Žurnalas TAVO VAIKAS kviečia susipažinti su LRT radijo žurnalistu Simonu Bendžiumi, kurį tėvystė įkvėpė naujiems iššūkiams.
„Anksčiau gal net nebūčiau patikėjęs, kad taip kada nors galėtų įvykti, o iš tiesų tai didžiulė prasmė.”
Taip sako LRT radijo žurnalistas Simonas Bendžius (28 m.), su žmona Inga Cironkaite-Bendžiene (30 m.) auginantis praėjusių metų pabaigoje gimusius dvynius Kristoforą ir Bernardą ir penktąjį komandos narį, jau beveik keturmetį Benediktą.
Taip ūmai tapęs daugiavaikiu tėčiu Simonas prisiminė dar vieną savo talentą – rašo trumpus ir nerimtus pastebėjimus tinklaraštyje „Tėčio užrašai”.
Ar tikėjotės? Kokios emocijos lydėjo naujieną apie dvynius?
Tikimybė buvo nemaža, nes ir mano, ir žmonos močiutės buvo pagimdžiusios neidentiškus dvynius, o sakoma, kad kas antroje kartoje jie kartojasi. Dėl to dvynių praktiškai kaip ir laukėme. Pirmąjį kartą ta nuojauta nepasitvirtino, bet pavyko antrąsyk. Per pirmą apsilankymą pas gydytoją žmona pajuokavo, kad „tikriausiai bus dvyniai”, o gydytoja pažiūrėjusi į echoskopą net atsilošė: „O! Iš tikrųjų dvynukai!”
Kai turi dvynius, supranti, kad gimus vienam vaikui, jei tik viskas gerai (vaikas sveikas), taip paprasta jį auginti!
Kaip į dvynių gimimą reagavo vyriausias sūnus Benediktas?
Kai juos parsivežėme iš ligoninės, Benediktas neatrodė labai susidomėjęs – pažiūrėjo į kūdikėlius, ir tiek, didelio noro bendrauti neparodė. Labiausiai bijojome, kad jis muš brolius, buvome prisiklausę ir prisiskaitę įvairiausių istorijų. Bet nieko panašaus, Benediktas visada noriai dalyvauja maudant Kristoforą ir Bernardą, labai su jais draugiškas ir meilus. Vis prieina ir glosto, netgi padovanojo broliams dvi savo mėgstamiausias „Žvaigždžių karų” figūrėles!
Aišku, nėra taip, kad nebūtų jokių negatyvių emocijų dėl to, kad gimė broliai. Gerai nebent tai, kad jas sugerti tenka mums su žmona, ypač man. Bet mes, suaugusieji, išmokome susitvarkyti su tais pasitaikančiais smurto artimoje aplinkoje protrūkiais.
Kas nustebino pirmaisiais Kristoforo ir Bernardo mėnesiais?
Nors dvyniai neidentiški, bet pirmus du mėnesius ir netgi dabar juos kartais supainiojame. Ypač man, kai teko mėnesiui grįžti į darbą, tai vakare nebepažindavau, kuris yra Kristoforas, o kuris – Bernardas. Žmona net buvo mažytę B raidę Bernardui ant ausies spenelio užrašiusi tušinuku. Anksčiau juos buvo galima atskirti pagal kaukolės formą – Kristoforo ji pailgesnė, o Bernardo – apvalesnė. Bet dabar jos susivienodino.
Dar gana netikėta buvo tai, kad grįžus iš ligoninės su dvyniais keturmetis Benediktas atrodė beveik kaip suaugęs žmogus, su kuriuo gali visai turiningai pasišnekėti. Žinoma, padalyti dėmesį, kad visiems trims jo užtektų, – vienas didžiausių iššūkių.
O šiaip gyvenimas su dvyniais labai panašus, kaip ir auginant vieną kūdikį, skirtumas tik tas, kad sauskelnės naudojasi industriniais kiekiais. Žmonai, tiesa, tikrai daug sunkiau, nes su dviem kūdikiais kur kas ilgesnis maitinimo ritualas, naktį ji dėl to neišsimiega. Todėl dieną keletui valandų stengiuosi dvynius išsivežti į lauką, kad ji turėtų laiko sau.
