Ar verta vyrui dalyvauti gimdyme? Tokį klausimą uždavėme mūsų portalo skaitytojoms ir sulaukėme daugiau kaip pusšimčio atsakymų. Įdomiausius publikuojame. Kai kurie argumentai tikrai verčia susimąstyti.
Tikrai verta dalyvauti, gal net ir būtina. Dalyvaujant vyrui tvirčiau, ramiau jautiesi. Jis ir vandens paduos, ir prakaitą nuvalys. Jis bandys paguosti švelniai šypsodamasis. Jis pirmasis išvys gimusį kūdikį. Jis pirmasis švelniai apglėbs ir padėkos už viską ką tu iškentei.
***
Vyrui verta ir sakyčiau net būtina dalyvauti gimdyme. Vyras visus moters 9 nėštumo mėnesius būna šalia, tačiau tiesioginio kontakto su kūdikiu neturi. Pirmąjį ryšį jis užmezga būtent gimdymo metu. Tai ypatingai svarbus momentas visai šeimai. Moteriai vyro buvimas kartu yra didele parama. Taigi, į pasaulį ateinantis stebuklėlis yra dviejų: vyro ir moters kūrinys. Todėl jiems abiems tai neapsakoma patirtis, nuo kurios poros santykiai tik sutvirtėja. Moteris, būsima mama, nėra paliekama viena, o šalia būna jos artimiausias žmogus, kuris ne tik būna šalia bet ir daug padeda: kvėpuoti, paduoda vandens, masažuoja, įspėja apie ateinantį ir praeinantį sąrėmį, nušluosto prakaitą nuo kaktos. Aš savo gimdymo neįsivaizduoju be savo vyro. O jam net nekilo mintis, ar dalyvauti, čia tiesiog sąmoningo žmogaus sprendimas.
***
Tikrai verta. Kai nešiojau pirmąjį vaikutį, vyras buvo labai atitolęs nuo manęs. Nesidomėjo, kaip jaučiuosi, nė karto net nepalietė pilvuko. Sudalyvavęs gimdyme, akimirksniu pasikeitė. Sakė, kad tas vaizdas, kai guliu išsekusi, verkiu ir juokiuosi vienu metu, ir kūdikis, prigludęs prie krūtinės, įkvepia pirmą kartą, sukrėtė jį iki sielos gelmių. Iš tiesų, po gimdymo kartu mūsų santykiai labai pasikeitė į gerąją pusę. Ėmėme labiau branginti ir vertinti vienas kitą, vyras tiesiogine ir perkeltine prasme nešiojo mane ir kūdikį ant rankų. Deja, prabėgus aštuoneriems metams, antrojo vaikučio gimime vyras nedalyvavo. Man buvo be galo skaudu ir baisu, jaučiausi kaip mažas žvėrelis, įvarytas į kampą. Ir gimdymas buvo ilgesnis, sunkesnis, skausmingesnis.
***
Turi nuspręsti abu, jei moteris jaučia, kad vyro palaikymas jai reikalingas, tai kodėl gi ne. Jeigu vyras nenori matyti ar bijo, kad gali apalpti, tada tikrai neverta.
Mano vyras dalyvavo abu kartus ir tikrai džiaugiasi tuo. Pirmą dukrytę vos gimus išnešė, man nespėjus nė pamatyti,o vyras buvo šalia jos, tai yra nuostabu. Kai man prasidėjo skausmai, užteko paimti vyro ranką ir tarsi palengvėjo.
***
Verta! Gimdymas yra dviejų žmonių sueities ir meilės rezultatas, kuomet laukiama mažos naujos gyvybes. Tėtis, kaip ir mama, nors ir fiziškai nedalyvauja gimdyme, tačiau turi pasitikti savo vaikelį! Tai pilnos šeimos egzistavimo pradžios šventė! Po gimdymo, laikydamas sūnelį ant rankų, mano vyras pasakė: “Kiekvienas vyras turi tai patirti…”
.
