Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Loretai.
Galbūt teisingiau šią istoriją būtų pavadinti nėštumo istorija, nors ji apims ir nėštumą, ir gimdymą, ir tai, kas buvo po jo.
Taigi, su vyru nusprendėm susilaukti vaiko. „Užkibo” iš karto, savo gimtadienio proga nėštumo teste radau du brūkšniukus. Su vyru labai džiaugėmės. Nėštumas sklandus, viskas gerai (neskaitant pirmų 3 mėnesių, kuomet nuolatos pykino), kažkokių didelių blogumų nebuvo.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Gimdymas prasidėjo 26 nėštumo savaitę: skaitytojos išpažintis.
Emigrantės dienoraštis: prieštaringos mintys po trumpų atostogų Lietuvoje
33 nėštumo savaitė
Kaip ir kiekvieną mėnesį, apžiūra pas ginekologę. Abu laimingi su vyru, kadangi darys ultragarso tyrimą. Ir taip, žiūri mano ginekologė į tą ekraną, tyli, iš visų pusių bando kažką pamatyti, taip minutę, dvi – tyla. Jau kažkaip nejauku pasidarė, kodėl nieko nesako. Ir tada pagaliau sukaupusi drąsos, galbūt apmąsčiusi, ką pasakyti, prabilo ginekologė. Jau vos pradėjus jai kažką sakyti, mano akys prisipildė ašarų, nors nesupratau, ką ji pasakoja, kažkokie skysčiai, kažkas susikaupę, medicininiai terminai ir panašiai…
Slenkant dienoms, ašarų mažėjo, emocijos išsisėmė, tiesiog stengėmės apie blogiausią negalvot, nedrąsiai tikėjomės geriausio. Kas mums beliko?Loreta
Supratau, kad kažkas blogai, ir kad kažkas labai blogai. Gydytoja iš karto susiskambina su kitu ginekologu, kuris mus priimtų apžiūrai, kad patvirtintų (arba paneigtų) diagnozę, kad daugiau nuomonių išgirstume. Iš karto nulėkėm į kitą ligoninę, priėmė mus kitas kompetentingas gydytojas. Apžiūri, mato tą patį, situacija bloga. Jau antrą kartą išgirstam terminą „hidrocefalija”. Vaisiui smegenyse, smegenų skilveliuose, kaupiasi skysčiai, norma iki 11 mm skilvelių išsiplėtimas, pas mus 22-24 mm. Dvigubai. Jau dabar yra blogai, gali būti dar blogiau.
Grįžę namo su vyru iškart lendame į internetą ieškoti, kas tai per liga. Ir kaip galima įsivaizduoti, prisiskaitom visokių baisybių, kokių tik įmanoma, baisiausių prognozių.
Jau kitą dieną mano ginekologė susitaria su vienu Kauno klinikų gydytojų, kad mus priimtų (mes patys iš Šiaulių), maža ką, gal ką kitaip matys, gal ką kitą patars, ir šiaip, nuspręs, ką toliau daryti. Dar pamenu, laukiam prie kabineto, kol ateis gydytojas, aš, žinoma, apsiašarojusi, gydytojas pamato mane ir guodžia, gal dar be reikalo jaudinamės.
Trumpam tokia maža viltis šmėsteli, kad gal dar tikrai nėra taip blogai. Pasižiūri ir šis gydytojas, vienaip matuoja, kitaip, iš visų pusių apžiūri mūsų leliuką, deja, nudžiugint mūsų negali, mato lygiai tą patį.
Taigi, pradeda pasakoti mums tas gydytojas, kaip viskas gali būti, kad mes dar su vyru jauni, susilauksim dar kitų vaikų. Šitas vaikelis jau dabar yra paveiktas, jo smegenys neturi kur plėstis, nes skystis spaudžia, gali išvis neišgyventi, jei skilveliai plėsis, arba gali būti neįgalus, prognozių daug.
Jei ir išgyvens, gali turėti kitų defektų, kadangi ši liga dažniausiai būna su kitais apsigimimais, gali būti ir izoliuota (vien tik) hidrocefalija, ko, žinoma, mums ir linkėjo. Nes pati hidrocefalija dar nėra taip blogai, kaip kartu su ja einantys kiti genetiniai apsigimimai (įgimta stuburo išvarža ir dar daug kitų, kurių, kol vaikas negimęs, nelabai galima pamatyti).
Jau ir Šiauliuose mums sakė tą patį, bet čia šiek tiek nuramino, kad bent jau nemato kitų apsigimimų, kuriuos būtų galima pamatyti. Bent jau tiek.
Klausimas vienas – ką daryti toliau?
Gal nieko nelaukti ir operuoti, gimdyti, kad būtų galima kuo greičiau pradėti gydyti (ko mes su vyru, aišku, ir norėjom), gal laukti, gal kas keisis. Kaune mums patarė laukti, kol savaime prasidės gimdymas. Aišku, galėjom rinktis, galėjom sakyti, ne, norim kuo greičiau gimdyti ir padėti vaikui, bet vis tik gydytojai geriau žino, kas tokiu atveju geriau.
Tiesiog, prognozės tokios, kad jei dabar gimdysiu, vaikas bus dar ir neišnešiotas, prisidės neišnešiotumo problemos. Gydytojas griežtos nuomonės, kad bandyčiau gimdyti pati, natūraliai ir tada, kai tam ateis laikas, prasidės gimdymas savaime. Mums su vyru atrodė absurdas toks laukimas, bet nieko kito neliko, tik laukti.
