„Electrolux Perfect Care 800“ gavau rugsėjo viduryje, tą rytą, kai vasara, regis, išėjo.
Šiaip aš nemėgstu daiktų, kurių, mano galva, nelabai reikia. Nors labai daug moterų man sakė, kad džiovyklė yra neatidėliotina būtinybė ir tai pagrįsdavo daugybe argumentų, iš kurių teprisimenu vieną („Nu žiauriai faina“), bet aš gi turiu savo keturių vėjų perpučiamą kalnelį ir didelę terasą – tegul čia ir plaikstosi mano skalbiniai. Lai džiūsta natūraliai ir kvepia pievomis!
Bet štai atėjo ruduo ir mano namuose atsirado džiovyklė. Pastatėm ją salione, laikinai, nes tingėjome nešti į rūsį, juolab, kaip paaiškino ją atvežęs vyras, džiovyklės nebūtina jungti prie nutekamųjų vamzdžių, nes yra talpa, kuri surenka vandenį. Taigi tik įjungėme į elektros tinklą ir pastūmėme arčiau pianino (atleiskite visi pianistai, tai įvyko ekspromtu).
Išbandžiau ją iškart, nes skalbyklėje kaip tik baigė skalbtis miksas visos šeimos skalbinių.
Džiovyklės būgnas sukosi ilgai. Man atrodė, kad visą amžinybę, nors iš tikrųjų tik valandą. Kai baigė, aš lyg išlepus ponia išleidau atodūsį „Pagaliau!“ ir atidariau dureles.
“Nu žiauriai faina!“. Tokia pirma mintis. Traukiau šiltut šiltutėlius, kvepiančius ir net šiek pralygintus trikotažinius ir medvilninius marškinėlius, sūnaus mokyklinius džinsus ir treningus, dukters palaidinę, kalną pėdkelnių, o galvoje tiksėjo tik „kaip gerai, kaip gerai, kaip gerai!“, nes nors ir be jos blogai nebuvo, juk gyvename užmiestyje ir turime didelius džiovinimo plotus, ne tik balkoną, bet taip gerai dar nebuvo niekada. Aš pirmą kartą gyvenime su tokiu pasimėgavimu lanksčiau skalbinius ir skirsčiau į spintas: mano, vyro, dukters, sūnaus… Manau, kad man nesivaideno iš laimės, bet visi drabužiai tapo net šiek tiek naujesni. Deja, nesu labai atidi audinio subtilybėms ir kokybei, todėl turbūt kaip ir dauguma kol kas naudojuosi tik „Mixed XL“ džiovinimo programa, bet yra skirtos specialiai šilkui, džinsams, medvilnei, lauko drabužiams ir t.t.
Gali būti, kad vasarą tokio vaikiško džiaugsmo patyrusi nebūčiau, nes nors saulė džiovina taip pat tobulai ir taip pat beveik per valandą, bet blukina audinį, o namo parnešti drabužiai būna šiurkštoki… O kai prisimenu rudenį, žiemą ir ilgai drėgną pavasarį, kai net savaitę lauke kabėjusius drabužius sužvarbusiomis rankomis parnešu vis dar drėgnus, o dažnai ir suledėjusius į namus, kuriuose nėra radiatorių, tik mažas gyvatukas vonioje… Net nekalbu apie estetinį vaizdą namuose, kai viskas nukrauta šlapiais skudurais, kalbu apie rytus, kai dukra atsisako vilktis suknutę, nes ji vis dar truputį drėgna.
Taigi, kaip gerai, kad ji pagaliau namuose.
Taip, stovėdama salione ji kelia šiokį tokį triukšmą, vaikai kartais skundžiasi, kad, neva, negirdi televizoriaus, bet aš galiu nustatyti, kad džiovinti pradėtų ne dabar, o po geros valandos, dviejų ar trijų, kai bus patogiau man ir mano šeimai. Aš net galiu šitam Electrolux‘ui „liepti“ išdžiovinti, pavyzdžiui, taip, kad skalbiniai būtų šiek tiek drėgni, nes tokius lengviau išlyginti.
Pamenu, viena draugė feisbuke rašė: „Kaip aš myliu šiuolaikines technologijas! Štai dabar aš skalbiu, džiovinu, siurbiu kambarius, verdu valgyti ir bendrauju su draugėmis iš įvairiausių pasaulio kampelių!“. Tikrai taip, mano draugės, džiovyklė yra neatidėliotina būtinybė šiuolaikinės moters namuose.