***
Tikrai labai verta, ypač kai mano gimdymas vyko 18 val, be vyro neįsivaizduoju, kaip būčiau ištvėrusi. Jis ne tik už rankos laikė, bet ir masažą darė – tas labai padėjo. Be to, jaučiausi daug saugiau ir ramiau, kai jis buvo šalia. Jei gimdyčiau antrą kartą – tik su vyru. Vyras ir vaiką pirmas paėmė, nes pati negalėjau, rūpinosi juo, keitė sauskelnes, maitino. Gimdymas daug labiau suartino mus, nes vyras, būdamas šalia, suprato, ką moteris turi ištverti gimdymo metu.
***
Tikrai verta. Gimdžiau prieš 6 metus, nėštumas nebuvo lengvas, o ir gimdymas taip pat. Gimdykloje nuolat buvo vyras, padėjo nueiti į tualetą, nors sakiau „Geriau stovėk už durų, bet buvo šalia”. Sutikime, WC – tai gana privatus reikalas. Masažavo nugarą, kvietė akušerę, kai matė, kad alpstu nuo sąrėmių. Ir šį kartą gimdyme būsim dviese, net kalbos nėra, kad jo nebus.
Jei vyras nenori, versti jį yra bloga mintis, nes tuomet jis daugiau kliudys, o ne padės. Gali patirti net tam tikrą šoką, kuris vėliau turės pasekmių. Tokių kaip nenoras turėti daugiau vaikų ar net išvis liestis prie moters ir pan. Tačiau jei noras dalyvauti gimdyme yra – pirmyn! Vyro palaikymas labai svarbus, kartais kone darantis stebuklus! Mano vyras dalyvavo pirmagimės gimdyme ir dabar net neįsivaizduoju, kaip galėjo būti kitaip! Jo palaikymas man padėjo jaustis ramiau ir užtikrinčiau. Jei kada nors turėsime antrą vaikelį, jis būtinai vėl dalyvaus!
***
Mano vyras dalyvavo kartu. Nors mano gimdymas truko apie dvi valandas, jis man padėjo. Labai svarbu, kad palaikė morališkai, nors ir nelabai skausmingi sąrėmiai buvo. Be to, labai vyras norėjo įamžinti pirmas sūnaus gyvenimo sekundes. Po gimdymo abu labai išdidžiai jautėmės ir buvome labai laimingi. Vyrui nesukėlė gimdymas nei šleikštulio, nei kažkokių neigiamų emocijų. Tad mano nuomone, jei vyras pasiruošęs palaikyti tokią svarbią akimirką savo žmoną, tai tik labai pagirtina. Aš abiem rankom už vyro dalyvavimą gimdyme.
***
Mano vyras dalyvavo gimdyme ir labai dėl to džiaugiuosi. Labai palaiko psichologiškai. Atrodo, nors palaiko tik už rankos, jau lengviau. Lengviau, nes esi ne viena. O svarbiausia, visą gyvenimą jam būsiu dėkinga už tai, kad neleido paimti vaiko tik po gimdymo svėrimui, vystymui ir panašiai. Mano giliu įsitikinimu, tik gimęs vaikas turi būti su mama, priprasti prie naujo pasaulio. Gydytojai jau kėsinosi jį paimti, aš neturėjau jėgų priešintis, o jis pasakė NE. Gydytoja sakė, kad baigiasi jos pamaina, o vyras pasakė: „Man tas pats, ateis kita pamaina”. Taip mūsų kūdikėlis gulėjo su manimi iš karto po gimimo, toks, koks gimė.
***
Rimtam ir atsakingam vyrui manau, kad neturėtų net kilti klausimas, ar dalyvauti gimdyme. Juk nuo vaikelio pradėjimo jis turi nešti visą atsakomybę už jį. Juk niekas neliepia priimti gimdymo ir būti už daktarą, tiesiog, jeigu tu myli moterį, kuri tau dovanoja šį stebuklą per didžiules kančias, kodėl jis neturėtų pabūti šalia jos ir pajusti bei pamatyti, kad nėra taip lengva, kaip daugeliui vyrų atrodo. Nebent abipusiu susitarimu nusprendžia, kad nenori, jog vyras būtų. Moterų baimė jog vyrai jomis “pasibjaurės” po gimdymo yra labai vėjavaikiška, nes nėra ten nieko pasibjaurėtino. Mano vyras dalyvavo abiejuose gimdymuose, žinoma, pirmąjį kartą gal ir buvo baugiau, nedrąsiau, taip pat, kaip ir man, bet dėl antrojo dalyvavimo gimdyme net nekilo jokių diskusijų. Jis yra sakęs, kad tokių nuostabių jausmų lavinos nepatirs niekada daugiau gyvenime.
