Didelė mylinti šeima visada gražu, o dar gražiau tiesiogine to žodžio prasme, kai Dievas apdovanoja tik dukterimis. Šiuolaikiniai tėčiai nebetrokšta žūtbūt susilaukti sūnaus paveldėtojo, svarbu užauginti gerą ir laimingą žmogų, kad ir kurios lyties.
Laurynas Miškinis, penkių dukrų – Gustės (16), Mijos (11), Kamilės (7), Lukos (4,5) ir Urtės (2,5) tėtis, bendrovės „Auga Group“ ekologinių produktų plėtros ir komercijos vadovas.
Ar auginti mergaites tikrai brangu?
Neturiu su kuo palyginti, neauginu berniukų, vaikai kainuoja, bet tai yra normalu. Vaikiški dalykai yra brangūs – visi, bet jeigu tinkamai viską darai, galima ir sutaupyti. Mūsų mažiausioji dar iki šiol žaidžia su vyriausiosios daiktais. Negana to, dar koks mūsų panaudotas vaikštukas iškeliaus mano brolio ar sesės vaikams.
Jums pačiam buvo svarbi vaiko lytis?
Man – ne, tačiau mūsų kultūra tokia, kad pavardė „keliauja“ paskui vyrą, kažkur pasaulyje yra kitaip. Man nuoširdžiai svarbu, kad užaugtų geras žmogus, o tai bus vyras ar moteris – jokio skirtumo. Kai kas sako, kad vaikai trukdo karjerai. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad ir ką sutinku, su kuo bendrauju, du vaikai yra kaip ir priimta, normalu, trečias – jau iššūkis. Man vaikai nėra savaime suprantamas dalykas, kad ateis laikas ir jie tiesiog atsiras. Karjera šiais laikais – labai svarbus dalykas, pirmas vaikas šeimoje kuo toliau, tuo vėliau gimsta, nes tiek visko reikia nuveikti profesinėje srityje, tiek įvairių sąlygų išpildyti, kad jau ateitų metas kūdikiui. Dabar net trisdešimtmečiai dar nemąsto apie atžalas, man asmeniškai dėl to baisu. Pats noriu tapti seneliu, kai mano protas dar bus šviesus, o ne 90–ies. Ir tėvų susirinkimuose norėtųsi kalbėtis su bendraamžiais.
Šeima – ne fabrikas, ne gamybos procesas, ji atsiranda iš meilės ir idėjos. Klausimų kyla, pagalvojame, kaip susitvarkysime, ar nebus per sunku, ar sugebėsime, bet jie nėra svarbiausi. Auginti didelę šeimą yra iššūkis visomis prasmėmis, ypač kai reikia rodyti tokį elgesio pavyzdį, kokio norėsi ir iš savo vaiko. Negali namo „parsinešti“ problemų, tarkime, darbo, nes negalėsi paaiškinti, kodėl tu irzlus, piktas ar net susikeikei. Pinigai svarbūs, bet ne patys svarbiausi.
Su kuria dukra kantrybės turėjote daugiau – su pirmąja ar penktąja?
Įdomiausia, kad gimus dar vienam vaikui kantrybės neatsiranda daugiau, bet jos poreikis didėja. Vaikams reikia daug dėmesio, o tam reikia kantrybės, paskaičiuokime taip: jeigu vienam vaikui reikia vieno vieneto dėmesio, tai penkiems prireiks penkių vienetų. (juokiasi) Para penkis kartus nepailgėja, kai turi penkis vaikus. Jei turi vieną ar du, daugiau gali atrasti laiko su kiekvienu pasikalbėti ir išgirsti. Net kai dvi kalba iš karto, vis tiek gali išgirsti, bet kai penkios, jau turi stabdyti ir surasti savo sistemą, kaip girdėti visas. Tam padeda įvairios taisyklės, pavyzdžiui, pirma kalba jauniausia, paskutinė – vyriausia, tvarkos reikia, antraip bus palaida bala.
Ar šeimoje numylėtinė visada jauniausia?
