Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu portalas@tavovaikas.lt.
Skaitau mamyčių gimdymo istorijas ir nutariau papasakoti savąją. Gimdžiau Anglijoje, vaikelis pasaulį turėjo išvysti vasario 19 d. Nėštumas buvo pasakiškas, dirbau beveik iki 8 mėnesių ir išėjau iš darbo tik todėl, kad vyras nebeleido dirbti, rūpinosi, kad man nebūtų per sunku. Nejaučiau jokio pykinimo, ir, kaip dabar sakau, nėščia galėčiau būti visą gyvenimą!
Na, ką, atėjo vasario 19 – oji, ilgai laukta diena – nieko. 20 – oji – irgi nieko! Anglijoje leidžia 10 dienų pernešioti kūdikį, o tada – skatinamieji. Man dešimt dienų būtų baigusios vasario 29 -ąją. „Oi, neduok Dieve”, – pamaniau. Taip sutapo, kad būtent tų metų vasaris turėjo 29 dienas!
Į ligoninę!
Visas dešimt dienų vaikščiojau kaip ant adatų, tas jausmas, kai žinai, kad jau bet kada prasidės… Iš 28 -os į 29 naktį prasidėjo skausmai, pamaniau, kad tai iš baimės ir nerimo. Juk ryte teks važiuoti į ligoninę, nes jau TOJI diena. Skausmas vis dažnėjo. Vyrui sakiau, kad čia dar nieko tokio, viskas dėl baimės. Bet jis buvo gudresnis už mane, paskaičiavo, kad skausmai reguliarūs ir užeina kas 10 min.! Skambinam į ligoninę, kad atvažiuojam. Kol susiruošiu, ateina rytas.
Pastojusi pradėjau domėtis nuskausminamaisiais vaistais bei nusprendžiau, kad ir kas nutiktų, kad ir mirčiau iš skausmo, epidūrinės nejautros jokiu būdu nenoriu. Todėl, kad bijojau pakenkti savo kūdikiui ir sau. Nuvykus į ligoninę, sąrėmiai trumpa dingo. Ko tik nedariau: šokinėjau ant kamuolio, vaikščiojau, lipau į vonią… Po kiek laiko prasidėjo vėl.
Vieni gimdykloje
I6 viso gimdžiau 11 valandų, be nuskausminamųjų, tik su dujomis (jas pasirinkau, likau patenkinta, rinkčiausi ir antrą kartą). Anglija nebūtų Anglija, jei viskas joje vyktų sklandžiai. Aš guliu ant stalo, gimdau, rėkiu, bliaunu, šaukiu ant savo vyro, stumiu, vyras skaičiuoja tarpus tarp stūmimų, o mūsų akušerė sugalvoja kažkur išeiti! Taip, taip, mes liekame gimdyti su vyru! Po minutės ar dviejų į palatą ateina kažkokia ligoninės darbuotoja ir klausia, ar mes vieni. „O kaip jums atrodo!?”, – sušunka mano vyras.
Ta moterėlė išėjo, ir dar už minutės į palatą įbėga pulkas gydytojų, priėmėjų ar kas ten bebūtų. Šiaip visko gerai ir nepamenu, daug ką papasakojo vyras. Iš viso medicinos personalo šalia manęs buvo aštuoni asmenys. Garsiai pradėjo ant manęs šaukti, kodėl aš atsisakiau epidūrinio nuskausminimo. Tiesiogine ta žodžio prasme šaukė, išvadino mane „stupid”.
Viskas pasibaigė operacija
Vaikelis nelindo, pasak gydytojos, todėl, kad jo galvytė didelė. Galų gale jį ištraukė su žnyplių pagalba, sveiką, sveriantį 3940 gramų. Uždėjo naujagimį ant krūtinės, bet tik kelioms sekundėms, tada pakišo popierius pasirašyti, sakydami, kad mane tuoj veš operuoti. Ką pasirašyti?! „Sutikimą, jog bus atliktas nuskausminimas”, – paaiškino. What? Kas per velniava? Epidūrinė nejautra?! Tačiau man tada taip skaudėjo, kad būčiau pasirašiusi bet ką, net leidimą suleisti epidūrą į akies obuolį! Nes skaudėjo viską, niekas nerūpėjo, išskyrus kūdikį, kurį labai norėjau pamaitinti. Ir mano vyrą, kurio veidą išvagojo kraujagyslės, akyse – kruvinos ašaros, nes verkė daugiau už mane, kai gimdžiau.
Normalu ar ne, bet vaikas ant tėvelio rankų verkė lygiai dvi valandas, nes norėjo valgyti, jam reikėjo mamytės šilumos, o aš tada buvau operacinėje. Teko operuoti ir gauti nejautrą, nes plyšau, kiek tik buvo įmanoma! Anglijoje tai vertinama balais nuo 0-4: 0 – kai pagimdoma labai lengvai, jokių plyšimų; 4 – baisiausia stadija. Aš gavau 4. Šiandien jau viskas užsimiršo, visi skausmai ir kančios, visi gydytojai, kurie prinervino. Aš juk turiu nuostabų mažylį!