***
Tokią intymią ir džiugią akimirką tik tėvelis ir turi dalyvaut, nebent pora yra išsiskyrusi arba vyras komandiruotėje. Be abejo, versti dalyvauti irgi nereikia. Vyras to norėti turi pats. Manasis iki gimdymo tikino, kad darys, kaip paliepsiu, bet prasidėjus sąrėmiams nei jis klausė, nei liepiau, o jis buvo visą tą laiką šalia, padėjo stumt ir perkirpo virkštelę.
***
Taip, taip, taip ir dar kartą TAIP! Vyras turi padėti! Išjausti ir pamatyti tą skausmą, kurį kenčia moteris, suprasti, koks tai sudėtingas procesas. Kaip mano vyras pasakė: „Man taip gera, kad buvau šalia tas 12 valandų… Aš protu nesuvokiau, kad tai taiip sunku ir kad jūs visa tai ištveriat… Myliu tave ir savo dukrytę dar labiau! ” Vyras man dar ne kartą dėkojo. Gimdyme jis mane palaikė, buvo iki paskutinės minutės. o kai gimė dukrytė, nesulaikė ašarų.
***
Aš asmeniškai nenoriu, kad vyras dalyvautų. Gimdžiau 3 vaikus. Man tai asmeninis, o ne viešas procesas. Net jei vyras būtų norėjęs dalyvauti, aš nenorėčiau. Tegul po visko bučiuoja, myluoja, padeda. Išvis nesuprantu žmonių, kurie dar ir filmuoja “tiesioginę transliaciją” iš TEN. Man tai tik fiziologija, kuri nėra nei graži, nei patraukli. O pats vaikiukas tai yra stebuklas, pritariu.
***
Būtina! Gimties stebuklas yra nepakartojamas, jį reikia išgyventi kartu abiems tėveliams. Nesuprantu, kai tėvai tiesiog į ligoninę atvyksta po visko su puokšte gėlių. Į savo mažylį jie tada žiūri kaip į svetimą daiktą, kuris nuo šiol yra jų. Tiek mamai, tiek ir į pasaulį ateinančiam kūdikiui jaukiau, drąsiau ir saugiau, kai yra visa šeima kartu. Tėčiui dalyvaujant gimdyme, jis kuriam laikui tampa pats svarbiausias mažam naujagimiui, nes po gimdymo mamytės dar laukia keletas procedūrų, štai šiuo momentu jis kūdikiui artimiausias – gali priglausti ar tiesiog pabūti kartu. O ir mamai maloniau, kai sutuoktinis nesibodi kartu išgyventi patį sunkiausią ir svarbiausią momentą gyvenime.
***
Aš manau, kad ne tik verta, bet ir reikia. Pirmiausia tai kūdikis yra bendras, abiejų laukiamas, todėl jį išvystantį pasaulį turėtų pamatyti abu tėvai. Visų antra, tai natūralus gamtos procesas, todėl nėra ko gėdintis ir nerimauti. Vyro palaikymas ir buvimas šalia reikalingas mamai, smagu laikyti mylimo vyro ranką, jausti jį šalia. Taip pat vyro buvimas padeda sumažinti stresą, moteris jaučiasi ramiau, patikimiau. Dar vienas svarbus dalykas yra artumo sukūrimas: dalyvavimas gimdyme leidžia vyrui pačiam išgyventi jausmus ir emocijas, susijusias su vaiko atėjimu į šį pasaulį, jis jaučiasi tikru tėčiu. Taip kad visi argumentai būtų tik UŽ dalyvavimą gimdyme. O gėdos jausmas ar kažkokios paslaptys ir panašiai, esą tai moters reikalas man atrodo yra labiau tarp tų porų, kurios nepasitiki vienas kitu, nėra tokie artimi. Tokia mano nuomonė.
