Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai mamai, kuri gimdė Danijoje.
Ilgai planuotas nėštumas
2011 metų spalio mėnesį sužinojom, kad laukiuosi jau pusę metu planuoto vaikučio. Pirmasis vizitas pas vietos medikus buvo gruodžio mėnesį, per jį dvi valandas kalbėjom apie ligas, rizikas vaikui, augančiam mano pilvelyje.
Antrojo vizito metu, vasario 4 -ąją, sužinojom, kad laukiame mūsų taip išsvajoto berniuko.
Visas nėštumas buvo kaip sviestu pateptas, dirbti baigiau likus vienai savaitei iki gimdymo. Atėjo nustatytoji gimdymo data – liepos 6 -oji. Vizito pas gydytoją metu sužinojau, kad mano Lorensas (vardą išrinkome iš karto, kai sužinojom, kad gims berniukas) dar visai nesiruošia pas tėvelius.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Gydytojas E.Jakiūnas: orgazmą gimdymo metu mačiau du kartus
VIDEO: neeilinė vyro reakcija sužinojus, kad jis taps seneliu
Mums pasiūlė atvažiuoti po savaitės, liepos 13 -ąją, ir tada skatins gimdymą. Skatinimo mudu su vyru labai bijojom, todėl išvakarėse, liepos 12 dieną, internete ieškojom informacijos, kokie būdai natūraliai paskatiną gimdymą. Išbandėme juos: valgiau daug ananaso, išgėriau šampano taurę, išvažiavom pasivaikščioti prie jūros. Grįžom tik 23 valandą. Atsigulę į lovą kalbėjom su pilveliu, vyras vaikui pažadėjo nupirkti dviratuką pirmojo gimtadienio proga, jei jis pradės belstis į šį pasaulį iki ryto. Žinoma, pasimylėjome, nes sakoma, kad tai labai geras būdas paskatinti gimdymą.
Kas tą naktį suveikė, aš negaliu pasakyti, bet 02:20 pabudau didelių skausmų. Sąrėmiai! Jie buvo tokie stiprūs, kad norėjosi lipti sienomis.
Kelionė su nuotykiais iki gimdyklos
Kadangi gimdžiau Danijoje, iki nusižiūrėtos ligoninės buvo 50 km, vyras iš karto paskambino į ją paklausti, ar galim atvažiuoti, ar yra laisva vonia, nes aš buvau pasirinkusi gimdyti vonioje. Sužinoję, kad jau galime skuosti į ligoninę, sėdom į automobilį, kuriame buvo besibaigiąs benzinas (mes gi neplanavome naktį gimdyti). Kelyje sąrėmiai dažnėjo ir stiprėjo. Vyras, sustojęs degalinėje, klausė manęs, gal jam jau priimti gimdymą?
Gimdžiau pirmą kartą, tad nuvažiavus į ligoninę, tiksliai nežinojom, kaip patekti į gimdyklą. Nupūškavom iki kažkokių durų ir ėmėm belsti, skambinti. Palaukėm apie 10-15 minučių, o jų niekas taip ir neatidarė. Vyras skambina vėl į ligoninę ir paaiškėja, kad mes nuėjom visai ne ten, kur reikia, o beldžiam į užrakintas morgo duris. Kai suradome gimdyklą, buvo apie 6 valandos ryto. Po apžiūros pasirodė, kad gimdos kaklelis atsidaręs tik 3 cm, nors skausmas buvo toks, kad įsivaizdavau jau beveik gimdanti.
Paruošė vonią, gulėjau joje kaip deivė, buvo gera, šilta, tiesa, tol, kol nėra sąrėmių. Iš anksto buvome sutarę, kad jokių „epidūrų” nenoriu! Tad kentėjau. Kai kaklelis buvo 9 cm ir jau žinojau, kad tuoj gimdysiu, pradėjau alpti, tad teko iš vonios lipti ant gimdymo stalo. Ten pajutau neregėtą skausmą! Vanduo vonioje skausmus malšino, bet ant gimdymo stalo…
Pamiršau paminėti, kad gimdyme dalyvavo vertėja lietuvė, kuri ne tik palaikė, vertė, ką sako daktarai, bet ir padarė nuostabiausių nuotraukų iš gimdymo.
Po natūralaus gimdymo – operacija
Kadangi nebeturėjau jėgų, man sulašino skatinamųjų vaistų bei davė linksminamųjų dujų, deja, šios nepadėjo visiškai. Daktarė atsisėdo šalia ant kėdės, o vyrui liepė stoti gale kojų, kad galėtų man sakyti, kaip vyksta gimdymas. Vyras man buvo svarbesnis už visas gydytojas: jis kartu kvėpavo, verkė, gimdė, mes viską darėm kartu, be jo nebūčiau viso to ištvėrusi. Moterys, kurios sako, kad gimdyme vyrams ne vieta, manau, per daug galvoja apie tai, ką vyras pamatys, o ne apie tai, ką vyras pajus, pamatęs ką tik gimusį vaikelį.
13 valandą jau bučiavom savo gimusį berniuką. Deja, tuo viskas nesibaigė, teko vežti mane operuoti, o tai dar vienas stresas. Vyras pasiliko palatoje, sutvarkyti, aprengti vaiką, o aš buvau išvežta tiesiai į operacinę, kurioje jau laukė 9 daktarai. Kodėl jų ten buvo tiek daug, nežinau, bet tai mane labai išgąsdino. Šalia už rankos mane laikė gydytoja, kuri nuo mano atvažiavimo visada buvo kartu. Ji atsisveikindama pasakė, kad aš taip stipriai nebijočiau, ji pabus su manimi, kol aš užmigsiu. Danų gydytojų apsuptyje jaučiausi kaip su savo šeimos nariais.
Šiandien mūsų sūneliui metai ir 10 mėnesių, bet viską atsimenu kaip šiandien. Esu dėkinga gydytojams, o labiausiai – vyrui.
Lorenso mama
Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo “TAVO VAIKAS” prenumeratą.