Būti vienam ir būti vienišam nėra tas pats. Jei gyvenate šeimoje, tai dar nerodo, kad jaučiatės jos dalis. Priklausyti šeimai – vienas didžiausių kiekvieno vaiko poreikių, nuo kurio priklauso ir jo saugumo jausmas.
Konsultuoja psichologė Rosita Pipirienė.
Mes, kitaip nei Robinzono Kruzas, negyvename visiškai vieni negyvenamoje saloje. Esame susiję su kitais žmonėmis, nuo jų esame priklausomi ir jie yra priklausomi nuo mūsų. Šeimą du žmonės tikriausiai ir kuria tam, kad patirtų bendrumo jausmą. Juk gimdyti bei auginti vaikus galima ir nesusituokus. Pagrindinė šeimos užduotis – pirmiausia padėti mažam žmogučiui patenkinti fiziologinius poreikius. O šiuos patenkinus natūraliai bus patenkinami ir kiti – meilė bei saugumas. Sukurti bendrystės jausmą su naujagimiu labai paprasta. Kad jaustųsi mylimas ir kažkam reikalingas, užtenka patenkinti svarbiausius poreikius: būti sočiam, sausam ir saugiam. Ir geriausia, kad tai darytų tie patys, o ne nuolat besikeičiantys žmonės. Pirmaisiais mėnesiais kūdikis dažniausiai didžiausią bendrystę išgyvena su mama. Jos rūpestis mažam žmogučiui teikia saugumo ir sudaro galimybę domėtis aplinka bei kitais žmonėmis. Tik jausdamasis priklausomas šeimai, savo aplinkai vaikas ateityje išdrįs įsilieti į kolektyvą.
Į pagalbą – netinkamą elgesį
Mažyliui paaugus, poreikis jaustis saugiai ir priklausyti šeimai niekur nedingsta – tik dar labiau sustiprėja. Todėl nenuostabu, kad jis stipriai veikia net vaiko elgesį. Nors ir ką vaikas daro ir koks jo elgesys (tinkamas ar nelabai tinkamas), tikslas yra vienas – surasti savo vietą šeimoje ir jaustis jos dalimi. Paprastai mažieji linkę elgtis pozityviai. Tik bėda, kad tėvai dažniausiai tokį savo atžalos elgesį priima kaip savaime suprantamą. O turėtų būti priešingai – reikėtų pasidžiaugti tinkamu elgesiu, o ne laukti, kol jis ką nors iškrės. Mat jei mažylis pastebi, kad tinkamu elgesiu atkreipti į save dėmesį jam nepavyksta arba pavyksta labai retai, pradeda ieškoti kitų, dažniausiai tėvams ne itin priimtinų būdų, pavyzdžiui, ima kandžiotis, keiktis, mėtyti žaislus, skriausti jaunesnį brolį, atsikalbinėti. Net jei žino, kad dėl to vėliau bus baramas.