Jaučiau poreikį kalbėti apie tėvystę pusiau rimtai, pusiau juokais. Manau, kad tokia niša neužpildyta, nes man pačiam kažkodėl nelabai įdomu skaityti didžiąją dalį tradicinių ir rimtų tekstų apie vaikų auginimą. Nors visai neseniai perskaičiau Aušros Kurienės knygą „Kaip užauginti žmogų”, kuri paliko labai gerą įspūdį, bet tai greičiau išimtis.Simonas BENDŽIUS
Nors iš tiesų tai namuose aiškiai pasikeitė vienas dalykas: tvyro nuolatinė netvarka, kartkartėmis virstanti chaosu. Kažkoks asmeninių daiktų, vaikų žaislų ir drabužių labirintas… Vis nespėjame tvarkytis, ko prieš gimstant dvynukams nebūdavo. Aš nesu pedantas ir į tokius dalykus nekreipiu dėmesio, bet net ir man mūsų butas jau atrodo klaikiai netvarkingas, todėl vis ką nors kviečiamės į svečius, kad būtų pretekstas apsikuopti.
Kokie tavo pirmieji vaikų priežiūros „atostogų” įspūdžiai?
Pirmą mėnesį gimus Bernardui ir Kristoforui praleidau namie, o antrąjį turėjau trumpam grįžti į darbą, kol žmonai baigsis nėštumo ir gimdymo atostogos (taip, tai labai keista „Sodros” taisyklė dvynių tėvams…). Tai po to mėnesio padirbėjimo atrodė, kad darbas – tai atostogos. Ten viskas juk įprasta, aišku ir gana nesudėtinga. Bet dėl prasmės jausmo man kuo toliau, tuo labiau patinka naujasis darbas namie. Labai smagu matyti, kaip auga vaikai, kaip jie kasdien vis kažko naujo išmoksta. Man 28-eri – ir turiu jau tris vaikus. Anksčiau gal net nebūčiau patikėjęs, kad taip kada nors galėtų įvykti, o iš tiesų tai didžiulė prasmė.
Dabar, kai dvyniams jau trys mėnesiai, su jais nebėra taip sunku. Keista tai, kad nuo to laiko, kai jie gimė, aš jau spėjau perskaityti kokias keturias knygas – tai daugiau nei anksčiau pavykdavo perskaityti per kur kas ilgesnį laiką.
Ar būnant namuose norisi galvoti apie radiją, ar jam atsiranda vietos auginant vaikus?
Žinoma. Namie radijo aparatus turime beveik visuose kambariuose, jie paprastai būna įjungti ir transliuoja LRT radiją, taigi, niekur nuo savo darbo nebėgu. Tapęs klausytoju taip netiesiogiai palaikau ryšį su kolegomis, todėl nesijaučiu niekur dingęs iš to pasaulio. Be to, būnant namuose, radijas labai padeda palaikyti dienos ritmą. Smagioji rutinos dalis – kasdien žinai, su kuria laida pusryčiausi, pietausi, vakarieniausi.
O kaip atsirado tavo feisbuko tinklaraštis „Tėčio užrašai”? Kas buvo ta įkvėpimas, paskatinęs rimties tėčio užrašams?
Tikrai galiu pasakyti, kad buvo, kas įkvėpė ir davė impulsą pradėti rašyti apie tėvystę. Tai vokiečių rašytojas, žurnalistas Axelis Hacke. Jo knygą „Mažasis patarėjas auklėjimo klausimais” perskaičiau, kai tik žmona pradėjo lauktis pirmąsyk. Nuo jos ir pradėjome gana išsamiai skaityti tėvystės knygas. O Hacke’s knyga yra nereali, viena geriausių knygų apskritai. Joje sudėti trumpi humoristiniai pasakojimai apie nepagražintą gyvenimą su vaikais iš vyro perspektyvos. Tas vyras – ir pavargęs, ir netobulas, ir visai ne koks nors supertėtis. Skaitydamas vis pagalvodavau, kad Lietuvoje mes kažkodėl neturime tokios rašymo tradicijos. O tų kasdienybės nuotykių auginant vaikus juk nutinka nuolatos, todėl mintis pradėti juos užrašinėti vis pakirbėdavo galvoje. Galiausiai, prieš gimstant dvyniams, paklausiau kelių draugų, ar būtų verta tuo užsiimti, ar kam nors norėtųsi tai skaityti. Buvau paragintas: „Būtinai rašyk!” Taip ir atsirado „Tėčio užrašai”.
