Pradėjęs rašyti savo istoriją knygų vaikams autorius Marius Marcinkevičius visada įsivaizduoja priešais sėdintį vaiką. Ar jam bus įdomu? Ar jis pradės žiovauti, muistytis ir norės čiupti telefoną?
„Turiu konkuruoti su jutubu, – šypsosi vaikų pamėgtas knygas „Tolimoji karalystė“, „Voro koja“, „Draugystė ant straublio galo“, „Sivužas“, „Maži eilėraščiai mažiems“ išleidęs rašytojas. – Privalau įrodyti, kad istorija, kurią pasakoju, yra geresnė, nei tai, kas rodoma tuo kanalu“.
Knygas rašantis gydytojas nori tikėti, kad popierinė knyga niekada neišnyks. Knyga – ne informacijos perdavimo būdas, tai – magija, galimybė prisiliesti prie popieriaus, kažkada buvusio medžiu, tai dailininko teptukas ir autoriaus jausmai, ypatingas kvapas. Ir pasimėgavimas. „O juk gurmanų bus visais laikais“, – neabejoja Marius.
Iš vaikystės rašytojas prisimena knygeles, kurios buvo panašios į dabar vis labiau populiarėjančias paveikslėlių knygas: „Buvo tokia apie vienakojį kipšiuką Sasį, kuris rūkydavo pypkutę, apie peliuką Silvestrą, kurio lauką suarė, jis neturėjo, kur gyventi, apsigyveno gitaroje. Vėliau buvo knygos apie gyvūnus. Knygą „Lobas – vilkų karalius“ skaitydavau po antklode, o kai tėvai atimdavo prožektorių – tualete, kol nutirpdavo kojos.“
Skaityti Marius išmoko ketverių. Pasakoja, kad tėtis pasisodindavo jį ant kelių ir niekur neleisdavo, kol pakartodavo raides. „Mano jaunystės laikais knygos turėjo didelę vertę, atsimenu, eidavau į „Knygų mainus“, buvo toks knygynas prie šv. Mykolo bažnyčios. Ten detektyvus išsikeisdavau į Tolkieną, Borgesą ar Marquezą. Skaityti buvau taip pratęs, kad negalėdavau užmigti ko nors nepaskaitęs. Kartą Kinijoje prieš užmigdamas supratau, kad nieko neturiu paskaityti – knygos nėra, internetas blokuojamas. Radau kinų žurnalą ir tol tyrinėjau hieroglifus, kol užmigau.“
Pirmieji mėginimai rašyti buvo tikros istorijos – pasakojimas apie tai, kaip kalytė Pilkė per naktį susineša visų batus į savo migį po virtuvės stalu, o ryte į darbą skubantieji turi keturpėsti lįsti po juo ir ieškoti savo apavo. „Prieš klasę to mano rašinėlio neskaitė, bet liepė gražiai perrašyti ir pakabino lentoje, o aš, literatūrinio pripažinimo įkvėptas, pradėjau rašyti šmaikščius ketureilius apie mokytojus ir klasės draugus. Tie manęs už tai nepaglostė, gavau velnių, tuo mano karjera ir baigėsi“, – pirmuosius bandymus prisimena Marius.
Grįžti vėl prie literatūros pretekstas atsirado, kai gimė vaikai Matas ir Miglė. „Kol jie buvo visai maži, sūpuodavau ant rankų ir dainuodavau visokias niurneles, – pasakoja. – Vėliau kai kurias iš jų sudėjau į savo eilėraščius, teatras „Pradžia“ pastatė muzikinę pasaką, o mano nuostabi leidykla „Tikra knyga“ jau leidžia ir knygelę. Proza atsirado vėliau – ūgtelėję vaikai prašydavo pasakų, o aš… nemėgau jų skaityti. Sakydavau vaikams, kad jie gali „užsisakyti“ herojus, o aš apie juos papasakosiu vakaro istoriją. Kadangi turiu sūnų ir dukterį, istorijos dažniausiai būdavo apie princeses ir kareivius. Tačiau kartais vaikai užsimanydavo ir visai keistų – na, kad ir istorijos apie akmeninį milžiną ir oro balionėlį.
Eiles vaikams dėliojantis gydytojas džiaugiasi, kad pamažu atsigauna vaikams skirta poezija. „Vaikui reikia poezijos. Paprastos, linksmos, lengvai įsimenančios. Didis džiaugsmas, kai jis prisimena eilėraštį ar dainelę, gali ją atkartoti, o jei dar atspėja kokį rimą ar žodį, jaučiasi esantis tikras atradėjas, ne menkesnis už Kolumbą.“
Gruodžio 7-9 dienomis Vilniaus mokytojų namuose vyks literatūros festivalis „Vaikų Kalėdų sala“, kuriame bus galima sutikti Marių ir kitus vaikų rašytojus. Iš viso numatoma daugiau kaip 50 įvairiausių renginių, skirtų vaikams. Visi jie nemokami. Daugiau informacijos rasite ČIA.