Svarbiausia – tėtis ar mama jį pastebėjo ir netgi, atsitraukę nuo savo darbų ar kitų svarbių reikalų, skirs savo brangaus laiko ne kam nors kitam, o jam. Patikėkite, vaikai netinkamai elgiasi ne todėl, kad taip elgtis jiems labai patiktų. Paklausę mažylio, kodėl jis taip elgiasi, greičiausiai sulauksite nuoširdaus „nežinau”, ir tai tiesa. Netinkamai elgtis skatina vidiniai motyvai ir noras surasti savo vietą šeimoje bei tapti svarbia jos dalimi.Suartina bendra veikla
Bendrystė šeimoje yra susijusi su bendrumu. Ir visai nesvarbu, tai bus bendra pramoga ar bendros pareigos. Svarbiausia, kad pasirinkta bendra veikla visiems šeimos nariams būtų maloni ir teiktų džiaugsmo. Taip, taip, pareigos taip pat gali būti atliekamos ne tik sukandus dantis, bet ir su pasimėgavimu. Viską lemia požiūris ir tarpusavio sutarimas. Pavyzdžiui, reikia sutvarkyti bendras šeimos erdves namuose (vaikai savo kambarį turi tvarkyti patys, jei labai reikia, tėvai padeda), o niekas nemėgsta valyti dulkių. Kad niekam nebūtų skriaudos, galite šį nemalonų darbą dirbti paeiliui arba traukti burtus – surašyti visus reikiamus atlikti darbus ant lapelių, juos sudėti į indą ir vėliau ištraukti. O jeigu nusprendėte kartu su šeima savaitgalį papietauti, tačiau vienas mažasis valgytojas labai mėgsta blynus, o kitas – picą, reikėtų paieškoti vietos, kur kepami ir blynai, ir pica. Jei mama ar tėtis nemėgsta nei blynų, nei picos, bet dievina kinų maistą ir skanią kavą, tuo metu, kol mažieji valgo, gali pasimėgauti puodeliu kavos. Vėliau, jei turi noro ir galimybių, palikę savo atžalas seneliams, gali nueiti ir į kinų restoraną. Tokiu atveju visi šeimos nariai jausis laimingi. Jei suburti šeimą bendrai veiklai nepavyksta arba žmonės, būdami kartu, nesijaučia gerai, galima įtarti, kad šeimos narių tarpusavio santykiai nėra labai geri ir artimi.
Bendrystė nėra tarnystė
Klysta manantieji, kad vaikai privalo tarsi tarnauti tėvams: jiems padėti, paduoti, nunešti, visada paklusti ir nusileisti. Tikra tiesa – mažieji turi gerbti suaugusiuosius ir jiems padėti, bet ne tarnauti. Bendrystė nėra tarnystė. Čia raktinis žodis yra dalijimasis – pareigomis, informacija, meile. Taigi, svarbu ne tik imti, bet ir duoti. Jei duoda tik vienas asmuo, tai vadinama tarnyste. Todėl visuomet stenkitės įsiklausyti į mažo žmogučio norus bei poreikius ir juos patenkinti. Pavyzdžiui, užrišti batukus ar padėti susitvarkyti žaisliukus, kai vaikas yra pavargęs, išvirti ir kartu išgerti arbatos, kai užklumpa liūdesys. Ir, priešingai, duokite vaikui progą jums padėti net jei jums atrodo, kad jis tam per mažas. Tarkim, laukiate svečių. Skubate gaminti vakarienę, dengti stalą. Penkiamečio zujimas virtuvėje ir, jo žodžiais tariant, noras padėti jus tik erzina ir trukdo. Todėl, užuot pasiūlę, pavyzdžiui, ant vaišių stalo išdėlioti stalo įrankius ar servetėles, paprašote išeiti iš virtuvės, kad ko nors neišpiltų ar nesudaužytų. Tačiau galite būti tikri – mažylis vis tiek ieškos būdų, kaip galėtų pasijausti svarbus ir priklausantis šeimai. O šie būdai jau bus ne patys geriausi ir jums tikrai nepatiks. Gali būti, kad jūsų atžala vis ieškos būdų pasisukioti virtuvėje, bandydamas ko nors jūsų paklausti ar paprašyti, arba pradės išdykauti kambaryje, taip priversdamas jus ateiti į kambarį ir pažiūrėti, kas ten vyksta.
Specialiai nieko daryti nereikia
Labai dažnai tenka išgirsti tėvus, besigiriančius, kad sugebėjo užmegzti ryšį su vaiku, arba apgailestaujančius, kad šio niekaip nepavyksta užmegzti. Pasak psichologės, kaip nors specialiai ryšio kurti (kaip ir sveiko kūdikio specialiai mankštinti) nereikia, nes tai kvepia prievarta. O prievarta nieko neįmanoma sukurti. Prievarta paskatina tik pyktį ir norą priešintis. Ryšys – tai buvimas kartu, jaučiant vienas kitam šiltus jausmus. Neretai užtenka tiesiog prisiminti, kad jūsų namuose gyvena mažas žmogutis, ir kartu su juo pažaisti, padainuoti ar pažiūrėti jam patinkantį filmuką.