***
Tai priklauso nuo abiejų – ne tik vyro, bet ir nuo žmonos. Dalis moterų būna, kad renkasi gimdyti vienos, be gyvenimo palydovo. Mano nuomone, jeigu šeimoje yra stiprus tarpusavio supratimas, glaudus ryšys ir meilė, vyrui verta dalyvauti gimdyme. Vyras gali sąrėmių metu padėti žmonai numalšinti skausmą savo buvimu, kalbėjimu, muzika (dainavimu). Vyras gali padėti giliai kvėpuoti žmonai, stūmimo metu laikyti už rankos ir galvą. Vyras gali paduoti atsigerti žmonai, kai ją troškina gimdyme.
***
Jei šeima nusprendžia turėti kūdikį, jie jį pradeda kartu, kodėl gi ir nepasitikus jo kartu ateinant į pasaulį? Todėl aš tik už tai, kad vyrai dalyvautų gimdyme. Bet labai svarbu, kad vyras pats to norėtų, o ne tik tai darytų norėdamas įtikti moteriai. Tokios šeimos santykiai būna tvirtesni, juk ir skausme, ir džiaugsme pasižadėjo būti drauge. O gimimas tai ir džiaugsmas, ir skausmas. Ryšys su vaikučiu būna stipresnis, nes tėtis jį pirmas paima ant rankų, pirmas pažvelgia į sūnų ar dukrą. Ryšys užsimezga nuo pat pirmos kūdikio atėjimo akimirkos. Ir dar vienas dalykas – tai nepakartojamas patyrimas. Daug ką gyvenime gali pakartoti, bet tokių momentų daugiau niekada. Aš tik už tai, kad vyras dalyvautų, bet nesmerkiu ir tų, kurie nedalyvauja gimdyme. Tai turi būti abipusis sutuoktinių sprendimas.
***
Manau, kad verta, jei tik to nori ir moteris, ir vyras. Gimdymas moteriai yra didžiausias darbas gyvenime, tad šiuo laikotarpiu ji turi jaustis rami. To tikrai nebus, jei šalia stovės nerimaujantis už ją labiau vyras. Iš patirties galiu pasakyti, kad gimdymo metu vyras man buvo labiausiai raminantis asmuo. Jis man padėjo visu 100 procentų: atnešdavo atsigerti, glostė ranką sąrėmių metu, padėjo nepanikuoti ir kvėpuoti pačioje gimdymo pabaigoje. Be vyro būtų buvę daug sunkiau.
Verta. Gimdžiau du kartus, abu kartus buvo šalia vyras, todėl iš patirties galiu pasakyti, kad verta. Verta, nes šalia tavęs būna artimiausias žmogus, kai kankina nežmoniški skausmai, jis palaiko ranką, ramina vien būdamas šalia. Kai gydytojai rėkia, kad darai kažką ne taip, vyras kužda viskas gerai. O kai pasirodo mūsų dviejų sukurtas stebuklėlis, abu apima tokia euforija, plūsta džiaugsmo ašaros ir viskas išnyksta aplinkui: nebepastebi gydytojų net kai yra tvarkomi tarpvietės plyšimai, laikantis ranką ir glostantis mūsų stebuklėlį vyras, padeda užmiršti skausmus.
***
Neverta būti pačiame gimdyme. Užtenka šalia pabūti, kol sąrėmiai kankina, ir viskas. To net nežinodami, vyrai rizikuoja pasišlykštėti savo moterimi ir daugiau kaip moters mylėjimuisi jos nebegeisti. Daugelis vyrų tai ir yra patyrę – po dalyvavimo gimdyme daugiau nebenori mylėtis su savo vaikų motina.
***
Mano nuomone, vyrui verta dalyvauti gimdyme. Jis ne tik pamato, kaip ateina stebuklėlis į pasaulį, bet ir turi suprasti, visgi, ką reiškia moteriai pagimdyti naują gyvybę. Mano vyras dalyvavo gimdyme ir nuo tos dienos supranta, kiek moteris turi ištverti ir kaip turi stengtis. Tas neapsakomas jausmas, kai uždeda vaiką ant mamos krūtinės, o tėčio ranka šildo nugarą… Manau, kad pirmas susitikimas su kūdikiu turi būti abiejų tėvelių. Jei tėtis sugebėjo padaryti vaikelį, tai jis ir turi visame jo gyvenime dalyvauti, nuo pat atėjimo į šį pasaulį.
