Ne kartą teko girdėti posakį, kad šeima taip pat yra darbas. Suprask: kad santykiai būtų darnūs, abu sutuoktiniai turi įdėti nemažai pastangų. Tačiau mamos dažnai guodžiasi, esą šeimai aukoja visą savo laiką, o štai vyras – vos kelias valandas vakare. Tačiau gal už kiekybę svarbiau yra kokybė? Konsultuoja psichologė Gintarė Meslinienė.
„Potvyniai ir atoslūgiai“
Auginti ir auklėti vaiką turi abu – ir mama, ir tėtis. Tai svarbu ne tik vaikui. Svarbu ir sutuoktiniams. Vaikelio gimimas yra tikras išbandymas tėvams, juk keičiasi ne tik paros ir pomėgių ritmas, bet ir fiziologinė bei psichologinė savijauta.
Kritinis, sunkiausias metas mamai – nėštumas ir gimdymas. Fizinis išsekimas, nemigo naktys mamas vargina iki antrų vaiko gyvenimo metų. Šis metas moterims – tai išbandymas, kurį įveikusios suprantame savo kaip mamos ribas. Juk verkiantis kūdikis kelia gana dviprasmiškus jausmus – ir gailestį, ir pyktį, ir bejėgiškumą. Apie šeštą mėnesį kūdikis vis aktyviau ima bendrauti, „mokosi“ žaidimų ir dainelių. Tai mamos kasdienio darbo vaisius. Tai matydama ji pradeda labiau save vertinti, savijauta pradeda gerėti. Naujus akibrokštus – ožiukus ji priima su entuziazmu ir naujomis jėgomis.
Kaip jaučiasi tėtis?
Pirmais kūdikio gyvenimo mėnesiais tėtis jaučiasi puikiai: džiaugiasi, yra išdidus. Namie retsykiais „dirba“ aukle, t. y. prižiūri vaiką, kol mama užsiėmusi kitais darbais. Moterys tokią pagalbą dažnai vertina gana abejingai: nesijaučia nei labai dėkingos, nei pasipiktinusios. Joms tai kaip įrodymas, kad pačios negali susitvarkyti su visomis bėdomis ir sunkumais. Tačiau ir tėčių euforija baigiasi. Apie šeštą kūdikio gyvenimo mėnesį jų savijauta ima „braškėti“, prastėti. Kūdikis tuo metu nebereikalauja nuolatinės mamos priežiūros ir globos, jau ilgiau būdrauja, aktyviai domisi pasauliu.
Tėčiui tampa svarbus vaiko užimtumo klausimas: ką ir kaip su juo žaisti, kurie žaislai saugūs, kurie ne, kas džiugina, o kas liūdina mažąjį. Į visus šiuos klausimus atsakymus tėtis turi rasti pats. Ir neretai klysta. Į kiekvieną klaidą nepatikliai reaguoja mama, mesteli komentarą ar pašaipą. Vyro pradeda savimi nepasitikėti. Antrais gyvenimo metais vaikučio noras ir galimybės tyrinėti išauga, todėl reikalaujama dar daugiau tėčio dėmesio. Šis laikotarpis – tai išbandymas tėčiui, todėl dažnai jaučiasi ir fiziškai, ir psichiškai nuvargęs.
Skirtingi, bet svarbūs
„Nesupk taip aukštai, juk išsigąs“, – šaukia paklaikusi mama. „Nelepink, tegul pats užsiriša batus“, – priekaištauja tėtis. Tai tik mažos kasdienybės nuotrupos. Deja, jos įžiebia didelius ginčus. Visiškai be reikalo.
Labai svarbu suprasti šio skirtingo požiūrio į auklėjimą kilmę. Į šeimą atsinešame nevienodą patirtį (kaip patys buvome auklėjami), tačiau skirtumus lemia ir lytis.
Mama su vaiku praleidžia trigubai daugiau laiko nei tėtis. Tačiau tėtis daugiau ir dažniau žaidžia su vaiku. Mama linkusi rūpintis kasdiene rutina: maistu, miegu, perrengimu. Jei vertintume kiekybės ir kokybės santykį iš vaiko pozicijų, akivaizdu, kad paprastai tėčio buvimas su vaiku kokybiškesnis, tačiau jis trunka trumpiau ir dėl objektyvių priežasčių (vaiko liga, miegas, nuovargis, darbas…) gali neįvykti.
Mama vaikui yra tarsi „žemė maitintoja“
Bendraudama su mažyliu ji siekia sukurti jam patogią, saugią aplinką, apgaubti globa. Ji užmezga ramų ir rimtą santykį, todėl vaikas gali skleistis bei augti. Mama vengia rizikingų, vaiką „išderinančių“ aplinkybių.
