamos neleidžia niurzgėti kokių 2-3 m. vaikams ir siūlo jiems įvairius žaisliukus, o šie meta visus juos į šalį, nes nė vienas nepatinka. Užuot šokinėjus apie vaiką, reikia leisti jam savarankiškai paieškoti veiklos, o prieš tai tegu pasijunta nemaloniai, tai sveika jam, jo psichikai. Nereikia bijoti vaiko nepasitenkinimo ir niurzgesio.

Nuobodulį skatina draudimai

Yra toks posakis: „Kai daug kartų trukdai, vėliau negalėsi paskatinti.” Jeigu mažyliui daug ką draudžiame, jam ir to, ir ano negalima, jis tarsi neigia savo vaikystę ir nedaro nieko. Tada jis nieko neveikia ne todėl, kad nugrimzta pats į save ir bando atrasti, kokia veikla jam įdomi, o iš nuobodulio, kuris pradeda varginti ir skatina blogą elgesį. „Neseniai mačiau dvi besikalbančias mamas, – sako psichologė. – Vienos dvimetukė nuolatos bėgiojo, suko ratus apie besikalbančias drauges. Tada mama ją sudraudė: „Nebėgiok, nes suprakaituosi”, pačiupo už rankutės. Mergaitė klykė, mama susinervino ir parsivedė namo. Mažylė nesuprato, kodėl jai negalima bėgioti, ir taip buvo nuslopinta jos iniciatyva, noras užsiimti ta veikla, kuri jai buvo labai įdomi.

Buvo galima pasielgti kitaip, tarkime, pasiimti drabužių perrengti mergaitę ir leisti jai bėgioti į valias, kol pačiai pabos. Jeigu tokių draudimų mergaitė girdi nuolatos, greičiausiai dar po kurio laiko nebegalvos pati, ką veikti, ir pradės iš tiesų nuobodžiauti. Kas lieka vaikams, nuolatos girdintiems, kad elgiasi netinkamai? Tik sustabarėti ir nenorėti mąstyti patiems”.

„Mama, ką man veikti?”

Vaikas, kuris klausinėja: „Mama, ką man veikti?”, greičiausiai nesugeba pats sugalvoti, kuo užsiimti, nes jam buvo neleidžiama sveikai panuobodžiauti. To neturėtų klausti mažylis iki 7 m., nes iki to amžiaus jis labai smalsus, ieško, klausinėja, tyrinėja. Jeigu vaikas paklausia: „Ką man dabar veikti?”, dažniausiai suaugusieji pažeria kelis pasiūlymus. Nepatartina to daryti. Verčiau pasakyti: „Koks geras klausimas, įdomu, ką čia tau nuveikus?”, ir nieko nepasiūlyti. Nieko nenutiks, jeigu kurį laiką mažylis nežinos, ką jam veikti, o kai pagaliau susiras veiklos, būtinai pagirkite, pasidžiaukite, kad labai įdomiai žaidžia. Galbūt net prisidėkite ir pažaiskite kartu.

Mano išsaugoti straipsniai