Vyrui verta dalyvauti gimdyme, jei tik to nori jo antroji puse. Nebūtina žiūrėti, kaip išlenda vaikas, galima atsistoti prie moters galvos, jai padėti, palaikyti. Tokį palaikymą moteris visą savo gyvenimą atsimins, o ir vyras supras, kad gimdyti tai čia ne vienas, du, ir viskas. Na, o jei moteris nenori, kad vyras jos dalyvautu gimdyme, tada geriau ir neiti, nes moteris gali tokių dalykų iš skausmo prikalbėti, kad nebežinos vyras ir kur dėtis. Mano asmeninė patirtis sako, kad aš jei gimdyčiau dar kartą, tikrai prašyčiau vyro būti šalia, nes jo buvimas šalia mane ir ramina, ir palaiko, ir paguodžia, ir suteikia jėgų.
***
Mano asmeninė patirtis sako, kad taip. Man vyras labai padėjo visas 26,5 val, ir po sprendimo daryti skubią operaciją su pilna narkoze, jam buvo pasiūlyta dalyvauti ir ten, bet akušerė atkalbėjo, dėl narkozės. Bet tai labai priklauso nuo abiejų tėvų tarpusavio ryšio. Jų bendravimo. Mes su vyru esam labai artimi, ir man buvo svarbu, kad jis šalia, jam taip pat buvo svarbu dalyvauti ir padėti. Nes tai mūsų abiejų vaikas. Ir antrame gimdyme tikrai dalyvaus, nebekyla net klausimų. Prieš pirmą gimdymą vyras paklausė, ar gali dalyvauti. Ar aš noriu, kad jis būtų šalia, neturėjau jokių abejonių. Ir kai buvau labai išvargus ir net sunku kvėpuot buvo, girdėjau tik vyro balsą, jis kartojo man gydytojų žodžius ir tikrai labai daug padėjo.
***
Neverta dalyvauti gimdyme. Tiesiog gal esu senų pažiūrų. Pati gimdžiau be vyro ir nenorėjau, kad jis dalyvautų. Mano vyras pats nesipriešino, tad jokių keblumų nekilo. Be to, pažįstamos vyras dalyvavo gimdyme ir negirdint žmonai (ji to nežinojo) sakė, kad gimdymas jam paliko nemalonų jausmą. Tas jausmas ir vaizdas vis akyse stovėjo. Man irgi atrodo, kad vyras neturi matyti tokių dalykų. O be to, ryšys tarp tėvo ir vaiko nepriklauso nuo dalyvavimo gimdyme.
***
Visada buvau prieš vyro dalyvavimą gimdyme. Po gimdymo mano nuomone nepasikeitė. Mane jau suerzino vien jo buvimas šalia tik prasidėjus stipriems sąrėmiams. Jis labai pergyveno pats, tad iš jo pagalbos nesulaukčiau, o be to, mane be galo erzina kažkoks buvimas tokiu metu – norisi susikoncentruoti į gimdymą, o ne į vyrą. Ir nėra ko ten žiūrėti ir girdėti, kaip ir kas vyksta. Gimdymo gale teko atlikti skubos tvarka cezario pjūvį, bet ir ten jis man nebuvo reikalingas. Papildomoms akims ir jauduliui gimdykloje ne vieta. Ypač nepritariu tokiam dalyvavimui, kai žmona pareiškia, esą vyras privalo dalyvauti, nes turi pamatyti, kad vaikas ne taip lengvai ateina, kad gimdyvei labai skauda (čia tikra tiesa, tokius žodžius man sakė pažįstama po gimdymo). Jos vyras dalyvavo gimdyme, nes „privalėjo” matyti, jog vaikas lengvai negimsta. Mano manymu tai yra absurdas ir amoralu. Kiekvienas žmogus sprendžia pats, bet mano verdiktas – griežtas NE NE NE!
