Laura savo pirmagimę dukrytę vadina piršle, nes netrukus po jos gimimo susituokė su jos tėčiu.
Su tuo metu dar būsimu vyru buvome kartu, ko gero, tik 9 mėnesius, kai vieną liepos mėnesio vakarą išgirdau netikėtą jo pasiūlymą susilaukti vaikelio… Širdis daužėsi kaip pašėlus, jaučiau, kad mano atsakymas apvers mūsų draugystę kitu kampu. O taip ir buvo. Po kelių savaičių sužinojau, jog po lemtingo mūsų vakaro iš tiesų aš jau nešioju mūsų meilės vaisių.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Papasakok savo gimdymo istoriją ir laimėk dovanėlę.
Nėštumas buvo sklandus, jokių rytinių pykinimų, jokių skausmų, buvau veikli, dirbau ir net iki septinto mėnesio avėjau aukštakulnius. Likus iki gimdymo dviem mėnesiams, leidau sau atsipūsti, tiesiog mėgavausi paskutinėmis nėštumo dienomis.
Artėjo balandžio dvyliktoji diena – nustatyta gimdymo data, tačiau vaikelis vis neskubėjo gimti.
Praėjo dar savaitė, jaudulys vis didėjo, telefonas lūždavo nuo žinučių ir skambučių, ar dar mes ne trise… Erzino viskas aplinkui, nes norėjosi greičiau pamatyti vaikelį, kurio, beje, lyties tiksliai nežinojome iki pat gimdymo.
Atvykus pas gydytoją sutartam vizitui sekmadienio popietę, ramiu balsu ginekologė ištarė, jog jei vaikas nepajudės anksčiau, mane skatins vaistais ir trečiadienį gimdysiu.
Antradienio vakaras atskubėjo greičiau, nei aš tikėjau, gavau dozę skatinamųjų… Pažadėjo, jog kitą tokią dozę gausiu tik rytą. Pusę dviejų nakties prasidėjo skausmai: man maudė nuolat, jokių minimų pertraukėlių, tačiau iki septintos ryto gimdos kaklelio atsidarymas buvo viso labo penki centimetrai.
Tačiau skausmas nesutrukdė rytą nueiti iki vonios ir pasipudruoti veidą, susisukti kuodą…
9 ryto apžiūrėjusi daktarė nusprendė, jog reikia dar skatinti, o skausmas jau darėsi sunkiai tveriamas, taigi, gavau dozę nuskausminamųjų ir dozę skatinamųjų… Už valandos sužinojau,kad atsivėrimas jau devyni centimetrai, taigi, laikas gimdyti.
Vyras liko už durų. Toks buvo mūsų abiejų sprendimas.
Man kompaniją palaikė nuostabi gydytoja, kurios griežti nurodymai neleido suskysti, švelni akušerė, kuri aiškino, kaip elgtis, ir draugė, kuri visą laiką stovėjo už nugaros laikydama šaltą kompresą.
Maždaug po keturiasdešimt minučių stangų,13.40 val., savo kūdikišku verksmu šį pasaulį pasveikino mūsų dukrytė Liepa.Verkė ir draugė, ir vyras. Kai padėjo kūdikį man ant krūtinės, buvau tokiame šoke, kad negalėjau patikėti, koks tai stebuklas.
Norisi padėkoti visiems, kas padėjo dukrytei ateiti į mūsų šeimą. Ji mus su vyru sujungė amžiams, nes praėjus keturiems mėnesiams nuo Liepos gimimo mes susituokėme, mūsų dukrytė – mūsų piršlė.
Štai tokia mano, žmogaus, kuris skausmo bijo kaip velnias kryžiaus, istorija. Noriu pasakyti, kad skausmas ir neigiami patyrimai yra niekas, palyginus su tuo stebuklu, kurį išgyveni pirmą kartą pamačius savo vaiką.
Laura
