Nepasitikėjimas savimi, savo darbo nuvertinimas, negebėjimas pasakyti „ne”, gerų pasiūlymų atsisakymas manant, kad nesugebėsi – su šiais sunkumais susiduria suaugusieji.
Psichologai tvirtina, kad tam įtakos gali turėti žema savivertė, kuri formuotis pradeda jau ankstyvoje vaikystėje. „Mažųjų ekspertų mokyklos” komanda kartu su ambasadore, gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatre Sigita Lesinskiene pataria dažniau pagirti vaikus ir išskiria šešis pagrindinius dalykus, būtinus vaiko savivertės formavimuisi.
-
Meilė, saugumas ir dėmesys. Mažiems vaikams labai reikalingas tėvų ir kitų juos supančių žmonių atidumas, vaiko poreikių atliepimas ir dėmesys. Visų pirma ikimokyklinio amžiaus vaikas turi jaustis mylimas ir saugus draugiškoje, padedančioje, palaikančioje aplinkoje. Tėvams būtina tuo pasirūpinti, nes vaikams jų ankstyvoji aplinka, ankstyvieji santykiai su šeimos nariais yra pagrindas tiek savęs, tiek supančio pasaulio suvokimui.
-
Padrąsinimas. Augdami vaikai vis daugiau gali patys, mokosi susigalvoti tikslą ir jį įvykdyti, įveikti kylančius sunkumus, rasti tinkamus sprendimus. Taip jie ieško bei randa būdų saviraiškai, gali pasidžiaugti pasiekimais ar smagia veikla. Tėvams reikėtų mokytis pajusti ir suprasti, kaip ir kada reikia padrąsinti savo vaiką, kiek paraginti, pareikalauti, pagirti.
-
Palaikymas. Vaikui labai svarbus tėvų, šeimos palaikymas, bendras pasidžiaugimas patikusia veikla, įveiktais sunkumais, įdėtom pastangom. Būtina atsižvelgti į individualias vaiko charakterio savybes ir pakoreguoti tėviškus lūkesčius. Kritika ir pagyros turėtų būti laiku ir vietoje, o vaikas turėtų turėti erdvės veikti savarankiškai. Jei tėvai dėl savo perdėto nerimastingumo pernelyg stengiasi apsaugoti vaiką nuo kylančių sunkumų, daug ką daro už vaiką, tai vaikas ilgainiui tampa mažiau savarankiškas, labiau priklausomas nuo aplinkinių nuomonės ir pagalbos.
-
Džiaugsmas atliktu darbu. Jeigu vaikas augdamas dažnai girdi daug kritikos, griežtų reikalavimų, raginimų, jis neišmoksta pasidžiaugti tuo, ką padarė, nes vis jaučia spaudimą padaryti dar daugiau, dar geriau, taip ir neišgyvendamas sėkmės džiaugsmo, mažai jausdamas savo paties gebėjimą keisti ar reguliuoti aplinkybes, rasti tinkamus sprendimus.
-
Laisvė. Vaikui augant palaipsniui turi būti ugdoma laisvė ir atsakomybė rinktis, priimti sprendimus, patirti jų pasekmes. Vaikas turi jausti, kad jis prisideda prie bendro namų ar vaikų grupės gyvenimo, yra visavertis ir visateisis tos grupės narys. Aplinkiniams reikia atidžiai stebėti ir jausti, kiek augantis vaikas jau sugeba pats, ir kiek jam reikia supratingos pagalbos.
-
Atsakomybė. Vaikui reikia išmokti įveikti sunkumus, klystant pačiam ieškoti ir rasti tinkamų išeičių, patirti, jog kartais pasiseka, kartais – ne, kartais gauni ko nori, o kartais – ne. Tuomet užaugs geranoriškas žmogus, pasitikintis savimi ir aplinka, sugebantis pripažini savo nesėkmes ar klaidas, mokantis pasidžiaugti, pasakyti gražų, smagų, palaikantį žodį ir sau, ir aplinkiniams.
„Mažųjų ekspertų mokyklos” patarimai:
-
Domėkitės vaiku. Kaip jam sekasi, ką jis veikė darželyje, kaip bendrauja su draugais. Klausinėkite jo, kodėl jis pasielgė vienaip ar kitaip, kodėl liūdi. Raskite tinkamą laiką ir būdą vaiką paglostyti, priglausti, pasakyti, kad juo pasirūpinsite, padėsite, prireikus apginsite.
-
Įkvėpkite vaiką. „Tu gali”, „Tu moki”, „Pabandyk, tai nesunku”, „Aš irgi bijojau, bet pabandžiau ir man pasisekė”, „Esi tikras šaunuolis”, „Pabandysi ir iš moksi”, „Pabandyk, ir tau patiks” – tėvai randa daugybę tinkamų žodžių ir motyvų vaikui įveikti vieną ar kitą užduotį ar kliūtį.
-
Įvertinkite vaiką žodžiais ir maloniais dalykais. Tegul kiekvieną jūsų vaiko atliktą nedidelį darbelį lydi pagyrimas: „Šaunuolis”, „Darbštuolė”, „Aš tavimi didžiuojuosi”, „Tu mane džiugini!” Vaikui tokių pagyrimų niekada nebus per daug. Kai vaikui kas nors pasiseka, galite apdovanoti jį kuo nors, ką jis mėgsta – išvyka, žaidimu, jaukiomis namų vaišėmis. Svarbu, kad tėvai žinotų, kas jų vaikui iš tiesų atneš džiaugsmo.
-
Leiskite veikti ir mokytis iš klaidų. Jei vaikas imasi ką nors daryti ir daro ne visai teisingai, nestabdykite, o pamokykite. Jei vaikas nenori mokytis, spyriojasi, tegul daro savaip. Vėliau raskite jam laiko parodyti, paaiškinkite, ką reiškia nemokšiškai atliktas darbas. Niekada nesijuokite iš vaiko nesėkmės ir nemoralizuokite. Verčiau sakykite jam: „Kitą sykį tau pasiseks geriau”. Arba paguoskite: „Ir man ne iš karto pasisekė”.
