Moteris namuose laiko tris, o gal ir keturis namų kampus. Vyras per daug nesileidžia į kalbas, manydamas, kad jis sunkiai dirba ir žmona „iš neturėjimo ką veikti zirzia“. Tačiau tokių santykių priežastys kur kas gilesnės.
Iš mamos laiško:
„Esu stipri moteris, o gal ir privalėjau ja tapti. Bet šiuo metu dažnai palūžtu dėl paprasčiausios priežasties, kad vyras manęs nesupranta. Aš jam tiesiog pavydžiu, kad jis turi galimybę eiti į darbą ir ramiai ten būti! Jo darbas nėra sunkus, bendravimas su klientais nuo 9 iki 17 val. Kartu esam 15 metų, iš jų 7 – susituokę. Auginam 6 metų dukrą ir 1 metų sūnų.
Namuose jis padeda tik tada, kai ko nors paprašau, bet jei nieko neprašau, iniciatyvos niekam ir neturi. Dukra be proto reikalauja daug dėmesio, o sūnus labai aktyvus. Vyras nesupranta, kad man yra sunku sėdėti ištisas dienas namuose, tvarkyti namus, skalbti, gaminti valgyti, domėtis vaikų sveikata, būreliais, išvykom, viską planuoti, dėlioti ir dirbti namuose pilnu pajėgumu.
Mūsų pajamos yra vienodos ir net mano didesnės sezono metu, šeimos biudžetą dalinamės per pusę. Mano diena atrodo taip: atsikeliu ir bėgte – prižiūrėti vaiką, pamaišyti verdantį troškinį, apsitvarkyti ir tarp visų šių darbų dar dirbti. Jei nespėju, tada dirbu naktį. Savo darbą labai myliu ir jam skiriu daug laiko, kartais taip „pabėgdama“ nuo vaikų. Dirbdama aš atsipalaiduoju. Tačiau taip išeina, kad niekam negaliu skirti dėmesio pakankamai – nei vaikams, nei namams, nei mylimam darbui.
Atrodo, kad iš to viso to „daug“ nieko nebenoriu ir esu perdegusi, o močiučių pagalbą vaikui saugojimui skiriu, kad galėčiau ramiai padirbti savo darbą. O kai bandau pasiguosti vyrui, jis kaltina mane, esą aš čia tik dejuoju, kad jam darbe taip pat sunku, nors, mano supratimu jis turi galimybę pabėgti nuo šeimos rūpesčių ir tiesiog pabendrauti su kitais žmonėmis – klientais, atsigerti ramiai kavos ir be jokiu trikdžių dirbti ramiai savo darbą.
Aš dirbu kūrybinį darbą ir namie būti yra patogu, kol vaikas nekeliauja į darželį. Jei nedirbčiau, antrų metų vaiko priežiūros atostogų išmokos gal užtektų tik sauskelnėms, bet tikrai ne apie pinigus aš čia, o apie palaikymą, supratimą ir moterų „multitaskinimą”.
Iš kur reikia semtis jėgų, jei nori ir vaikus gerai auginti, ir dirbti, ir palaikymą gauti? Kaip būti stipriai? O jei nebūti stipriai, tai kaip tuomet išgyventi šiame skubančiame pasaulyje ? Ar čia vėl aš dejuoju ?“
Atsako psichologė Kristina Valkauskienė.
Ačiū už tokį nuoširdų laišką. Jūsų išsakyti rūpesčiai ir jausmai šiame, kaip pati įvardijate, skubančiame pasaulyje būdingi daugeliui moterų ir, manau, ne viena, skaitydama Jūsų mintis, atpažins save.
Iš laiško matyti, kad Jums šiuo metu labai sunku ir dabartinė situacija sukelia daug neigiamų jausmų: liūdite, jaučiatės vieniša ir nesuprasta vyro, pavydite jam galimybės išeiti į darbą, o tai, natūralu, kelia pyktį. Taip pat jaučiatės pervargusi, gyvenate su nuolatiniu nerimu, kad jokiai gyvenimo sričiai nepavyksta skirti pakankamai dėmesio.
Norėčiau pradėti nuo Jūsų minimo „multitaskinimo” ir noro būti stipria moterimi. Panašu, kad iš savęs reikalaujate išties labai daug: dviejų vaikų priežiūra (minėjote, kad Jūsų šešiametė nori labai daug dėmesio, bet įsivaizduoju, kiek priežiūros ir laiko reikia savarankiškai judėti pradedančiam, aktyviam, viskuo besidominčiam vienerių metų vaikui), namų tvarkymas, maisto gaminimas, be viso to dar ir darbas! Tokia galybė nuolat persidengiančių darbų labai išvargina, kelia daug streso, įtampos. Dėl to kenčiate pati ir, tikiu, jog Jūsų artimieji taip pat. Pagalvokite apie tai, ar vaikai jaučiasi gerai matydami nuolat pervargusią, įsitempusią mamą? Ar šiuo metu turite bent retą akimirką pabūti su savo vyru, skirti laiko vienas kitam? Panašu, kad, anot Jūsų, stipri moteris turėtų būti 100 procentų gera mama, 100 procentų gera darbuotoja, 100 procentų gera namų šeimininkė. O kas, jei leistumėte sau būti ne 100 procentų stipria, tobula, o silpnesne, pakankamai, o ne absoliučiai gera (na, kokių 60 – 80 proc.)?