Tokio dalyko pas mus nėra, nes tai iš esmės neteisinga. Mano dukros visos turi vienodas teises išsakyti savo nuomonę ir būti išklausytos, bet visos turi prievolę – išklausyti mus, tėvus. Pats lengviausias dalykas auklėjant (pastebėjome gimus pirmagimei) – viską daryti drauge. Jeigu vaikui liepsi eiti tvarkytis, jam nepatiks, galbūt jis tai darys, bet kada nors vis tiek sulauksi kokios nors nemalonios žinutės. Bet kai sakai: „Einame kartu“, tuomet nėra dėl ko prieštarauti. Vaikui negali liepti, kad „tu eik, o aš neisiu.“ Jeigu nori, kad jis ko nors išmoktų, privalai daryti tai kartu.
Jūs turite savo vyriškų veiklų, kurios, mūsų supratimu, netinkamos mergaitėms?
Jeigu meistravimą iš medienos galima pavadinti vyrišku, tai turiu. Nors ir kaip būtų, mano dukros vis tiek meistrauja kartu su manimi, nes yra pavyzdys, aš darau – vadinasi, to reikia. Niekada jų neveju šalin, tegul daro. Dar vienas svarbus aspektas auklėjant – kai jos ką nors veikia, kol nusibosta, mandagiai reikalauju, kad jos tą darbą dar tęstų bent penkias minutes, kol baigs. Svarbus dalykas – mokyti vaikus, kad tai, ką pradėjo, reikia pabaigti.
Bet turiu dar vieną pomėgį, kuris tikrai pravers dukroms, – aš daug gaminu, mėgstu ir moku tai daryti. Virtuvė – labiau mano stichija nei žmonos.
Dukros gamina su jumis?
Visada! Aš turiu daug pagalbininkių virtuvėje. Jos gali nuvalyti kad ir vieną svogūną, kai aš nuvalau dešimt. Jos nebebijos svogūno aštrumo, įpras viską ragauti – vadinasi, nesibaimins naujų skonių, supras, iš ko susideda patiekalas. Jos žinos, kas yra prieskoninės žolelės, koks skonis, kai jas sumaišai, ir dar, tarkime, užlašini kelis lašus citrinos ar alyvuogių aliejaus. Jeigu gaminame kokius sausainius, man padeda mažiausiai trys, namuose yra keturi kočėlai. Jeigu kočioju aš, reikia ir joms, beje, turiu tą veiksmą daryti tol, kol joms pavyksta. Joms būna sunku, nusibosta, bet kantrybė, viena vertingesnių žmogaus savybių, tik taip ir ugdoma.
Jums netenka kovoti su dukrų nevalgumu: „To nenoriu, ano nevalgysiu“?
Jos valgo tai, ką aš valgau. Skonis yra ugdomas, o mano užduotis – kad mergaitės nebijotų ragauti. Mes visi pradedame valgyti akimis, tada uodžiame ir tik galiausiai dedame į burną. Visuma labai svarbi. Mergaitės gali laukti mėsos kepsnio kelias valandas, nors tortas – ant stalo, niekada jo neprašys, kol nesuvalgys kepsnio, bet tai pasiekiama tik asmeniniu pavyzdžiu – tėčio ir mamos.
Taisyklių reikia?
Nuolat, tarkime, 18.30 val. visos mergaitės keliauja į savo kambarius. Mes su žmona turime laiko sau, be to, joms anksti reikia atsigulti, nes keliasi visos anksti – šeštą ryto. Paprastai miegoti dukros eina apie 20 val. Kai yra aiškios taisyklės, mažiau galimybių užlipti tėvams ant galvos. (juokiasi) Savaitgaliais visa šeima pamiegame ilgiau, tada visi sprendžiame, kokius pusryčius ruošime, kartu juos ir gaminame.
Veiklas, be mokyklos ir darželio, mergaitės renkasi pačios?
Taip, jos gali rinktis tai, ką nori. Kartais reikia pareguliuoti, nes, būna, nori labai daug, o neužtenka laiko. Jeigu staiga nori kažką mesti, kalbamės, kad išsiaiškintume priežastį, kodėl. Su vaikais reikia kalbėtis.
