Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Rasai.
Pradžių pradžia
Viskas prasidėjo nuo giminių, aplinkinių klausimų: „O kada turėsit vaikų, juk jau ne 20 metų?”
Buvau sugalvojusi bent keletą atsakymų, po kurių klausinėjimai liovėsi. 2011 metų Šv. Kalėdos kažkokios neramios, nors su vyru kažkaip svarstėm – o kas, jeigu?..
Po švenčių nulekiu į vaistinę, vaistininkė klausia kokio testo noriu, bet nespėjus atsakyti, greitakalbe išrėžia: „jeigu nėštumas yra, bet kuris testas parodys”.
TAIP PAT SKAITYKITE:
10 mamų atvirauja, kaip pasikeitė santykiai su vyrais po gimdymo
Kaip nuo gimimo bendrauti su skirtingų Zodiako ženklų vaikais?
Lekiu namo ir laukiu ryto, kada gi galėsiu jį atlikti. Miegu ramiai, bet pabundu anksti. Teigiamas!!! Viskas susijaukia galvoje: baimė, noras turėt tą mažą stebuklėlį, nepasitikėjimas savimi, ar būsiu gera mama ir t.t. Tyliai padedu testą ant pagalvės šalia vyro ir nueinu virt arbatos su mintimi, kad gal dar ne… Nors galėtų būti ir taip…
9 nėštumo mėnesiai
Sausio pirmomis dienomis jau žygiuoju koridoriumi ginekologės kabineto link. Trumpas pokalbis, apžiūra ir aš jau lipu laiptais su šūsniu brošiūrų apie nėštumą. Vaikelis bus. Mintyse matau save storą, neplautais plaukais ir skylėta suknia – įsivaizduoju kad bus sunku ne tik apsirengti, bet ir išsiplauti plaukus. Vyras automobilyje nusišypso ir tepasako: “užauginsim, juk jau kalbėjom apie tai…”.
Vakare ilgai kalbamės, kaip aš jaučiuosi, ko bijau ir daug ašarų, pro kurias nebelieka jėgų pasakyt, kad man reikia to mažylio, tik aš labai labai bijau. Tačiau kai naktį pabundu ir jaučiu vyro galvą sau ant pilvo – nusiraminu. Žinia apie nėštumą apskrieja miestelį žaibo greičiu. Draugės lekia su gėlių puokštėmis, puoštomis čiulptukais (po to su išsaugotais savo vaikų rūbeliais, žaislais); darbdavys pasitinka su sveikinimais. Kažkaip gera širdy pasidaro… Tada kaimynė fotografė padaro nėštukės fotosesiją, kad įsitikinčiau, kad aš be galo graži būdama nėščia.
Po echoskopijos ryte vyro balsas vos pramerkus man akis: „Aš jau kai ką myliu šiek tiek labiau nei tave – mūsų mažylę”. Apsižliumbiu ir negaliu sustot. Nėštumas artėja link pabaigos, baimė neišmatuojama, klausimų kalnai, svarstau, ar suprasiu, kada prasidės gimdymas, ar iškęsiu skausmą, o jeigu nemylėsiu savo vaikelio?..
Šeštadienio rytas, suskausta nugarą, vėl ir vėl… Gal jau… Tylu, ankstyvas rytas, girdžiu kaip kaimynė, dirbanti greitojoje pagalboje, grįžta iš pamainos. Pažadinu vyrą, o pati už chalato ir pas ją. Atsiprašau už tokį vizitą ir prašau jos paaiškinti, ar čia jau pradžia. Ji nuramina, liepia ruoštis ir važiuot, tik neskubėt, nes laiko yra.
Juodos it angliukai akys
Nuvažiuojam į Pasvalio ligoninę, pasitinka seselė, apžiūri gydytojas ir pasako, kad porą dienų teks gulėt, bet namo geriau nebevažiuoti. Išsitiesiu lovoj, vyras pabūna iki vėlaus vakaro, susitariam ryte susitikti.
Apie 23 val. prasideda stipresni skausmai, kurie stiprėja, stiprėja. Dar telefonu pakalbėjus su drauge jai sakau, kad jaučiu tuoj gimdysianti. Išeinu į koridorių, mane tuoj sustabdo seselė, iškviečia gydytoją ir po apžiūros paaiškėja, jog gimdos kaklelis atsidaręs jau 3 centimetrus! Sako, kad iki 11 ryto pagimdysiu. „Ką, ką sakot? Tai kiek čia valandų taip žiauriai skaudės?”, – noriu ištarti, bet tai ir lieka mintyse.
Skausmas darosi nepakeliamas, burna džiūsta, budėjusi šalia seselė paduoda vandens, pataria, kaip atsiremti, kaip pailsėti ant sėdmaišio, nubėga vandenys. Parašau SMS vyrui: „Išėjau gimdyti”. Nežinau, kodėl neskambinu, kažkaip mąsčiau, kad pamačiusi save iš šono pati nualpčiau, nors seselė kartoja, kad skausmo mano veide net nematyti (gal ramina). Pusvalandį vaikštau, pusvalandį matuoja dukrytės širdies tonus. Aušta gražus rugsėjo 9-osios rytas.
Mažytės širdelės tonai silpsta. Gydytojas liepia lašint šiek tiek skatinamųjų vaistų. Sukandusi dantis tipenu koridoriumi vedina lašine. Girdžiu, kaip tyliai tariamasi ruoštis komandai, jei reiks operacijos. Bet gimdymas prasideda, klausau akušerės nurodymų, skausmas nepakeliamas. Dar kartelį, ir mažytė jau išvydusi šį pasaulį. „Kokios didelės akys”, – išgirstu. Tada pamatau savo mažylės juodas it angliukai akutes. Dar akimirka, ir mažylė švelniai žinda krūtį. AŠ – MAMA! Skamba mano telefonas… Seselės liepia atsiliepti, nes visi jaudinasi, negalėdami priskambinti. Į palatą įeina vyras su gėlėmis ir šypsena veide…
Mūsų Deimantei jau vieneri. Tai pats svarbiausias, gražiausias, mylimiausias žmogutis mūsų gyvenime.
Rasa
Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 6 mėnesių žurnalo “TAVO VAIKAS” prenumeratą.
