Jei norite papasakoti savo gimdymo istoriją, rašykite mums el.p. tavovaikas@delfi.lt.
Pradėsiu nuo to, kad kaip tik įsigijau automobilį. Nuvažiavau su draugę apdrausti jį „kasko”, viską sutvarkiau ir ji manęs klausia – na, tai kokia dabar svajonė? Atsakiau, kad noriu leliuko. Po savaitės susitikau vaikystės draugę ir nutarėm atšvęsti, nuėjom į barą, bet išgėrus vyno, mane labai supykino, draugė dar pasišaipė: „Gal nėščia esi, tai kam geri?”. Tada dar kartu nuėjom testo pirkt ir ryte – oplia, jis teigiamas. Nors ir netyčiukas, bet labai lauktas (bent jau mano, su jo tėveliu nebendrauju iki dabar).
Pradžia buvo ne kokia, pykino iki 4,5 mėnesio nuo ryto iki vakaro, pavalgius, nepavalgius, na, bet greit šios bėdos pasimiršo ir mėgavausi laukimu. Naršydama po internetą kartą radau, kad galima pasidaryti 3d/4d echoskopiją, nesusiturėjau ir užsirašiau vizitui. Kaip buvo miela pasimatyt su savo kleckučiu, matyti jo judesius, kaip judina rankytę…
Atėjus terminui gimdyti lapkričio 19 dieną, nejutau jokių gimdymo požymių, tad kitą dieną apsilankiau pas savo gydytoją, ji apžiūrėjusi mane, davė siuntimą į ligoninę dėl galimo pernešiojimo. Nuvykus į ligoninę mane apžiūrėjo gydytoja, dar mane apšaukė, ko čia atvažiavau, esą man dar ne laikas, o poliklinikos gydytoja nusimetė nuo savęs atsakomybę ir blogai paskaičiavo gimdymo datą. Tad liepė man važiuoti namo ir atvykti, kai prasidės gimdymas.
Na, ką, apsisukau su savo lagaminu ir namo. 23 dieną nutariau išsiaiškinti su vaiko tėvu, tad susitariau, kad pas jį atvažiuosiu vakarop, jau man ruošiantis pajutau nestiprų dilgčiojimą nugaroje, bet kadangi žinojau, kad čia tik pradžia, nuvažiavau, bekalbant vis juntu, kad skausmai stipresni, dažnesni ir apie 1h nakties žiūriu, kad jau kas 5 min., tad sėdau į mašiniuką ir nuvykau namo pasiimt daiktų. Parvažiavau, dar atsiguliau, pagalvojau, gal praeis, dabar net juokas ima.
Po valandos pažadinau mamą, išsikvietėm greitukę ir 3 nakties buvom ligoninėj. Kai nuvedė gimdyklon, ten gydytoja apžiūrėjo ir liepė pavaikščiot, kad greičiau atsidarinėtų kaklelis, sąrėmiai dažnėjo ir skausmas didėjo.
Atėjusi akušerė liepė atsigulti, uždėjo visus reikiamus prietaisus, po kiek laiko paklausė, ar nereikia nuskausminamųjų. Iš pradžių atsisakiau, bet po kiek laiko paprašiau, kad suleistų. Tada šiek tiek nusnaudžiau.
Atėjus rytui sugužėjo daktarai, apžiūrėjo, nuleido vandenis ir tada vėl paliko gulėti. Mama darė nugaros masažus, kurie šiek tiek mažino ir lengvino skausmus. Ir galų gale 10.37 išlindo mano taip lauktas sūnelis. Kai jis užgimė, aš paklausiau: „Ir ką – čia viskas?” Tai visi, kas ten buvo, taip pradėjo juoktis. „O ko tu dar nori?”, – sakė.
Aš kažkaip visai kitaip viską įsivaizdavau, nes visai nesidomėjau, neskaičiau kitų gimdymo istorijų, sakiau, kad visos pagimdo, pagimdysiu ir aš.
Tikrai galiu pasakyt, kad nėra taip jau baisiai skausmingas procesas, kai pamatai savo klecką, visas patirtas skausmas išgaruoja.
Viktorija