Norint keisti susiklosčiusią situaciją siūlyčiau pirmiausia permąstyti savo prioritetus. Tam, kad Jums nereiktų dirbti naktimis, gal būtų galima vaikų priežiūrą bent trumpam patikėti kažkam kitam, kuo pasitikite? O gal kurį laiką, kol vaikas bus darželyje, būtų galima sau skirti daugiau dėmesio? Pagalvokite, kokiose gyvenimo srityse galėtumėte sau leisti prisiimti mažiau atsakomybės, būti ne 100 proc. tokia, kokios iš savęs reikalaujate.
Norėdama išvengti taip varginančio nuolatinio bėgimo, daugybės darbų darymo vienu metu pabandykite vakare susidaryti dienotvarkę kitai dienai. Susirašykite, kokius darbus norėtumėte padaryti rytoj. Tuomet kiekvieną darbą įvertinkite balu nuo 0 iki 10, priklausomai nuo to, kiek jis svarbus (0 – visiškai nesvarbus, 10 – būtinas darbas, kurio neatlikus kiltų neigiamų pasekmių). Tuomet tas veiklas, kurios bus įvertintos mažiau nei 5 balais, išbraukite iš dienotvarkės, jos gali palaukti. Jei tokių veiklų nebus, atsisakykite tų, kurias įvertinote kaip mažiausiai svarbias. Galbūt nuspręsite, kad tvarkytis užtenka kas antrą dieną, o vietoj troškinio vaikai rytoj valgys makaronus? Net jei neatrasite daug darbų, kurių galėtumėte atsisakyti, dienotvarkė suteiktų Jūsų gyvenimui daugiau aiškumo, būtų mažiau stresą keliančio chaoso, kai daugybė darbų daroma vienu metu.
Iš laiško supratau ir dar vieną dalyką: Jūs visiškai neturite laiko sau. Minėjote, kad Jums patinka darbas ir jo metu pailsite, bet, kaip bebūtų, darbas – tai visgi ne laisvalaikis. Dirbdama siekiate rezultato, turite „tilpti“ į tam tikrus laiko rėmus, o tai irgi kelia įtampą. Dienotvarkėje turėtų atsirasti ir laikas sau. Galbūt Jums patiktų pusvalandis su knyga, kol miega vaikas? Galbūt vakarinis pasivaikščiojimas parke vienai su savo mintimis? O gal susitikimas su drauge? Šiuo metu Jus slegia rutina, todėl labai svarbu rasti akimirkų ir bent trumpam iš jos ištrūkti. Gali atrodyti, kad to nereikia, yra svarbesnių darbų, bet rūpinimasis savo poreikiais yra būtina sąlyga norint išvengti perdegimo.
Kalbant apie santykius su vyru, panašu, kad jaučiate nuoskaudą dėl to, kad jis Jūsų nesupranta, nepalaiko. Kiekvienas žmogus pasaulį mato iš savo pozicijos ir ne kiekvienam lengva suprasti, kaip jaučiasi kitas. Panašu, kad vyras nesupranta, kad gali būti sunku dirbti namuose, bet, rodos, Jūs taip pat nepripažįstate, kad jam gali būti sunku darbe. Labai gerai, kad jūs kalbatės, tik nenustokite to daryti galvodama, kad viskas perniek. Nekaltinkite, nepriekaištaukite, o pasakokite, kaip jaučiatės, ir sakykite, ko iš jo norite, kad būtų kitaip, nebijokite prašyti pagalbos. Laiške minėjote, kad vyras paprašytas padėti neatsisako, tad kodėl gi tuo nepasinaudojus? Galbūt vyras išties nepastebi, kad kriauklė jau pilna indų ar kad jau laikas skaityti vaikams pasaką? Nelaukite iniciatyvos, nesitikėkite, kad vyras perskaitys Jūsų mintis, tiesiog kalbėkitės ir dalinkitės atsakomybėmis. Ilgainiui tai padės jam Jus geriau suprasti, o tai reiškia, kad jau visai netrukus judu galite veikti kaip darni komanda. Greta visų kitų dalykų nepamirškite ir to, kad rutina taip pat nėra palanki aplinkybė ir santuokiniam gyvenimui. Kad ir kaip būtų sunku, pabandykite rasti laiko pabūti dviese: nueikite į restoraną, sumigus vaikams pažiūrėkite filmą. Laikas kartu suartina ir padeda geriau suprasti brangų žmogų.
Linkiu Jums sėkmės. Tikiu, kad pavyks įveikti sunkumus.
Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama” dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.