***
Manau, kad vyrui, jei tik leidžia jo fizinė ir psichinė sveikata, gimdyme dalyvauti verta. Žinoma, priežastys, kurias nurodysiu, grindžiu savo asmenine patirtimi. Pirmiausia, manau, kad stebėti naujos gyvybės gimimą yra mažų mažiausiai stebuklas. Antra, manau, kad dalyvavimas gimdyme sustiprina vyro ir moters ryšį: jie kūdikį ne tik kartu pradėjo, bet ir kartu padeda ateiti į pasaulį. Trečia, manau, kad pasikeičia vyro požiūris į moterį. Štai mano vyras po gimdymo sakė, kad kiekvienai gimdžiusiai jis pastatytų po paminklą ir, kad jeigu aš nenorėsiu daugiau vaikų, jis nesakys nė žodžio. Ketvirta, artimas žmogus geriausiai žino, kaip tau padėti per gimdymą, tu jo nesivaržai, nesijauti vieniša, o ir vyras jaučiasi svarbus, reikalingas. Galiausiai, manau, kad buvimas šalia padeda gimti vyrui kaip tėvui.
***
Pradedant vaikelį dalyvauja abu – vyras ir moteris, taigi, gimdyme dalyvauti irgi verta abiems. Visų pirma, vyrui tai turi rūpėti, kaip jis gali nepamatyti gimstančios gyvybės? Baisu, nemalonu ir kiti dalykai, manau būna ne tik vyrų susikurti, o ir moterų jiems įteigti. Raginčiau moteris pateikti nėštumą ir gimdymą kaip stebuklingą ir svarbų įvykį. Tada vyras pasijus svarbus ir reikalingas. Nes jis toks ir yra! Mano vyras buvo pasirengęs dalyvauti gimdyme, tačiau buvo atlikta cezario pjūvio operacija ir į operacinę jis nebuvo pakviestas. Nors manau, kad netgi ten galėtų vyrai palaikyti savo moteris, tuo labiau, jos dažniausiai juk gauna tik spinalinę nejautrą ir būna sąmoningos. Gal nuskambės per daug griežtai, bet vyrui nedalyvauti savo moters gimdyme ir nepasitikti mažylio turėtų būti gėdinga ir per daug aplaidu.
***
Mūsų atveju vyras dalyvauti gimdyme norėjo, nors pažįstamas, kuris irgi dalyvavo savo žmonos gimdyme, manąjį prigąsdino, kaip ten viskas šlykštu, kaip vėliau nesinori artumo su žmona ir t.t. Nepaisant visko, maniškis ryžosi, ir galiu pasakyti, kad buvo tikrai verta! Visu pirma, jaučiausi saugiau, ramiau. Buvo su kuo paplepėti, o jau prasidėjus gimdymui, labai padėjo tas suvokimas, kad vyras šalia, glostė galvą ir drėkino lūpas. Ir seksualinis gyvenimas tikrai nenukentėjo, o net atvirkščiai – viskas dar geriau.
***
Mano vyras iki pat gimdymo sakė, kad nedalyvaus, bet atvykus į gimdyklą, negalėjo atsitraukti. Neįsivaizduoju, kaip moterys gali likti vienos tokią akimirką, vyras paguodžia, padeda nusiraminti,o ir gydytojai žiūri atidžiau, kai esi ne viena. Vyras sakė, kad tai neįkainojama patirtis ir kad neįsivaizduoja kaip moteris gimdykloje vyrai palieka vienas. O ir galimybė vaikui nukirpti virkštelę – super! O pamatyti vyro ašaras paėmus kūdikėlį – nuostabu.
***
Verta, nes vyras privalo būti šalia gimstant vaikui. Neįsivaizduoju, ką svarbesnio vyras gali nuveikti, kai jo žmona gimdo. Neliepiu jam atlikti akušerės ir ginekologo darbo, bet padeda vien buvimas šalia ir visokeriopa pagalba, pvz. paduoti atsigerti, pakišti maišelį vemiant ar paprasčiausiai būti šalia ir prireikus eiti ieškoti pagalbos.
Kuriai nuomonei pritariate jūs?
