Pažvelgti į savo elgesį su vaikais iš šalies visada yra protingas siūlymas. Kiek kartų sakote saviškiams NE, kiek kartų pagiriate, o kiek kartų priekaištaujate?
Komunikuodami su savo vaikais mes, tėvai, visada norime rezultato. Aišku, teigiamo. Juk savaime suprantama, kad vaikas, neragintas išnešantis šiukšlių kibirą, tėvus nudžiugins labiau, negu tas, kuris ir tris kartus paragintas pamiršta.
Tačiau tėvų mėgstami paliepimai, prigrasymai, moralai ir priekaištai dažnai neduoda norimo rezultato.
Neefektyvaus tėvų bendravimo su vaikais pavyzdžiai:
Paliepimai: „tuoj pat liaukis”, išnešk kibirą”, greitai į lovą”, „nutilk”.
Šiose kategoriškose frazėse vaikas girdi tėvų nenorą įsigilinti į jo problemą, jaučia nepagarbą jo savarankiškumui. Tokie žodžiai sukelia neteisybės pojūtį, apskritai vaikas gali pasijusi paliktas bėdoje. Į tai reaguodami vaikai atsikalbinėja, užsispiria, įsižeidžia.
Įspėjimai, prigrasymai, grasinimai: „jei nenustosi verkti, išeisiu”, „žiūrėk, kad blogiau nebūtų”, „dar kartą tai pasikartos, paimsiu diržą”, „laiku negrįši, kaltink save”.
Grasinimai neturi prasmės, jei vaikas išgyvena kažką nemalonaus, jie tik įvarys jį į kampą. Grasinimai, įspėjimai neefektyvūs dar ir tuo, kad ne tik žemina vaiką, bet dažnai juos girdėdami vaikai įpranta ir nustoja į juos reaguoti.
Moralai, pamokymai, pamokslai: „reikia gražiai elgtis”, „visi žmonės turi dirbti”, „privalai gerbti suaugusiuosius”.
Įprastai iš tokių frazių vaikai nieko naujo nesužino. Niekas nesikeičia nuo to, kad jie girdi tai šimtas pirmą kartą. Jie jaučia autoriteto spaudimą, kartais kaltę, kartais nuobodulį, o dažniausiai – viską iš karto.
Moralinės nuostatos ir klusnus elgesys vaikams įskiepijamas ne tiek žodžiais, kiek atmosfera namuose, suaugusių, pirmiausia – tėvų, elgesio mėgdžiojimu. Jei šeimoje visi dirba, nesisvaido grubiais žodžiais, nemeluoja, atlieka namų ruošos darbus, patikėkite – vaikas žinos, kaip reikia tinkamai elgtis.
Jei jis nusižengia elgesio taisyklėms, vertėtų pastebėti, ar šeimoje kas nors panašiai nesielgia. Jei ši priežastis atkrenta, greičiausiai yra kita – vaikas yra emociškai nestabilus, išsibalansavęs. Abiem atvejais pamokymai žodžiais – pats prasčiausias būdas, norint sulaukti rezultatų.
Patarimai, sprendimai: „o tu imk ir pasakyk…”, „kodėl tau nepabandžius…”, „man atrodo, reikia atsiprašyti”, „tavo vietoje duočiau grąžos“.
Įprastai negailime tokių patarimų. Be to, laikome savo pareiga patarti vaikams. Mes juk suaugusieji, turime daugiau patirties… Dažnai pavyzdžiu nurodome save: „Kai buvau tavo amžiaus…” Tačiau vaikai nelinkę klausyti mūsų patarimų. Kartais netgi atrėžia: „Tu taip galvoji, o aš kitaip”, „Pats žinau” ir pan.
Kas slypi už tokios negatyvios vaiko reakcijos? Noras būti savarankišku, pačiam priimti sprendimus. Juk ir mums, suaugusiems, ne visada patinka kitų patarimai. Vaikai kur kas jautresni už mus. Kas kartą patardami vaikui tarsi parodome, kad jis dar mažas, neturi patirties, o mes – protingesni, geriau žinome. Tokia tėvų pozicija – iš aukščiau – erzina vaikus, o svarbiausia – jie nebenori daugiau pasakoti apie savo problemą.
Įrodymai, loginės išvados, paskaitos: „laikas žinoti, kad prieš valgį reikia plauti rankas”, „vis blaškaisi, užtai ir darai klaidų”, „kiek kartų sakiau, nepaklausei – kaltink save”.
O vaikai atsako: „atstok”, „kiek galima”, „gana”. Geriausiu atveju nustoja mus girdėti, tarsi atsiriboja. Kuo vaikas mažesnis, tuo labiau tinkami yra trumpi ir aiškūs sakiniai bendraujant su juo.
Kritika, priekaištai, kaltinimai: „kelkis, kiek galima drybsoti?”, „pažiūrėk, kaip užsisegei marškinius”, „vėl iš vakaro nesusidėjai daiktų į mokyklą”, netrankyk durų, mažylis miega”, „vėl kambaryje velniai žino kas”, „pamokų, aišku, neparuošei”, „kiek kartų sakiau – išsiplauk savo indus”, „neisi žaisti, kol…”, „kiek galima pliurpti telefonu?”, „ar kada atsigulsi laiku?”, „į ką tai panašu”, „vėl ne taip padarei”, „viskas per tave”, „be reikalo tavim pasitikėjau”, „amžinai tu.”
Padauginkite šias frazes iš dienų, savaičių, metų, per kuriuos vaikas tai girdi, skaičiaus. Susidarys didžiulis bagažas neigiamų įspūdžių, gautų iš artimiausių žmonių.
Tikriausiai jau pritartumėte, kad jokio auklėjamojo vaidmens tokios frazės neatlieka. Jos dažnai sukelia stiprią savigyną: atsakomąjį puolimą, neigimą, pyktį. Arba vaikas nusimena, pasidaro prislėgtas, nusivilia savimi ir santykiais su tėvais. Tokiu atveju vaikui formuojasi menka savivertė, jis ima galvoti, kad iš tiesų yra negeras, beviltiškas, nevykėlis. Na o žema savivertė sukelia kitų problemų. Dalis tėvų be reikalo mano, kad kritika auklėja. Ir tik tuo paaiškinama tai, kad dažnai kritika tampa pagrindine bendravimo su vaiku forma.
Pravardžiavimas, pašaipos: „verksnys”, „nebūk slunkius”, „tikras dundukas”, „tu – tinginys”.
Tai – dar vienas būdas atstumti vaiką ir „padėti” jam užsidaryti savyje. Įprastai tokiais atvejais vaikai įsižeidžia ir ginasi: „pati tokia”, na, ir gerai, kad dundukas, toks ir būsiu”.