Kokią matai „Tėčio užrašų” ateities viziją?
Parašyti knygą, žinoma, būtų svajonė. Dar būtų nuostabu, jei ateityje į tinklaraščio veiklą įsitrauktų daugiau vyrų, daugiau panašaus mąstymo tėčių, besidalijančių savo pastebėjimais apie tėvystę. Galbūt kada nors tai galėtų išsirutulioti ir į radijo laidą? Būtų visai šaunu. Mat mamos turi kur kas daugiau galimybių ir būdų kalbėtis apie vaikus, o vyrai to neturi beveik išvis. Nauja karta, mano bendraamžiai jau po truputį įsitraukia į vaikų auginimą, o vidutinio amžiaus vyrai vis dar labai nutolę nuo šeimos reikalų.
Kaip manai, kokie tie vyro ir moters vaidmenys auginant vaikus šiandienos pasaulyje?
Žmona kažkaip rimčiau ir jautriau žiūri į bendravimą su vaikais. Aš labiau žaidžiu, daugiau padurniavimo, pramogų. Bet klausimas – „Kas tas vyriškumas?” sulaukus vaikų kartais neduoda ramybės. Anksčiau vyriškumo supratimas šeimoje buvo konkretus, bet gana iškreiptas – vyras turi uždirbti pinigų ir bausti vaikus. O dabar lyg niekas nebeaišku. Kartais, kai paklausai psichologų, atrodo, kad vyriškumo ir moteriškumo ribų apskritai nebėra. Kviečiama išsilaisvinti iš stereotipų, bet tada kyla klausimas, kas tas vyriškumas apskritai? Kas aš tada esu, kokia mano tapatybė? Auginant tris berniukus – tai tikrai aktualūs klausimai, į kuriuos reikės atsakyti. Pavyzdžiui, kai visiems trims prasidės pirmosios meilės…
Pats, kai buvau paauglys, galvojau, kad „šeimos nekursiu mažiausiai iki penkiasdešimties metų.” Matydavau giminės vyrus, kurie pavargę šnekasi tik apie žvejybą ir mašinas. „Negi ir aš toks kada nors būsiu? – galvodavau. – Niekada!” O prieš keletą metų, kažkokiame giminės suėjime, save radau nebe tarp vaikų, o tarp tų pačių dėdžių. Ir šnekamės mes apie tą pačią žvejybą, apie tas pačias mašinas ir net supratau, kad man įdomu, ką jie sako, kad pats irgi turiu ką pasakyti. Toks šiurpas nupurtė: „O ne, aš tapau jais!” (kvatoja)
Tikiuosi, kad tie esami ir būsimi tėčiai, kurie paskaitinėja „Tėčio užrašus”, irgi panašiai jaučiasi dalydamiesi savo patyrimais, ir tuo pačiu metu nusiramina supratę, kad jei vaikas klykia, jei tau įkando ar pan. – tai ne pasaulio pabaiga, tai vyksta ne tau vienam.Simonas BENDŽIUS
Paauglystėje įsivaizduodavau, kad vyras turi būti nepriklausomas, laisvas, laukinis. O vaikai prie tokio paveikslo kažkaip juk nedera. Ko labiausiai bijojau gyvenime – tai įsipareigoti. O dabar toks metas, kai įsipareigojimų išties labai daug. Supratau tokią tiesą, kad tu sau negyveni, tu save turi dovanoti, išdalyti. Šeimoje, jeigu to nebus, viskas žlugs. Negali būti jokių poilsio dienų. Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką tu esi kitam. Pirmiausia – žmonai (nes vaikai užaugs ir išeis, o su ja tai dar visą gyvenimą reikės nugyventi). Paskui, žinoma, vaikams.
O jei sutiktum penkiolikmetį Simoną, ką papasakotum apie tai, kas jo laukia dvidešimt aštuonerių?