Kol vaikai maži, iš pradžių bendras veiklas bei šeimos šventes ir tradicijas kuria tėvai. Puiku, jei per metus įvyksta bent keturios bendros šventės, prie kurių gali būti priskirtos Kalėdos, Velykos, visų šeimos narių gimtadieniai ar vardo dienos. Vyresnieji vaikai (ypač žengiantieji pirmuosius žingsnius į paauglystę) jau geba ir nori kurti bendrystę patys. Tik neišsigąskite, jei valstybinės, bažnytinės ar šeimos šventės jiems neatrodys tokios brangios ir svarbios, kokios jos yra jums. Tai visiškai nerodo, kad jūs savo atžaloms neįskiepijote pamatinių vertybių.Ūgtelėjusiems vaikams (ypač paaugliams) norisi turėti ką nors savita ir įdomaus. Todėl, gali būti, šeimoje atsiras nauja šventė ar tradicija, pavyzdžiui, kino diena, per kurią visa šeima eina į kino teatrą žiūrėti kino filmo, arba picų diena, kai visa šeima eina į piceriją valgyti picų. Ir jei, auginant darželinukus, bendrų švenčių šeimoje turėjote ne mažiau nei keturias, auginant paauglius, jų gali sumažėti. Ir tai bus visiškai normalu bei natūralu. Jei vaikystėje mažo žmogučio bendrystė su kitais šeimos nariais buvo sukurta, paauglystėje jam norėsis atsiskirti (bet ne nutolti) nuo šeimos narių ir daugiau laiko praleisti su draugais. Kur kas labiau sunerimti reikėtų, jei to nevyksta.
Bendrystei reikia laiko ir energijos. Todėl prieš imdamiesi dar vieno papildomo darbo apsvarstykite, ko jums labiau reikia – laiko (kurį galėtumėte skirti savo pomėgiams arba bendrystei su šeima) ar pinigų.
Nuolatinis buvimas kartu nėra bendrystė
Neretai tėvai (ypač mamos) per dažnai ir per daug įkyriai iš vaikų reikalauja būti kartu. Suaugusiesiems kartais atrodo, kad jei jau vakaras ar savaitgalis leidžiamas vienuose namuose, tai tiesiog būtina visiems kartu užsiimti bendra veikla. Ypač tuomet, jei vaikai, pasak tėvų, nuobodžiauja ir neužsiima prasminga veikla, o ir patys tėvai turi laisvesnio nuo nesibaigiančių darbų maratono laiko. Tuomet gimdytojai neretai jaučia pareigą savo brangenybes iš to nuobodulio liūno ištraukti, kviesdami mažylį ko nors pasimokyti ar kartu pažaisti, ir pamiršdami, kad vaikams, kaip ir suaugusiesiems, reikia erdvės pabūti vieniems su pačiais savimi, savo mintimis. Ne visuomet būdami vieni ir nieko neveikdami mažieji liūdi. Neretai tai jų svajonių ir buvimo su pačiu savimi laikas, kai pasipila pačios geriausios mintys ir idėjos. Bendrystė nėra nuolatinis buvimas kartu.
Šeimos nariams svarbu dalį laiko praleisti atskirai, kad pasiilgtų vienas kito, o tuo pačiu metu – ir pabūti kartu. Pavyzdžiui, nebūtina į visus renginius ar keliones vykti kartu su visa šeima. Gali būti viena išvyka skirta visai šeimai, kita – tėčio ir mamos, trečia – mergaitiška, į kurią vyks tik šeimos moterys, dar kita – berniukiška, skirta tik šeimos vyrams. Po šių išvykų visus šeimos narius suburs noras pasidalyti įspūdžiais. Jei vykote į kelionę, po jos galite suorganizuoti nuotraukų peržiūros vakarą, prieš tai atrinkę pačias įdomiausias nuotraukas. Patikėkite – visiems bus tiktai įdomu.