Tėtis – visiška priešingybė mamai. Jis tarytum viesulas, kuris išbando paaugusį medelį. Bendrauja su vaikų dūkdamas, žaisdamas. Su tėčiu vaikas išgyvena „kritines“ padėtis, kurios sukelia daug jausmų ir išgyvenimų – nuo skardaus juoko iki graudaus verksmo. Turbūt daugelis mūsų prisimena kautynes su tėtuku, kurios dažnai baigdavosi gumbu ant kaktos ir ašaromis. Tėčiai nedaro nuolaidų vaikui: žaidžia kaip su lygiaverčiu partneriu pagal visas taisykles. Tikimybė, kad įveiks tėtį, laimės – nedidelė, todėl mažasis dažnai nuliūsta, tačiau laimėjęs labai didžiuojasi. Mamos tokių rizikingų žaidimų vengia. Ar prisimenate, kad mama prieš jus būtų laimėjusi šaškių ar domino partiją? Vargu. Ji suteikia vaikui galimybę laimėti ir taip stiprinti pasitikėjimą savimi. Tačiau tai neduoda tokio efekto, kaip laimėjimas prieš tėtį – vaikui tai pernelyg lengva pergalė.
Ko nereikia daryti
Mes, mamos, esame globojančios būtybės, dėl to dažnai pykstame ant tėčių, kad šie rizikuoja vaiko orumu. Tačiau, mielosios, to daryti nereikia. Nečiupkite vaikelio iš tėčio rankų, kai ne taip laiko ar sportuoja, žaidžia. Tėvo ir vaiko bendravimas yra labai svarbus plėtojant sugebėjimą užmegzti ir išlaikyti visaverčius santykius. Emocijos, kurias patiria žaisdamas su tėčiu, išbandymai leidžia mažyliui geriau pažinti save, jis išmoksta save kontroliuoti. Būdamas su tėčiu vaikas yra priverstas pasitempti ne tik fiziškai, be ir psichologiškai. Vaikas žino, jaučia, kokia padėtis gali išprovokuoti, sukelti pyktį ar ašaras. Nujausdamas ją gali lauku atsitraukti, susivaldyti. Tokie vaikai ir vėliau nebijo konfliktų, didesnių emocijų, nes žino, kaip susivaldyti. Žaisdamas su tėčiu vaikas išmoksta atpažinti ne tik savo, bet ir kitų emocines išraiškas. Šie įgūdžiai ypač svarbūs santykiams už šeimos ribų.
Antra vertus, tėvo ir vaiko ryšiai trapesni. Ypač tai svarbu paauglystėje, kai vaikai nebelinkę rizikuoti savo orumu. Mamos kuriama saugi aplinka paaugliams priimtinesnė. Todėl tėčiai šiuo laikotarpiu turėtų mokytis kitaip bendrauti su vaiku.
Skaityti tik mamoms!
Smagu girdėti, kad net 80 proc. tėčių pasiryžta dalyvauti gimdyme, pasitikti naują gyvybę. Tačiau parsivežusios mažylį namo mes, mamos, kartais taip įsisukame į jo priežiūrą, kad tėčiai lieka „už borto“. Motinystės hormonai gaminasi per visą nėštumą, todėl nereikia dėti jokių pastangų, kad su meile ir atidumu prižiūrėtume kūdikį. Tėčiams šiek tiek sunkiau – „tėčio jausmas“ aplanko tik gimus kūdikiui, jį matant, liečiant. Perdėtai besirūpindamos kūdikiu mes galime prarasti atidų ir rūpestingą tėtį. Palikime erdvės ir jam auginti, auklėti, rūpintis.
Todėl siūlau veiksmų planą, kuriuo vadovaujantis padėsite tėčiui įsitraukti į vaikelio laukimą, o vėliau ir auklėjimą:
– Dalykitės informacija apie kūdikio augimą, nėštumą, tėvystę. Šios žinios leidžia patikėti, kad mažylis egzistuoja, net jei pilvukas dar labai mažas.
– Sužadinkite jo tėvystės jausmą – pridėkite jo ranką prie savo pilvuko, kai jaučiate mažylio judesius. Padrąsinkite bendrauti su „pilvuku“ – tegul skaito sporto naujienas, žinias ar pasakas, juk mažylis turi žinoti apie tėčio pomėgius.
-Suplanuokite „kūdikio mėnesio“ atostogas, kurios nenusileistų medaus mėnesiui. Pasilepinkite poilsiu, kol vaikelis dar pilvelyje. Sugalvokite pramogų, kurios palepintų ir „pilvuką“.
– Lankykite tėvystės mokyklėlę kartu. Kaip rodo tyrimai, tai skatina dalytis pareigas ar darbus vaikeliui gimus.
– Kartu „sukite lizdelį“ – pirkite kartu baldus, drabužėlius, žaislus.
– Įpareigokite tėtį visiems paskelbti apie kūdikio gimimą. Tai žinia, kuri leis tėčiui pasijausti labai svarbiam ir atsakingam. Sėkmės!