Kaune paskyrė, kad mus tikrintų kas porą savaičių, mano ginekologė nusprendė tikrinti kas savaitę, dėl šventos ramybės. Viena savaitė – skilveliai nepakitę. Valio! Bent jau tiek. Antra, trečia ir taip toliau – tas pats. Viltis, kad dar viskas gali būti gerai, po truputį, nedrąsiai didėjo. Nors kad viskas bus gerai, netikėjom, nes mus jau visi gydytojai nuteikė, kad nebus gerai – geriausiu atveju vis tiek vaikui reikės dėti šuntą, kas daug problemų sukelia.
Pirmomis dienomis, kai apie tai sužinojom, su vyru naktim nemiegojom, namuose tvyrojo tyla, tik kartas nuo karto pratrūkdavę ramindavom vienas kitą visai palūžę, sakydami, kad viskas bus gerai, kad ir kaip bebus.
Praktiškai pakaitomis vienas kitą guodėm. Jau abu bandėm susitaikyt su mintim, kad turėsim neįgalų vaiką, bandėm įsivaizduot, kaip reikės gyventi, ką reikės daryti. Labai sunku buvo ir artimiesiems pranešti tokią žinią, labai sunku ir jiems buvo.
Slenkant dienoms, ašarų mažėjo, emocijos išsisėmė, tiesiog stengėmės apie blogiausią negalvot, nedrąsiai tikėjomės geriausio. Kas mums beliko?
39 savaitė – gimdymo požymių nėra
Paguldė stebėti mane Kaune. Niekas nevyksta. 41 savaitė, lyg ir prasidėjo, dar paskatino, prakirpo vandenis. Bandžiau gimdyti natūraliai (nors natūralumo turbūt neliko, kai gavau greičiausiai visus įmanomus vaistus), pilnai prasivėrus kakleliui buvo nuspręsta daryti cezarį.
Ir štai, gimė mergytė. Turbūt visą gyvenimą prisiminsiu dideles jos akis, kai pakėlė ją tikrinant ir ji buvo atsisukus į mane. Ir nepatikėsit – po gimimo ji gavo 9 balus pagal Apgar skalę! Tada supratau, kad kažkokių iškart matomų defektų nėra. Laimės pilnos kelnės, „bent jau tiek”.
Iš pradžių tiek visi gydytojai atrodo buvo „sukilę ant kojų”, kaip viskas blogai, o kai pagimdžiau, patekom į pogimdyvinį skyrių, jau niekas į mus dėmesio nebekreipė, lyg visiškai nieko nebūtų buvę. Matom, vaikas gražus (gražiausias pasauly!), bet juk skilveliai vis tiek padidėję, kažką reikia daryt, kažkokių nurodymų, rekomendacijų, kas toliau bus: šuntas, vaistai?
Kai klausėm su vyru ir Kaune, ir Šiauliuose, kaip taip įvyko, niekas tiksliai negalėjo mums paaiškinti. Tiesiog atsakė, kad ultragarsas – tai šešėlių mokslas.Loreta
Toliau laukiam neurologų apžiūros, patikrina, viskas gerai. Vienas skilvelis nežymiai padidėjęs, nieko baisaus. Kaip tai? Juk taip blogai buvo! Gal nemato kažko, gal praleidžia kažką? Tokios abejonės kilo iš pradžių, bet vis tik, kai vaikas gimęs, gydytojai juk tiksliau viską gali matyti. Labai džiaugiamės su vyru, bet vis dar ne taip drąsiai, nes situacija bet kada gali keistis, skilveliai vis tiek gali pradėti plėstis.
Apžiūra jau Šiauliuose po mėnesio. Viskas gerai. Nėra dėl ko jaudintis, vaistų jokių nereikia. Kaip?!.
Kai klausėm su vyru ir Kaune, ir Šiauliuose, kaip taip įvyko, niekas tiksliai negalėjo mums paaiškinti. Tiesiog atsakė, kad ultragarsas – tai šešėlių mokslas. Pasak neurologų, ginekologai galėjo suklysti. Bet kaip galėjo suklysti šeši – septyni gydytojai? Kaune juk mūsų atvejui buvo sušauktas konsiliumas.
Viena iš versijų yra tokia, kad galbūt gimdant pasikeitė slėgis, dėl ko skysčiai nutekėjo. Prie tos versijos mes ir apsistojom, greičiausiai buvo kažkas panašaus.
Kaip mano ginekologė D. Ligeikienė sako, įvyko stebuklas. Tikras stebuklas, kad turim gražią, nuostabią, sveiką dukrytę. Labai norim padėkot ginekologei, kad šitaip operatyviai reagavo, viską taip greit organizavo mums, kad kuo daugiau gydytojų mus apžiūrėtų, kuo daugiau informacijos gautumėm. Jos rūpestis ir iš profesinės, ir iš žmogiškosios pusės buvo labai didelis, dėl ko tikrai jai dėkojam. Ir dėkojam visi trys.
Kaip tik šiandien, kai rašau savo istoriją, mūsų mažylei 4 mėnesiai. Ji sveika, graži, guvi mergytė, raida kol kas nė kiek neatsilieka, tikimės, kad taip bus ir toliau.
Loreta
Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 6 mėnesių žurnalo “TAVO VAIKAS” prenumeratą.