Nepasakočiau visko smulkiai, jam tikriausiai būtų per baisu. Tik pasakyčiau, kad nuobodu nebus. O ką tai reiškia, jis turi patirti pats. Mat jei papasakočiau išsamiai, tas penkiolikmetis išsigąstų ir apsiverktų sakydamas: „Ne, aš gi turiu būti roko žvaigždė – gastrolės, koncertai ir visa kita, kokie dar vaikai, gal juokauji?!”
Su bičiuliais iš tiesų prieš keletą metų turėjome krikščioniško roko grupę „Conventus”. Repeticijos, koncertai – viskas buvo nuostabu, bet tam tikrą akimirką aplankė mintis, kad norint rezultato reikia įdėti labai daug laiko ir pastangų, o su šeima ir darbu to suderinti beveik neįmanoma. Turi pasirinkti prioritetus. Grupė iro, atsikūrė, vėl iširo. Kol kas jai tikrai neturėčiau laiko ir jėgų, bet ką gali žinoti, gal ateityje ir vėl atsikursime. Piktdžiugiškai laukiu, kol kiti grupės bičiuliai susituoks, sulauks vaikų, o tada jau galėsime kurti naują grupę „The Dads”. Kad kaip vienoje serialo „Simpsonai” serijoje galėtume sakyti: „Parepetuokime dar kokias šešias valandas garaže, kad nereikėtų būti su savo šeimomis.” (juokiasi)
***
Iš „Tėčio užrašų” (kalba netaisyta)
Klausiate, o kaip sekasi vakarais?
Mama viename kambaryje migdo dvynukus. Kitame kambaryje gi tėtis su trimečiu sūnumi iš lentynos renkasi, ką paskaityti prieš miegą. Reikia veikti žaibiškai ir LABAI tyliai, nes jeigu pabus mažiausieji – tėčiui teks vieną nešioti ant rankų, kol kitas pavalgys. Paskui kitas pradės verkti ir… tai gali tęstis ilgai, o miego poreikis vis didės, tėtis taps vis piktesnis, o vyriausiasis brolis nueis miegoti per vėlai – nes knygutė prieš miegą yra būtina. Toks susitarimas.
– Žiūrėk, gal šitą? – ištraukiu „Didžiąją Darbėnų knygą”. – Šitoj labai įdomios istorijos (ir labai mažai puslapių – priduriu sau mintyse).
– Ne, – sausai atsako sūnus ir toliau žiūri, kas čia tiktų.
– Kiuuurk! – kitame kambaryje suurzgia kažkuris iš dvynukų. Negeras ženklas, vadinasi, kad po trečio tokio signalo atsibus. Kaip teatre.
– O žiūrėk, šita kokia gera! – parodau seną „This is the way to the Moon”, apie NASA. – Čia yra raketų bazė!
– Ar ji baisi?
– Na… nebaisi, bet įdomiai rašo…
– Noriu baisios raketų bazės! – nutraukia derybas.
– Kiuuurk! – vėl pasigirsta.
Ištraukiu kitą, „Discover the stars”, sušnabždu:
– Štai čia jau turėtų būti baisu!
– Parodyk! – kritiškai mąstantis jaunuolis pasideda knygutę ant grindų, nuodugniai žiūri į paveikslėlius ir tikrina.
– Kiuuurk! Kiuuurk!
Jau ne juokai.
– Paskubėk, sūnau! – kone maldauju.
Po įtampos pilnos minutės paduoda knygą:
– Ne, šita nebaisi.
Paieškos tęsiasi toliau. Pats išsitraukia vieną ir sako:
– Noriu šitą!
Pažiūriu – „Paklausyk, kas čia tuksena ir ūkauja.” Miško garsų knygelė su mygtukais. Suprantu, kad toks pasirinkimas būtų katastrofa, tad traukiu kitą kortą:
– O kas gi čia? Žiūrėk, Vaikų enciklopedija! Mano vaikystės knyga, kuri ir tau patinka. Čia jau tikrai bus baisių ir smagių dalykų.
– Ne, noriu tik baisių! – bet mielasis sūnelis vis tik susidomi ir nešasi enciklopediją į lovą.
Pagaliau ramu tylu. Gulim, skaitom. Šiaip smagi knyga. Štai keli puslapiai apie dinozaurus. Tiranozauras Rex.
– Jis gali kitiems nukąsti kaklą, – sako sūnus. Ir kad džiaugiasi, kad džiaugiasi