Jūs pats, apsuptas tiek merginų, namuose nesijaučiate mažuma?
Mes dar turime dvi kalytes ir šunį, dvi kates ir katiną ir du degučius, šių lyties nežinau. Nežinau, kaip atskirti. (juokiasi) Kaip ir vyrų namie yra. Namuose man pakanka meilės, merginos natūraliai labiau linkusios reikšti emocijas, jos nebijo prisiglausti, bet ir aš taip elgiuosi su jomis.
Jūsų klausantis atrodo taip paprasta, jokių bėdų ir juo labiau krizių.
Visko būna, kaip ir priklauso – ožių, trečiųjų metų krizių, dar kažkokių užsitęsusių paauglystės apraiškų, parpuolimų ant žemės, tai natūralu, kai auga vaikai. Jos ne stiklainyje gyvena, eina į darželius, mokyklas, mato ir kitokių pavyzdžių. Jos net moka negražių žodžių ir muštis…
Tarpusavyje taip pat pasitaiko kovų?
Jų muštynės kitokios nei berniukų, kai vyksta visas procesas. Merginos atlieka vienkartinį veiksmą – kokį pliaukštelėjimą, paskui jau kova tęsiasi žodžiais, riksmais ir pan. Aš pats daug keliauju po pasaulį ir anksčiau veždavau kiekvienai skirtingų lauktuvių, pagalvodavau apie kiekvieną atskirai ir ką nors nupirkdavau. Bet tada prasidėdavo bėdos, viena nori to, ką parvežiau kitai, o susikeisti nenori. Šitą problemėlę išsprendžiau paprastai – visoms parvežu tą patį, nors ir kokio amžiaus mergaitė būtų.
Kuris iš jūsų, tėvų, griežtesnis?
Mano toks principas – jeigu nori išmokti tam tikrų taisyklių, jos turi nepatikti, būti nepatogios nors šiek tiek, antraip kam jų reikia? Taisyklės, kurios patinka, neparuošia žmogaus gyvenimui. Jeigu jos sulaužomos, tuomet mes kalbamės, iš to atsiranda diskusijų.
Visos mėgsta kalbėtis?
O taip! Nors visos penkios skirtingos kaip diena ir naktis.
Mama su mergaitėmis turi savo kalbą?
Mama dirba namie ir tai yra labai sunkus darbas, mes turime namą, didelį sodą, daržą. Žmona Laineda su dukromis ir kalbasi daugiausia, aš tai vadinu moteriškąja komunikacijos dalimi. Jos gali užaugti žiūrėdamos tik į mane, bet vis tiek gyvens kaip moterys, o tai man jau šiokia tokia paslaptis. Visi grožio reikalai daugiausia gula žmonai ant pečių. Nors man išrinkti ir nupirkti suknelę – ne problema, sunkiau ką nors pačiam nusipirkti. Tik nelabai mėgstu su jomis eiti į parduotuves, ten tiek visko daug, ko nėra namuose, ir visko reikia. Net negaliu tam pasiruošti, nes nežinau, ko jos staiga užsimanys. Blogiausia dalis – prie kasų, kur sudėti menkaverčiai saldumynai.
O kartais nesinori pasiėmus šunį išeiti į laukus ir tiesiog grubiai paburnoti?
Visko būna. (juokiasi) Gyvenimas tik su moterimis turi daug privalumų, būna situacijų, kai turiu reikalų tik su moterišku kolektyvu, tuomet pasakau, kad jaučiuosi kaip namuose, tai „pralaužia“ visus bendravimo ledus. Kai man kokia moteris darbe bando pasakyti, kad aš jų nesuprantu, visada pasakau: „Aš – ne moteris, bet tikrai žinau, kas vyksta tame pasaulyje.“ Beje, dalyvavau visuose penkiuose gimdymuose, mažėlę gavau į rankas anksčiau nei mano žmona. Toks aš patyręs.
